Beveik pusšimtis darbų ir kiekvienas savaip čia alsuoja rudeniu, vienatve, liūdesiu. Iš Šiaulių – Saulės miesto – kilęs fotomenininkas, prisipažįsta, kad geriausias jam laikas fotografavimui yra ruduo, o lietūs ir rūkai padeda greičiau įeiti į vidines būsenas, kurios ir tampa jo fotografijų pamatu.
Ciklą „Kitas krantas“ A.Ostašenkovas kūrė 1976–2004 m. laikotarpiu. Nors per tuos beveik keturis dešimtmečius Lietuvoje įvyko daugybę permainų, o visuomenė išgyveno gan radikalius pokyčius, tačiau fotomenininkas visa tai palieka tartum nuošaly vaikščiodamas savo asmeninių prisiminimų takais ir mąstydamas apie gyvenimą ir mirtį, laikinumą ir tai, kas išlieka.
– Žvelgiant į jūsų fotografijas pirmiausia, kas krenta į akis – tai ne vaizdas ir ne laikas įamžintas nuotraukose, o būsenos ir atmosfera, kurias sukuria šis vaizdas. Ar galima sakyti, kad fotografijoje sąmoningai vengiate grynojo tikrovės dokumentavimo, o visą dėmesį sutelkiate į tai, kokias jausenas ir mintis sukelia vaizdas?
– Visiškai teisingai. Fotografijoje dokumentuoti šią tikrovę, fiksuoti realybės įvykius ar konstatuoti faktus man yra neįdomu. Ir nesvarbu ar čia kalba eitų apie gamtos, architektūros, įvykių ar žmonių fotografavimą.
Nuotrauką, kaip ir tekstą, galima suprasti tiesiogiai, bet galima jame atrasti ir kitus, papildomus sluoksnius, slypinčius už vaizduojamų objektų ar užrašytų žodžių. Tai skaitymas tarp eilučių, žiūrėjimas tarp vaizdų. Štai kodėl mane labiausiai ir domina tai, kas pasakoma netiesiogiai ir kam perskaityti bei suprasti reikalinga intuicija, patirtis, mąstymas, asmeninei išgyvenimai ir t.t.
Nuotraukoje ieškau to jausmo, kurį pats patiriu matydamas ir fotografuodamas. Todėl viliuosi, kad ir žiūrovams šios fotografijos taps savotišku prisijungimu prie asmeninės būties, vidinės patirties ar savų atsiminimų. Kitu atveju – tai tiesiog paviršinis žiūrėjimas į paveiksliuką ir nieko daugiau.
– O kiek čia svarbus konkretus laikas? Juk po kiekviena nuotrauka visada nurodote metus ir kada ji buvo sukurta. Vadinasi, tai yra tam tikra nuoroda.
– Tai nuorodą į fotografijos kontekstą. Kai kurios jų padarytos sovietmečiu negalėjo būti nei publikuojamos spaudoje, nei rodomos parodose. Tad į jas galima žvelgti kaip į asmeninį santykį su tuo laikotarpiu ir būsenas, kurias tas laikmetis sužadino. Čia netrūksta ironijos ir pašaipos, taip pat gan atviro prieštaringumo tarp žmogaus ir tuometinės santvarkos. Tačiau visa tai gimė ne iš siekio fotografijoje iliustruoti to meto absurdą, bet vidinės kelionės laike.
Cikle „Kitas krantas“ yra fotografija „Einu iš kapinių per vaikų darželį“ – jos centre matoma ant žemės gulinti raketa. Anuomet tokių buvo pilna ne tik darželiuose, bet ir kiemuose – juk visi vaikai tada norėjo būti kosmonautais. Šią nuotrauką padariau 1989 m. eidamas iš vieno Sąjūdžio mitingo fotografavimo. Netoli tos vietos buvo kapinės ir mano vaikystės kiemas – šios asociacijos bei prisiminimai slypi ir pačioje fotografijoje.
Tomis dienomis ši nuotrauka buvo publikuota laikraštyje kuriame dirbau. Kitą dieną eidamas pro tą pačią vietą raketos nebebuvo. Tuomet paaiškėjo, kad darželio vedėja pamačiusi šią nuotrauką laikraštyje, tuometinių Sąjūdžio mitingų atmosferoje pamanė, kad tai akivaizdi sovietinės santvarkos kritika ir norėdama išvengti kaltinimo kolaboravimu, nedelsdama raketą iš darželio teritorijos pašalino. Visa tai iliustracija kaip skirtingai galima interpretuoti fotografiją ir ką reiškia konkretus jos kontekstas.
Šie vaizdai metaforiškai kalba apie bendražmogiškas būsenas ir patirtis – ne taip svarbu, koks aplinkui tvyro politinis ar socialinis fonas.
Kelios fotografijos iš šio ciklo buvo padarytos jau Nepriklausomybės laikotarpiu Nidos fotografijos seminarų metu trumpam nuvykus į Kaliningrado sritį. Buvo akivaizdu, kad tas pasaulis liko tokiu pačiu, koks buvo anksčiau. Laimei, mūsų sąmonė jau buvo gerokai pasikeitusi, o ir mes patys, bent iš dalies, atsikratę slėgusio sovietizmo. Tačiau nuotraukose man tai nėra svarbiausia. Šie vaizdai metaforiškai kalba apie bendražmogiškas būsenas ir patirtis – ne taip svarbu, koks aplinkui tvyro politinis ar socialinis fonas. Čia esama ir to, kas tiesiog neišsakoma žodžiais, o gal slepiama nuo kitų, nes yra pernelyg intymu ir asmeniška.
– Kaip pats nusakytumėte, kodėl jus taip traukia tie, rodos, niekuo neišskirtiniai miestovaizdžiai, apleisties ir nykimo paženklintos erdvės, tušti ir nesutvarkyti kiemai?
– Aš nematau čia netvarkos ar šiukšlynų. Pamenu situaciją, kai ieškodamas paramos albumo „Kitas krantas“ išleidimui, kreipiausi į vienos kelių įmonės vadovą. Tarp visų fotografijų yra vienas darbas, kuriame matomas asfaltuotas kelias pradingstantis rūke už posūkio. Per kelio vidurį eina dvi juostos – viena balta, ryški, o kita – kiek išblukusi. Posūkyje šios dvi juostos prasilenkia ir tampa viena kitai prieštaravimu.
Ši simbolika gali kelti labai įvairių asociacijų ir interpretacijų – viskas priklauso nuo žiūrinčiojo patirties, išmanymo, gebėjimo „skaityti“ vaizdus. Išvydęs šią fotografiją direktorius atsisakė skirti paramą, nes, jo manymu, nuotraukoje vaizduojamas kelininkų darbo brokas...
– Šių fotografijų nuotaika turi panašumo su devintojo dešimtmečio pradžioje debiutavusių fotografų postmodernistų – Vytauto Balčyčio, Alfonso Budvyčio, Algirdo Šeškaus, Remigijaus Pačėsos – darbais, kurių kūrybą menotyrininkė Agnė Narušytė apjungė „nuobodulio estetikos“ samprata. Kiek pačiam tai yra artima?
– Aš, žinoma, pažinojau šiuos fotografus, o daugelį vykstančių procesų mačiau Nidos seminarų metu. Atėjusi nauja fotografų karta sąmoningai rinkosi prieštarauti save Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko, Aleksandro Macijausko kartai bei jų tradicinei fotografijos koncepcijai. Tai buvo maištingas ir įžūlus pasirodymas. Pamenu, sykį A.Budvytis susirinkusiems rodė savo fotografijas, o paprašytas jas pakomentuoti atsistojo priešais, pasakė „Šanchajus“ ir nusilenkęs nuėjo.
Tai ką mačiau šiame judėjime man atrodė labai iliustratyvu. Tai buvo ne tiek apie fotografiją, kiek apie norą sukelti šurmulį, prieštaravimą. Man pačiam tai buvo visiškai svetima ir iš dalies paskatino rinktis tyliąją rezistenciją – būties, išgyvenimo, asmeniškumo persmelktą fotografiją.
Parodos „Kitas krantas“ pristatymo metu A.Narušytė prisipažino, kad tik parašiusi savo darbą apie nuobodulio estetiką, išvydo mano darbus, kurių iki tol nebuvo mačiusi. Jai tai buvo labai netikėta, nes, ant jos pačios, mano fotografijos puikiai atitiko jos išvystytą koncepciją ir būtų tikusios aptarimui. Tačiau aš tame nematau nieko netikėto – su provincijoje gyvenančiais ir kuriančiais menininkais taip nutinka gan dažnai. Juk žymiai lengviau ir paprasčiau pastebėti tuos, su kuriais nuolatos susitinki, bendrauji, geri kavą ir matai jų darbus. Labai natūraliai tiems, ką asmeniškai pažįsti ir teiki pirmenybę, apie juos mąstai ir rašai.
O kai gyveni kažkur kitur, tavo galimybės būti pastebėtam yra gerokai menkesnės. Pamenu 2015-uosius, kai mano personalinė paroda „Būsenos“ buvo atidaroma Vilniaus Fotografijos galerijoje. Į atidarymą iš Šiaulių atvažiavau su žmona. Be mudviejų čia dalyvavo tuometinis Fotomenininkų sąjungos pirmininkas Jonas Staselis ir galerijos budėtoja. Tai gerai atspindi požiūrį į provinciją – ką tas kaimas mums gali parodyti... Norint būti pastebėtam, matyt, reikia gerokai daugiau pastangų. Bet, atvirai sakant, dabar man tai visiškai nerūpi.
– Visada buvote ir iki šiol likote fotografu vienišium? Tai, beje, atsispindi ir jūsų darbuose, kurie yra sklidi vienatvės ir melancholijos.
– Aš nežinau kas esu, tačiau žiūrėdamas savo fotografijų visumą, matau ir savo paties sielos portretą, jos išklotinę, mąstymo pokyčius vykusius per laiką. Kartais net pats stebiuosi, kad tas portretas susidėliojo būtent toks. Bet tai yra gyvenimas, kuriame reikia pereiti viską kas duota – ir kančios, ir džiaugsmo akimirkas.
Aš nežinau kas esu, tačiau žiūrėdamas savo fotografijų visumą, matau ir savo paties sielos portretą, jos išklotinę.
Žinoma, daug kas ateina iš vaikystės – tai ir ankstyva motinos mirtis praėjus vos pusmečiui nuo mano gimimo ir pokario nepriteklius. Kita vertus, negaliu skųstis – vaikystė kaip vaikystė: atsimenu žaidimus su draugais pievose ir kapinėse, kurios buvo prie pat namų, ir vietinius chuliganus ginkluotus kastetais. Tai buvo tikras pasaulis, kuris ir nulėmė santykį su gamta, žmonėmis ir šitaip suformavo mano asmenybę.
Mano mėgstamiausias laikas yra ruduo, kai prasideda lietūs, miglos bei rūkai. Šitoks oras leidžia lengviau prisijungti prie savo būsenos. Būtent tai yra kiekvienoje mano fotografijoje, kiekviename cikle.
– Daugybę metų dirbote fotografu Šiaulių laikraščiuose, kūrėte kasdienybės reportažus. Kaip darbas spaudoje paveikė jūsų kūrybą?
– Fotografavau ką reikia, tačiau visada stengiausi fotografuoti savaip. Manęs dažnai klausdavo, kodėl mano fotografuoti žmonės visada žiūri tiesiai į objektyvą? Aš tai dariau sąmoningai. Net kai fotografuodavau kokį partinį veikėją, jis man pirmiausia buvo asmenybė. O aprašyti jo nuodėmes – tai jau ne mano, o žurnalisto darbas. Net ir dabar žvelgdamas į to meto savo fotografijas arba laikraščių komplektus, kur publikuotos šios nuotraukos, tebematau jų savitumą – jos gerokai skiriasi nuo to, ką tuo metu publikuodavo „Tiesoje“ ar „Komjaunimo tiesoje“.
Fotografavau ką reikia, tačiau visada stengiausi fotografuoti savaip.
Žinoma, dirbdamas fotokorespondentu negalėjau išjungti savo pasaulio matymo, todėl daugelis fotografijų gimė pakeliui į konkrečias redakcijos užduotis. Visiškai kitaip elgėsi respublikinių leidinių fotografai, kurie tiesiog darydavo tai, ką jiems liepdavo, o likusi laiką darbe leido vėjais. Ne kartą savo nuotraukas esu vežęs į įvairias redakcijas Vilniuje, kurios anuomet rengdavo fotokonkursus. Čia matydavau kaip tie fotokorespondentai dirba: jie sėdėdavo redakcijose gerdami vyną arba žaisdami šachmatais, na, o kai jau gaudavo iškvietimą, tuomet lėkdavo fotografuoti, tada grįždavo, atspausdindavo nuotraukas, atiduodavo jas retušavimui, o patys sėsdavo ir tęsdavo tai, kur buvo sustoję.
Toks darbas buvo ne man. Laimei, dirbau normaliame kolektyve, todėl atidavęs užsakymą, eidavau fotografuoti sau: į vaikystės kiemą šalia kapinių ar pasivaikščioti po pačias kapines. Tad kai kažkam manęs prireikdavo – ieškodavo kapinėse... Tai buvo tapę savotišku redakcijos anekdotu. Deja, atsiradus peidžeriams ir mobiliesiems telefonams kūrybinės laisvės tapo gerokai mažiau.
Man visada buvo įdomu stebėti mane supantį pasaulį. Gal tai nulėmė mano kelias – į fotografiją atėjau iš filologijos. Tuo tarpu fotografijoje ilgą laiką buvau mėgėjas, tik su laiku tobulėjau ir galiausiai tai tapo mano kasdiene veikla. Gal dėl to ir mano santykį su vaizdu bei kūryba yra kiek kitoks.
– Ciklą „Kitas krantas“ kūrėte 1976–2004 metais. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, čia sutelpa labai skirtingi laikotarpiai – brežnevinė stagnacija, atgimimas, nepriklausomybė pradžia bei permainų metai iki įstojimo į Europos sąjungą. Per tuos beveik keturis dešimtmečius, kai buvo kurtas šis ciklas visuomenės, o kartu ir konkretaus žmogaus būsenos keitėsi daugybę kartų. Kas jums pačiam yra ta centrinė ašis, apjungianti visus šiuos darbus?
– Tai yra vidinė autobiografija. Fotografuodamas kiekvieną situaciją bandau viską perleisti per save. Vienoks aš buvau pradėjęs šį ciklą 1976 m. ir visai kitoks jį baigęs 2004 m. Kas įvyko manyje per tą laiką – nepaaiškinama. Visos patirtys ir išgyvenimai pasidengia sluoksniais ir tampa dalimi asmeninės būties.
Mane domina konkreti akimirka, kai pavykdavo užčiuopti ne paviršinį, bet giluminį būties sluoksnį, vidinius virsmus, kurie pasimato tik per laiką.
Nors šiame cikle yra tam tikrų nuorodų į laikmečius, galima įžvelgti kritišką, ironišką santykį su sovietine tikrove, tačiau ne tai man svarbiausia. Mane domina konkreti akimirka, kai pavykdavo užčiuopti ne paviršinį, bet giluminį būties sluoksnį, vidinius virsmus, kurie pasimato tik per laiką.
Štai kodėl parodoje visos fotografijos yra nedidelio formato. Jos kviečia stabtelėti, įsižiūrėti – gal pavyks atpažinti savo paties būsenas ir pabūti jas prisiminus – subtiliai, jautriai, asmeniškai. Maža to, nuotraukos yra vienetinės – dviejų tokių pačių kadrų pakartoti neįmanoma. Lygiai kaip ir negali būti dviejų tokių pačių būties akimirkų ar dviejų tokių pačių žmonių. Visa tai unikalu ir nepakartojama.
Ir ne taip svarbu, ar mano kaimynas supras šias nuotraukas ar ne. Man buvo ir tebėra svarbu išsiaiškinti šį bei tą apie gyvenimą sau pačiam. Kol dar yra laiko, kol neištiko mirtis. Iš esmės visi mano darbai yra apie žmogaus laikinumą ir trapią jo būtį. Apie prisiminimus ir užmarštį pakeliui link kito kranto.
