- Kaip suderini asmeninį gyvenimą ir gastroles, juk nuolat keliaujate po skirtingas šalis ir miestus?
- Gastroles matau kaip savo darbą. Čia neturiu pasirinkimo, šeima turi derintis prie manęs, kas nėra lengva. Būna, kad keliauji iš vieno miesto į kitą, negrįždamas į Berlyną, ir viešbutyje pasuki ne į savo kambarį, nes vakar dar gyvenai kitu numeriu pažymėtame kambaryje. Kiekvienas jaunas šokėjas svajoja daug keliauti, tačiau su amžiumi šis noras silpsta. Važiuoji tiesiog dirbti. Yra dar šalių, kurių nesu matęs, kurių kita kultūra, todėl smalsu ten nuvažiuoti. Tačiau kartais nuvyksti, pašoki ir grįžti nepamatęs nieko.
- Ar lyginate Lietuvos ir Vokietijos šokio situaciją?
- Visiškai ne. Nelabai žinau, kas dabar vyksta Lietuvoje. Seniai esu kažką matęs. Spaudoje šiek tiek paskaitau, tačiau gyvai nesu daug matęs lietuviško šokio.
- O kokia yra Vokietijos šokio situacija?
- Bijau kažką sakyti. Šokį labiau stebiu išvykose, festivaliuose, jei turiu tokią galimybę. Šokio yra tiek daug... Iš dešimt spektaklių pamatyti vieną gerą – jau yra šis tas. Bet jei matai spektaklį su pažįstamais žmonėmis, jį žiūri visai kitomis akimis.
- Turite mėgstamiausią choreografą/-ę, trupę?
- Pinos Bausch tikriausiai net nereikia minėti. Jos trupės šokėjai taip pat yra labai stiprios asmenybės, kurių negali nepastebėti, nevertinti. Ir Jérôme Bel patinka, jis toks savotiškas, „les ballets C de la B“ dalis spektaklių labai patinka. Tačiau labai ryškiai kažko išskirti nenorėčiau. Kita vertus, labiau įsidėmiu pačius spektaklius nei trupes. Specialiai nieko neieškau. Pamatau ir suprantu – patiko ar nepatiko arba privertė susimąstyti ar ne.
- Šokėjams ir aktoriams teatras yra tarsi visas gyvenimas. Ar dažnai einate į teatrus, parodas? Kaip pramogaujate?
- Šiuo metu užtenka namų. Auginu mažą vaiką, todėl laisvalaikį leidžiu su šeima. O jei yra galimybė, labiau norisi pabūti su savimi. Man – tai didžiausias komfortas. Neinu į teatrus ar kiną dažnai ne dėl to, kad nenoriu, bet dėl to, kad yra kitų svarbesnių dalykų. Žinoma, kaip atlikėjas, kūrėjas turiu poreikį stebėti ne tik meną, bet daug platesnę politinę, ekologinę visuomenės pusę. Žinoti, kas vyksta pasaulyje su žmonėmis, turiu didesnį poreikį, negu žinoti, kas vyksta kultūriniame pasaulyje.
- Ar pasiilgstate Lietuvos?
- Taip, kai grįžtu į Lietuvą, negrįžtu į miestą. Man brangi Dzūkija ir Neringos kraštas. Šita gamta pakrauna mano baterijas. Mano tėvai buvo medikai, būtent per medikų stovyklavimą Dzūkijoje pamilau ją. Ji – neatsiejama mano gyvenimo dalis, čia prasidėjo ir mano šokio istorija. Lietuva man yra gamtovaizdis ir jos brangios vietos. Aš negrįžtu į miestus ir nedažnai apsireiškiu, kad grįžau. Man brangi Birutė Letukaitė, kuri nulėmė mano kelią. Visuomet malonu su ja susitikti. Jaučiu jai pagarbą. Lietuvoje yra keletas žmonių, su kuriais susitikęs nejaučiu laiko barjero. Lietuvos nesieju su žmonėmis, gal tik su savo tėvu.
- Prieš pradėdamas šokti, buvote profesionalus sportininkas?
- Taip, prieš šokį buvo šaudymas, prieš šaudymą buvo penkiakovė, prieš penkiakovę buvo plaukimas. Jaučiau didžiulį poreikį judėti. Šaudymas visgi nebuvo ta sporto šaka, kurioje intensyviai judama, priešingai – čia buvo svarbu sustabdyti akimirką.
- Jei kažkada nebūtumėte susidūręs su „Aura“ Dzūkijoje, kaip atrodytų jūsų gyvenimas dabar?
- Galbūt būčiau toliau sportavęs ir baigęs mokslus Lietuvoje.
- Tai kuo gi vis traukia scena?
- Scena nėra visiškas tikslas. Mane labiau domina procesas. O scenoje rodai jau rezultatą. Jei rodomas performansas, ten gali visko daug įvykti. Man įdomi spontaniška reakcija į susidariusią situaciją. Man įdomiausia ieškoti, o ne pateikti atsakymą. Kiekviename darbe susitikus žmones tikiesi atrasti kažką naujo. Tai mano kiekvienos dienos varikliukas.
