Jos autorė, gydytoja psichoterapeutė ir viena žymiausių Prancūzijoje viktimologijos srities specialisčių, dr. Isabelle Chartier Siben atveria duris į sugriautą piktnaudžiavimą Bažnyčioje ir visuomenėje patyrusių žmonių pasaulį.
Knygoje terapeutė kalbasi su vyrais ir moterimis, vaikais ir paaugliais, kurių gyvenimus sukrėtė seksualinio, dvasinio ir psichologinio išnaudojimo patirtys. Knygos skaitytojai tampa šių pokalbių liudininkais – jie išgyvena jų skausmą ir vidinius sukrėtimus, lydinčius visą gyvenimą, aiškiai pamato traumų žalojančias pasekmes.
„Bažnyčia negali būti pastatyta ant lavonų krūvos. Krikščionys kartais nėra tokie, kokiais juos laikome ar kokiais sakome esą. Būti krikščioniu reiškia sekti Kristumi, o ne vadovautis savo instinktais ar iškrypimais, nesvarbu, ar jie susiję su valdžia, pinigais, šlove ar bet kokiu kitu asmeniniu malonumu kito žmogaus sąskaita. Tiesa turi būti žinoma. Tai yra aukų teisė ir bažnyčios pareiga“, – teigia knygos autorė.
Dvasinis piktnaudžiavimas apima religinės galios ar autoriteto naudojimą siekiant manipuliuoti, kontroliuoti arba bauginti tikinčiuosius. Tai gali pasireikšti per gąsdinimus pragaro bausmėmis, grasinimus ekskomunikuoti, reikalavimus visiškai paklusti dvasininkui ar manipuliatyvų Šventojo Rašto aiškinimą.
Lietuvoje irgi būta tokio pobūdžio piktnaudžiavimo. Žiniasklaidoje yra paskelbtų istorijų, kai kunigai reikalaudavo parapijiečiams skirti savo turtą bažnyčiai ir kai kurie vyresni žmonės testamenu ar kitomis formomis perleisdavo savo nuosavybę bažnyčiai.
Seksualinis piktnaudžiavimas yra viena skaudžiausių piktnaudžiavimo formų, kai dvasininkai naudojasi savo padėtimi siekdami seksualiai išnaudoti parapijiečius, vaikus ar pažeidžiamus suaugusiuosius.
Seksualinis piktnaudžiavimas yra viena skaudžiausių piktnaudžiavimo formų, kai dvasininkai naudojasi savo padėtimi siekdami seksualiai išnaudoti parapijiečius, vaikus ar pažeidžiamus suaugusiuosius.
„Tai, ką aš stebiu pacientų istorijose, rodo, kad krikščioniškoje aplinkoje, kaip ir bet kurioje kitoje, seksualinė prievarta gali būti asmens seksualinio sutrikimo pasekmė. Sulaukiu žmonių, kuriuos vaikystėje seksualiai išnaudojo dainavimo mokytojas, klasės auklėtojas internate ar parapijos klebonas. Tačiau krikščioniškoje aplinkoje seksualinis išnaudojimas gali būti skatinamas ir žodžiais ar mokymu, kuriuose naudojamos Šventojo Rašto citatos ar krikščioniškos dorybės“, – patirtimi dalijasi autorė.
Vienas garsiausių seksualinio piktnaudžiavimo skandalų įvyko 2002 m., kai buvo atskleista, jog Bostono (JAV) katalikų Bažnyčia dešimtmečius slėpė kunigų seksualinius nusikaltimus prieš vaikus. Dvasininkai, apkaltinti prievarta, nebuvo perduoti teisėsaugai, o tiesiog perkelti į kitas parapijas. Dėl to dešimtys aukų patyrė ilgalaikes traumos pasekmes.
Autorė prisimena: „Viena vienuolė, vis dar būdama savo bendruomenėje, man pasakė: „Maniau, kad patekau į religinę bendruomenę, bet suprantu, kad patekau į viešnamį“.
Isabelle Chartier Siben teigia, kad katalikai dažnai susižavi charizmatiškomis asmenybėmis, kurios taria stiprius, raminančius žodžius ir tampa akli piktnaudžiavimui, kurį patiria jie, jų vaikai ar kaimynai. „Žmonės pasitiki vieni kitais ir atsipalaiduoja, nes iš principo yra saugioje seksualinėje aplinkoje: kunigai laikosi celibato, taigi susilaikymo, vienuoliai yra davę skaistybės įžadus, diakonai yra skaistūs celibatininkai arba turi žmoną.“
Psichologinis piktnaudžiavimas apima emocinį manipuliavimą, bauginimą, kaltės jausmo kurstymą ir bandymus kontroliuoti tikinčiųjų mintis bei elgesį. Įvairiose šalyse ne kartą skambėjo atvejai, kai kai tam tikrų religinių bendruomenių vadovai griežčiai kontroliuodavo savo sekėjų gyvenimus, drausdami jiems turėti santykius už bendruomenės ribų arba dirbti pasaulietinėse organizacijose. Asmenys, prieštaraujantys tokiai tvarkai, būdavo izoliuojami ir viešai gėdinami kaip „silpni tikėjime“.
Piktnaudžiavimas Bažnyčioje gali turėti ilgalaikių pasekmių aukoms: depresiją, nerimo sutrikimus, pasitikėjimo institucijomis praradimą, sunkumus kuriant sveikus santykius.
Piktnaudžiavimas Bažnyčioje gali turėti ilgalaikių pasekmių aukoms: depresiją, nerimo sutrikimus, pasitikėjimo institucijomis praradimą, sunkumus kuriant sveikus santykius.
Tačiau autorė viliasi: „ Mano įsitikinimas ir viltis, kad neskubėdamas, atrasdamas vidinę gelmę, sutikdamas keliauti iki šiol nežinomais takais, išmokdamas nepaisyti kitų žvilgsnių, piktnaudžiavimą patyręs žmogus vieną dieną giliai savyje pajus šaltinį, kuris galbūt nesuteiks prasmės tam, kas įvyko, bet paprasčiausiai duos leidimą gyventi.“
Norint kovoti su šiomis problemomis, svarbu skatinti skaidrumą Bažnyčios veikloje, tinkamą autoritetų priežiūrą, remti aukas ir suteikti joms galimybę kreiptis į teisėsaugą bei gauti psichologinę pagalbą. Bažnyčios vaidmuo visuomenėje turėtų būti grįstas dvasine parama ir moraline atsakomybe, o ne baime, manipuliacija ar prievarta. Kova su piktnaudžiavimu yra visų atsakomybė, nepriklausomai nuo tikėjimo.
Dr. Isabelle Chartier Siben knygos „Trys dienos naktyje“ pristatymas vyks Vilniaus knygų mugėje – kovo 1 d., 15 val., FORUM
