– Neseniai dalyvavote SNAP konferencijoje, kurioje vedėte seminarą tema: „Kaip prakalbinti fotografiją?“. Taigi, kaip prakalbinti fotografiją? O gal ją reikia pirmiau prisijaukinti? Kaip Jūs prakalbinote fotografiją?
– Prisijaukinti meną nėra tas pats, kas prisijaukinti gyvūną geru jauku arba žmogų jam palankiu elgesiu. Manau, kad prisijaukinti kūrybą – tai pačiam tapti tuo kūriniu. Turi įvykti virsmas į būtybę, gyvenančią sukurtuose atvaizduose ir formose. Kaip gali tapti tuo arba mėginti prisijaukinti tai, jei visomis išgalėmis bėgi nuo savęs, neigi save kaip asmenybę ir bandai tapti kažkuo kitu, kurio išauginti sėkmės vaisiai atnešė regimą naudą. Taigi prakalbinti fotografiją – tai pripažinti patį save ir valgyti supančius vaizdus, nepaisant to, jog ne visada jie yra skanūs.
Liūdna, bet tokia sąvoka, kaip jausmas arba savistaba, paslepiami kažkur giliai į stalčius ir dažnai kūrinius ima užgožti pasiteisinusios laimės receptai.
Taigi norint prisijaukinti fotografiją svarbu nedėlioti visko į mažus aiškius punktelius, bet patirti minčių ir išgyvenimų chaosą.
– Jūsų nuotraukose vyrauja moteriškas trapumas, sentimentalumas. Kokia jūsų nuomonė apie moters sampratą Lietuvoje ir pasaulyje?
– Aš esu linkusi manyti, jog mano fotografijose išvis neegzistuoja lytiškumo savoka. Greičiausiai tas trapumas vaizduojamas kaip terpė, iš kurios išauga stiprybė ir tikrasis žmogus.
Tik štai žmogaus sąvoka kinta tartum ateinančios mados tendencijos, kurios šaukia, jog palanku būti vienokiu ar kitokiu, neva tokiu būdu egzistuoti saugiau. Aš neriu į žmogaus prigimtinius pojūčius ir į tai, nuo ko mes neretai bėgame, kas tartum negali egzistuoti.
Moters samprata? Tiesą pasakius, ji kinta priklausomai nuo to, kas ją vertina, ir nuo to, kokia moteris esi... Suvokimas gali kisti nuo visiško pasibjaurėjimo iki beribio gėrėjimosi ja. Man asmeniškai tai yra kintanti būtybė, priklausoma nuo požiūrio į ją.
Lygybės ženklas žodyje „moteris“ neegzistuoja. Tai nėra veislė ar rūšis, turinti savo išskiriančias ir nekintančias ypatybes.
– Kaip moters samprata kinta fotografijoje?
– Tikriausiai pasikartosiu, jog lygybės ženklas žodyje „moteris“ neegzistuoja. Tai nėra veislė ar rūšis, turinti savo išskiriančias ir nekintančias ypatybes.
Dabar atėjo laikas, kai gali pasirinkti, kokiu žmogumi nori būti ar kokiu sieksi tapti. Taip ir fotografijoje autorius atskleidžia moterį tokią, kokios egzistavimo sąvoką jis supranta arba regi. Mano moteris yra žmogus, bet ne lytis.
– Taip pat persikėlėte gyventi į Klaipėdą. Koks ryšys nuotraukose tarp emocijų ir jūros? Kaip perteikti jausmus nuotraukose?
– Aš pavadinčiau tai ne ryšiu, bet tapatumu. Jūra ir emocijos – tartum vienas kito sinonimas. Į gerą fotografiją visada nori panerti visa savo esybe: nuo grėsmingos jūros tu imi bėgti, į prikaustančią fotografiją tu nori įsiklausyti.
Rami jūra supa, paslaptinga fotografija tavęs nepaleidžia... Taip ir vienas, ir kitas epitetas tinka kiekvienai iš jų: tiek fotografijai, tiek jūrai.
Perteikti jausmus fotografijoje ne taip ir lengva, kaip gali atrodyti. Jausmai nėra nufotografuota šypsena, surauktas veidas ar niūri spalva.
Ne veltui mes pasirenkame fotografuoti vienus ar kitus reiškinius. Juk tai darome tada, kai suprantame, jog tai atsakymas į klausimą, kurį mes galbūt gvildenome labai seniai, ir gal net praleidome daugybę bemiegių naktų, patyrėme begales nežemiškų momentų, kol atsakėme į tą klausimą.
Fotografija ir jausmai neprasideda nuo paspausto fotoaparato mygtuko. Fotografijos gimimas vyksta dar prieš tai.
– Jūra taip pat dažnai asocijuojasi su kažkuo magišku ir paslaptingu. Kokią įtaką jūsų darbams daro sapnai?
– Sapnai mano kūryboje – tai reiškiniai, kurių nepajėgiu pripažinti realybėje. Sapnai – tai pasiteisinimas, jog iš tiesų egzistuoja stebuklai. Sapnai, kūryba ir gyvenimas visuomet ėjo šalia vienas kito.
Pavargstu nuo žmonių masių, daiktų, veiklų... Kur kas labiau žaviuosi dialogu tarp dviejų žmonių nei vienas per kitą kalbančių, bet nesusikalbančių masių.
– Jūsų nuotraukose negalima išvysti masių – dažniausiai jose tik vienas asmuo. Kodėl nefotografuojate masių?
– Fotografijose jie vieni, bet jokiu būdu ne vieniši. Tikriausiai mano pačios pasaulėvoka sąlygoja tokį pasirinkimą.
Pavargstu nuo žmonių masių, daiktų, veiklų... Kur kas labiau žaviuosi dialogu tarp dviejų žmonių nei vienas per kitą kalbančių, bet nesusikalbančių masių.
Juk žmogus ateina ir išeina vienas. Galbūt taip iškeliamas egzistencinis klausimas fotografijoje?
– Prakalbus apie mases, dabar labai populiaru vadintis fotografu. Dauguma jaunų žmonių susikuria „Facebook“ profilį su užrašu: „Vardas Pavardė Photography“, tačiau jų rezultatas dažnai nuvilia. Kodėl mases užvaldė ši mada? Kuo pranašesne jaučiatės būdama fotografe prieš kitus žmones?
– O gal labiau tiktų „Vardas Pavardė Diletantas“? Negalime visų sutapatinti ir manyti, jog kiekvienas jų yra toks, tačiau aš paprasčiausiai suvokiu, jog vienų darbas prasideda nuo sunkaus darbo, o štai kitiems lengva sudoroti sėkmės meniu.
Bet žinote, kas daro žmogų laimingą? Ne geras rezultatas, bet potyriai, užklumpantys siekiant rezultato. Gal todėl tiek nelaimingų žmonių? Jaučiu pasitenkinimą, kai nesėkmės ir rizika užklumpa mane, bet lieku šiek tiek nusivylusi, kai sėkmė ateina lengvai.
Pranašesnė jaustis neturiu dėl ko, tačiau didžiuojuosi, jog esu atsidavusi gyvenimui ir patyrimams.
– Fotografija – mokslas ar įgimtas dalykas?
– Sakyčiau ir taip, ir taip. Kur kas daugiau davė peno kūryba tuomet, kai atradau save.
Turiu daugybę trūkumų ir vieną nemažą pliusą – tai įsiklausymas į save ir plačios akys pasauliui. Tikriausiai gyvenimas ir buvo didžioji gyvenimo mokykla bei pasirinkimų terpė.
Arba tu daug dirbi tam, kad pajaustum pasitenkinimą kažko siekiant ir padarant gerą darbą, arba tu diletantas, kurio laimė – tik galutinė sėkmė.
– Logika fotografijoje. Ar ji reikalinga „gaudant“ kadrus? Gal geriausias rezultatas gaunamas tada, kai visiškai nesitiki ir laužai visas taisykles?
– Tiesą pasakius, aš net ir nežinau. Čia toks tartum įprotis, spontaniškas išgyvenimas, trumpas sapnas. Ima ir nutinka.
Visada suverčiu kaltę savo gyvenimo moto, jog esame šiame pasaulyje ne veltui, turime misiją. Galbūt tas, kas siuntė mane čia, ir suteikia šias galias. Iš tiesų... Klaidinga, painu paaiškinti... Et, tikriausiai tai paprasčiausias gyvenimo stebuklas, juo tiki arba ne... Ir nei logika, nei spontaniškas sprendimas čia nepadės.
– Kita opi tema, su kuria susiduria fotografai, – reklama. Kaip netapti komerciniu fotografu, tačiau parduoti savo darbus?
– Viskas paprasčiau nei paprasta. Arba tu daug dirbi tam, kad pajaustum pasitenkinimą kažko siekiant ir padarant gerą darbą, arba tu diletantas, kurio laimė – tik galutinė sėkmė. Mes galime rinktis. Aš renkuosi pasitenkinimo jausmą siekiant tikslo.
