Galerijos kolektyvas, dažnai neskaičiuodamas darbo valandų, sėkmingai pristato ne tik šiuolaikinius užsienio menininkus Lietuvoje, bet ir reprezentuoja mūsų šalies menininkus tarptautinėje meno scenoje. Vasario 22 dieną galerija savo veiklos 20-metį paminėjo nauju parodų ciklu, kurį pradėjo pasaulyje sparčiai garsėjančio menininko Žilvino Kempino kūrybos ekspozicija.
– Žilvino Kempino kūriniai – didelių mastelių, su kuriais sudėtinga dirbti, nes reikia specifinės erdvės, o jūs galerijoje sugebėjote pristatyti net penkis menininko kūrinius. Kodėl būtent Ž.Kempiną kvietėte galerijos jubiliejaus proga?
Laura Rutkutė: Šį menininką jau senai norėjome parodyti. Artimesnė pažintis su Žilvino kūryba prasidėjo 2008 metais, kai pasiūlėme jam teikti paraišką dalyvauti Venecijos bienalėje. Tai buvo spontaniškas sprendimas tiek mums, tiek Žilvinui. Nuo tada prasidėjo aktyvus bendradarbiavimas, kuris tęsiasi iki šiol. Po sėkmingai įgyvendinto Venecijos projekto ketinome kuo greičiau parodyti jo kūrybą lietuviškai auditorijai, tačiau tiek menininkas, tiek mes norėjome labai gerai tam pasiruošti. Kadangi artėjo galerijos jubiliejus, sumanėme sutapatinti pirmą personalinę Ž.Kempino parodą mūsų galerijoje ir galerijos 20-metį.
Nida Rutkienė: Šia paroda pradedame ciklą parodų, skirtų „Vartų“ 20-mečiui. Be Ž.Kempino parodos šiais metais dar ketiname surengti Žilvino Landzbergo, Ugniaus Gelgudos personalines parodas bei tris parodas iš ciklo „Artscape“.
– Jeigu paprašyčiau grįžti 20 metų atgal ir prisiminti, kokia buvo galerijos pradžia? Kokios nuotaikos vyravo tada?
N.R.: Bendras abiejų dešimtmečių bruožas – abu jie buvo tikrai nenuobodūs. Pirmasis galerijos veiklos dešimtmetis svarbus tuo, kad čia vyko labai aktyvus visuomeninis gyvenimas.
Parodos – daugiausia modernaus meno, tiek grupinės, tiek personalinės, − keisdavosi kas tris savaites. Buvo renkami metų dailininkai, teikiamos sidabro pėdos ir rėmėjų skirtos piniginės premijos.
Tuo metu galerija buvo stiprus kultūrinis traukos centras, kur vykdavo ambasadų rengiamos nacionalinės šventės, knygų prezentacijos, poezijos vakarai. Du kartus per savaitę klausytojus į galeriją kviesdavo nemokami kamerinės muzikos koncertai.
Čia koncertavo ir muzikos akademijos studentai, ir žymūs muzikantai: Petras Geniušas, Mūza Rubackytė, Povilas Stravinskas, Robertas Bekionis, Aldona Dvarionaitė, Raimundas Katilius.
Po 2000-ųjų „Vartuose“ prasideda permainos. Tuo metu į galerijos veiklą po studijų, stažuočių bei ilgų dvejonių įsitraukė dukra Laura. Suaktyvėja tarptautinė veikla, dalyvavimas meno mugėse. Per nepilną dešimtmetį dalyvavome 26-iose tarptautinėse modernaus ir šiuolaikinio meno mugėse Europoje bei JAV. Galerijos veiklos pobūdis keičiasi šiuolaikinio meno kryptimi. Kviečiami kuratoriai, menotyrininkai, rengiantys temines šiuolaikinio meno parodas. 2009-uosius, kuomet Vilnius tampa Europos kultūros sostine, priimame tarsi didžiulį iššūkį bei galimybę. Startuoja labai ambicingas projektas „Artscape“, kurio parodos vyksta iki šiol.
 |
| Nida Rutkienė |
– Per tuos du dešimtmečius galerija „Vartai“ pateisino savo vardą ir tapo vartais ne tik žiūrovams į šiuolaikinio meno pasaulį, bet ir vartais lietuvių menininkams į tarptautinę dailės sceną. Koks buvo kelias į tuos tarptautinius vandenis?
L.R.: Viskas vyko palaipsniui. Turėjau galimybę porą mėnesių pasistažuoti „Knoll“ galerijoje Budapešte ir Vienoje, kur ir pradėjau suvokti, kas yra šiuolaikinio meno galerija, kaip ji funkcionuoja. Atsirado paskata ir noras giliau domėtis bei veikti ta linkme. Pradėjome dalyvauti pirmosiose meno mugėse, kurios šiandien gali atrodyti nereikšmingos, tačiau tuomet tai buvo puikios pamokos tolimesnei veiklai. Vėliau sekė bienalės: Venecijos, Liverpulio, Bratislavos. Tokie renginiai niekad nepraeina nepastebėti, juose užsimezga svarbūs kontaktai, gimsta bendri projektai, atsiranda naujos galimybės pristatyti mūsų menininkus svetur.
N.R.: Taip, visa tai labai svarbu. Per beveik 10 metų dalyvavome 26-iose mugėse ir, manau, galime išreikšti savo nuomonę, ar verta Vilniuje organizuoti mugę, kam tos mugės reikalingos, kodėl jos rengiamos. Mugių reikia tam, kad susitiktų galerijos, meno kritikai, vertintojai, muziejininkai, kolekcininkai. Jeigu mugėje neapsilanko stambūs pasaulio kolekcininkai ar muziejų atstovai, ji tampa tik vietinės reikšmės šurmuliu.
L.R.: Galbūt ateis laikas ir Lietuvoje surengti meno mugę. Kol kas, mano nuomone, užuot finansavus užsienio galerijų dalyvavimą Lietuvos mugėje, prasmingiau ir naudingiau būtų paremti mūsų šalies galerijų prisistatymą jau egzistuojančiose, tradicijas ir ilgametę patirtį turinčiose mugėse. Jų yra skirtingų pakraipų įvairiose, susiformavusią meno rinką turinčiose šalyse.
– Kokie žiūrovai buvo galerijos gyvavimo pradžioje ir kokie yra dabar?
N.R.: Ilgą laiką mūsų pristatomas modernaus meno parodas lankė viduriniosios kartos atstovai ir vyresni, šiek tiek buvo jaunimo. Dabar malonu matyti, kad atsirado daug jaunų žiūrovų, tačiau ir tie, kurie buvo įpratę ateiti pas mus, grįžta ir neretai maloniai nustemba, atranda naujų dalykų.
– Galerijos gyvavimo pradžioje sakėte, kad vienas iš jūsų tikslų yra siekis sumažinti atstumą tarp meno ir verslo. Kaip manote, ar tai pavyko?
N.R.: Ne, dar nedrįstume tuo pasigirti. Šiandien mūsų užmojai išlieka tokie patys. Jei komercinė galerija sėkmingai pardavinėja kūrinius, tai yra tik pranašumas. Tokia mūsų užduotis. Mūsų tikslas yra išgyventi patiems, tačiau kaip tai padaryti, kai Lietuvoje nėra meno rinkos? Suformuoti rinką – per sunki užduotis vienai šiuolaikinio meno galerijai, tačiau rankų nenuleidžiame. Po penkerių metų paklauskite to paties ir galbūt sulauksite optimistiškesnio atsakymo, nes tendencijos pamažu gerėja. Net ir išskirtinai modernaus meno gerbėjai jau ima teirautis, domėtis šiuolaikinį meną kuriančiais menininkais. Jiems ima patikti tai, ko galbūt iki galo nesupranta, bet jaučia, jog tai turi prasmę ir ateitį.
L.R. Juos pradeda intriguoti menas, kuriame susiduriama su kažkuo dar nepažįstamu arba kaip tik labai pažįstamu, tik perteiktu visai netikėtoje išraiškoje. Menas, kuris atspindi jų kasdienes patirtis ir aplinką, tampa įdomesnis, patrauklus.
Kiekvieno kolekcininko skonis turi atitikti prabangos ir rizikos poreikį. Niekada negali būti užtikrintas, kad vieno ar kito kūrinio įsigijimas yra tikrai didžiulė investicija, tai − rizika, teigia N.Rutkienė
– Jūsų galerija jau surengė du aukcionus, ar tokie renginiai padės išjudinti meno rinką Lietuvoje?
N.R.: To labai siekiame. Aukcionais kas pusę metų mes norime parodyti, kokia yra šiuolaikinio meno situacija Lietuvoje. Tikime, kad šie renginiai padės bent šiek tiek išjudinti meno rinką, o ir pirmieji rezultatai tai tik patvirtina.
Neketiname sudaryti konkurencijos kitiems aukcionams ar virsti aukciono namais. Mūsų rengiami šiuolaikinio meno aukcionai yra tiesiog būdas suburti po truputį gausėjantį šiuolaikiniu menu besidominčių žmonių ratą bei jį plėsti.
– Kaip manote, kodėl lietuviai vis dar labiau perka modernų meną nei šiuolaikinį?
L.R.: Tai natūralu, nes modernus menas Lietuvoje turi gilias tradicijas. Tuo tarpu šiuolaikinis menas − vis dar naujovė: neturime nei institucinių nei stambių privačių šiuolaikinio meno kolekcijų. O ir privačių šiuolaikinio meno galerijų beveik nėra. Užaugome visai kitokioje terpėje.
Lankydamasi pasaulio muziejuose su švelniu pavydu stebiu mažučius mokyklinukus, susėdusius ant grindų, besiklausančius, stebinčius bei interpretuojančius tyra, stereotipų neapsunkinta mintimi. Smagu, kad jau ir Lietuvoje atsiranda vaikų edukacijos tradicija, pvz. Nacionalinėje dailės galerijoje. Taigi tikiu, kad tai tik laiko klausimas.
Tiesa, jaunesni žmonės žymiai drąsiau renkasi šiuolaikinį meną, jiems svarbiau, kad kūrinys būtų įdomus, o ne turėtų neginčijamą piniginę vertę. Tokia pozicija yra labai perspektyvi šiuolaikinio meno kolekcionavimo pradžia.
– Ką pasakytumėte žmogui, kuris dabar dvejoja, ar verta investuoti į meną?
N.R.: Kiekvieno kolekcininko skonis turi atitikti prabangos ir rizikos poreikį. Niekada negali būti užtikrintas, kad vieno ar kito kūrinio įsigijimas yra tikrai didžiulė investicija, tai − rizika.
L.R.: Meno kūrinių pirkimas gali tapti investicija − ir nemaža. Jeigu pirkėjas prieš įsigydamas kūrinį nuodugniai pasidomės menininko bei galerijos istorija, vystymosi eiga, paanalizuos ateities planus. Tačiau linkėtume pirkėjui pradėti nuo klausimų: ką kūrinys jam reiškia, kaip jį veikia, ar išjudina apmąstymams bei gilesnėms įžvalgoms.
– Prieš porą metų galerija su Ž.Kempinu buvo Lietuvos atstovai Venecijos bienalėje ir puikiai susipažinote su šio renginio specifika, todėl sakykite, kokia yra jūsų nuomonė apie šiemetį prieštaringai vertinamą Lietuvos atstovą Darių Mikšį? Vis dėlto tai yra kardinaliai kitoks projektas nei anksčiau buvę Venecijoje pristatyti mūsų šalies pristatymai.
N.R.: Sveikinu autorių ir organizatorius už drąsą. Nuoširdžiai tikiuosi, kad jiems pavyks taip, kaip yra sumanyta. Idėja Venecijoje surengti kitokį, labai inovatyvų, Lietuvos paviljoną, nėra bloga. Tačiau ši bienalė turi savo tradicijas bei specifiką. Sėkmingai įgyvendinti šį projektą nebus lengva. Norime palinkėti sėkmės.
L.R.: Iki šiol visi Lietuvos pasirodymai Venecijos Bienalėje buvo labai sėkmingi, dėl kurių ne tik negėda, bet kuriais tikrai galime didžiuotis. Norėtųsi, kad ir šių metų projektas išlaikytų tą lygį, nors tiesą sakant, šį kartą yra neramu. Nepaisant to, tiek autorius tiek organizatoriai yra tikri profesionalai ir puikiai išmano reikalą, todėl viliuosi, kad klystu. Be to, projektas jau sukėlė daugybę diskusijų dar net neprasidėjęs, galbūt to ir siekiama − tuo atveju gera pradžia jau padaryta....
– Prieš porą metų pradėjote projektą „Artscape“, kuris susidėjo iš trijų dalių: dailės, džiazo ir kino. Ar ateityje sulauksime ko nors panašaus?
L.R.: Projektas „Artscape“ nesibaigė, jis tapo tęstiniu. Ką tik pristatėme Daniją, kuriai atstovavo Jesper Just, o lietuviškajai pusei – Svajonė ir Paulius Stanikai. Tai buvo 14-oji „Artscape“ paroda, ir ateityje planuojame surengti po tris šio projekto parodas per metus. Po Ž.Kempino pristatysime Latviją su labai įdomiu menininku Miks Mitrevics, kuris kartu su Evelina Deicmane atstovavo Latvijai 53-ioje Venecijos bienalėje.
 |
| Laura Rutkutė |
– Ką jums reiškia menas, tai yra jūsų gyvenimas, galima dėti lygybės ženklą tarp jų?
N.R.: Laura, ar gali dėti? Aš labai pritariu Alberto Camus minčiai: „Meno kūriniai niekada neišsakys gyvenimo prasmės iki galo. Menas ne viskas. Tebūnie jis bent priemonė.“ Svarbiausia yra žmonės, mes esame tarpininkai tarp kuriančių menininkų ir tarp tų žmonių, kuriems reikia meno. Tarpininko vaidmuo yra gana komplikuotas, bet labai įdomus.
L. R.: Lygybės ženklo nedėčiau ir aš. Tai mano darbas ir hobis, tačiau gyvenimas man reiškia kur kas daugiau.
– Kas buvo sunkiausia per tuos tarpininkavimo metus?
N.R.: Sunku ir svarbu yra viskas: bendravimas su dailininkais, meno kritikais, ekspertais, galerininkais, muziejininkais, finansavimo paieškos, kasdienė rutina. Surengti tokias parodas, kaip Ž.Kempino ar prieš tai buvusi danų menininko Jesper Just bei visas paskutiniųjų metų parodas – didelė prabanga.
N.R.: O svarbiausia: nesužvėrėti, „nenušokti nuo proto“, į viską žiūrėti per ironijos, o geriausia – humoro – prizmę. Nesitikėti įvertinimo ar padėkos, nekelti klausimo: o kam to reikia? Vadovautis dėsniu: šiandien yra blogai, rytoj bus dar blogiau. Už kiekvieną gerą darbą būsi nubaustas. Jei gali netapyti netapyk – jei gali neturėti galerijos, neturėk.
– Kaip šiandien apibūdintumėte tolesnę galerijos viziją?
L.R.: Ketiname ir toliau tęsti projektą „Artscape“, tai yra parodyti Lietuvos publikai Europos šiuolaikinių menininkų kūrybą. Planuojame „grįžti“ į meno muges ir pristatyti menininkus, su kuriais dirbame. Tikimės, kad kada nors funkcionuosime taip, kaip kitos privačios pasaulio galerijos, kurios gyvena iš parduodamų kūrinių. Ten menininkai gali gyventi iš savo kūrybos, o mūsų šalyje šiandien dar to, deja, nėra.
