Prisiminkime, kad visa Kuršių Nerija iki 1923 m. buvo vokiška – Rytprūsių teritorija. Ir tik prieš šimtą metų dalis Kuršių nerijos pirmą kartą tampa Lietuvos. Ar lietuviška? Ne visai, nes Lietuvos žmonės, ypač pasiturintys, labiau mėgo Palangą, kur ir pramogų daugiau, ir atvykti paprasčiau, tad ir tarpukariu vokiečių daugiausia poilsiautojų buvo vokiečiai iš Kionigsbergo (Karaliaučiaus).
Ne be reikalo charizmatiškasis Blodė buvo vadintas menininkų globėju ir nekarūnuotu Nidos karaliumi.
Saulę, jūrą, marias, kopas ir miškus mėgo visi, bet kai kurie į Nidą važiavo dėl to, ką dauguma apibūdina žodžiu „gražu“. Tai ta nepaprasta virpanti šviesa, kurią sukuria atspindžiai nuo dviejų vandenų. Gamtoje tapantiems ekspresionistams Nidden tai buvo tikras rojus, nors čia nesilankę profesoriai Karaliaučiuje juos bardavo, sakydami, kad tokios dvigubos šviesos būti negali. Klydo jie, ne dailininkai. Dar daugiau menininkų atrado Nidą po I pasaulinio karo, kai grįžę iš armijos jie norėjo švęsti gyvenimą, kurti, daryti viską, ko negalėjo per karo siaubus.
Daugelis apsistodavo Hermano Blodės viešbutyje prie marių. Ne be reikalo charizmatiškasis Blodė buvo vadintas menininkų globėju ir nekarūnuotu Nidos karaliumi: pats nebūdamas nei dailininku, nei poetu, jis reklamomis viliojo menininkus savitu peizažu ir vietos žmonėmis, teigdamas, kad Nidoje dailininkas prisirenka įspūdžių, padedančių nutapyti paveikius paveikslus. Žadėta kaimo tyla, jaukūs kambariai su vaizdu į marias, prieplauką ar auksines kopas, šiltas vanduo, tamsus kambarys filmų ryškinimui, jauki veranda, daili terasa ir puikus maistas – ir reklaminiai pažadai buvo pildomi. Tuo susiviliojo daug dailininkų, rašytojų, aktorių, muzikantų, tad ta ramybė vasaromis tapo sąlyginė: pokalbiai prie vyno iki paryčių, pasišviečiant žibalinėmis lempelėmis, plenerai, audringi Joninių šventimai, būta ir vyrų, kurie nustebę stebėjo savo žmonas, apsiliejusias bronziniais dažais šokančias laužo šviesoje... Ir Tomas Mannas gyveno pas tėtušį (vok. papa) Blodę, kol dar neturėjo savo namo, ir Zigmundas Freudas čia ilsėjosi, ir daug kitų pasaulio kultūroje pėdsaką palikusių personų.
Ne tik garsenybės, bet ir paprasti vietiniai žvejai drąsiai užeidavo pas Blodę pasitarti ar pasikalbėti.
Ne tik garsenybės, bet ir paprasti vietiniai žvejai drąsiai užeidavo pas Blodę pasitarti ar pasikalbėti. Vasaromis Blodė samdė net 80 žmonių, kurie sukosi kaip vijurkai gamindami, skalbdami, valydami, genėdami rožes sode, kepdami duoną, rūkydami žuvis... klientų tikrai netrūko! Nors ne visi jie mokėdavo pinigais: Blodė suteikdavo stogą virš galvos ir už paliktus paveikslus, o kiti juos tėviškai rūpestingo charakterio Blodei tiesiog dovanodavo.
1919 m. vasarą pas Blodę apsistoja iš karo grįžęs jaunas ekspresionistas Ernstas Mollenhaueris. Jis netapo vienu iš daugelio: taip, jis tapo žymiu dailininku, tačiau ir Nida jam netapo viena iš daugelio lankytų vietų: šis apsilankymas jam buvo lemtingas. Niekada nežinai, kur tavęs laukia meilė, o Ernsto ji laukė viešbutyje: Blodės dukra Hedwiga netrukus tapo ponia Mollenhauer. Bet gyvenimas žvejų kaimelyje vasarą ir žiemą labai skiriasi, tad jaunoji šeima išvažiuoja užsidirbti į Niujorką, kur Ernstas gauna dekoratoriaus darbą Metropoliten operoje. Planas užsidirbti pavyksta ir šeima grįžta namo. Į Nidą. Nors ir ne visai namo: Nida jau buvo ne Vokietijos, o Lietuvos. Gyveno jie viloje Helene, dailiame bute su didžiule veranda tarp gėlynų. Vila išlikusi ir šiandien.
Uošviui pasiligojus Ernstas perima viešbučio priežiūros darbus, ištapo naują baltai mėlyną iškabą, kuria dekoracijas renginiams, kartu su bendraminčiais įkuria jachtklubą, įsteigia viešbučio stipendiją Karaliaučiaus meno mokyklos studentams, sukūrė paminklą kare žuvusiems Nidos meno kolonijos menininkams, įkuria Kuršių nerijos muziejų: idėjos tiesiog liejasi. Ir augina dukrelę Mają, tapusia meno istorike, puoselėjančia tėvo atminimą ir Rytprūsių dailininkų palikimą. Deja, frau Majos jau nebėra tarp mūsų.
Mollenhaueriui veiklos netrūksta, gal tik tapymui laiko lieka mažiau. Bet čia jis galėjo kurti ką tik panorėjęs, kai tuo tarpu vos už kelių kilometrų, Vokietijoje, į valdžią atėjęs Hitleris uždraudė ekspresionizmą paskelbęs tai išsigimusiu menu. Žinoma dailininkas jautėsi praradęs Tėvynę, bet ir Nida buvo jam namai.
Ir štai 1944 m. į Klaipėdos kraštą ateina Raudonoji armija, naikindama viską aplinkui.
Net ir 1939 m. Klaipėdos kraštą okupavus hitlerinei Vokietijai, atoki Kuršių Nerija buvo mažas ramus užutekis. Štai naciai stengėsi konfiskuoti Blodės paveikslų kolekciją, bet išvyko nieko nepešę. O įsivaizduokite, kokia šiandien būtų Nida, jeigu hitlerininkai būtų įgyvendinę savo planus pristatyti didžiulių betoninių viešbučių, ką jie padarė Riugeno saloje. Riugene Proros kompleksas tebestovi: tai gigantiška 4.5 km ilgio šešiaaukščių pastatų linija, kurioje turėjo atostogauti ir žinoma, teisingų idėjų pasisemti darbininkai. Statybas lydėjo lozungas „Jėga per džiaugsmą“. Na, paatostogauji, pasidžiaugi, įgyji jėgos ir pasikrauni ryžto kariauti. Tai tokią Prorą būta minčių statyti ir Nidoje. Mollenhaueris tol vaikštinėjo su Trečiojo Reicho „svečiais“ po miškus, rodė briedžius, pasakojo istorijas, kol įtikino Nidos neliesti.
Ir štai 1944 m. į Klaipėdos kraštą ateina Raudonoji armija, naikindama viską aplinkui. Iš Blodės viešbučio į Vakarus siųsti siuntiniai, stengiantis išgelbėti bent dalį meno kolekcijos, taip pat ir Ernsto dažai. 1945 m. žiemą, artėjant sovietams, iš Kuršių Nerijos ledu traukiasi daugiausia seneliai su vaikais, nes vyrai – kariuomenėje, o moterys – Karaliaučiaus fabrikuose. Mollenhaueris liko iki paskutinės minutės vadovauti viešbučiui, virtusiu ligonine, valgykla, šaudymo mokykla. Bet sovietams pasirodžius Preiloje ir jam atėjo metas trauktis: jis automobiliu privažiuoja prie sienos, ten patenka į britų nelaisvę, kali Danijoje, o visą likusį gyvenimą gyvena Vokietijoje. Čia dailininkas ieškojo į Nidą panašių vietų, jūros, kopų ir pušynų, taip atrado patį šiauriausią Vokietijos tašką, Zilto salą Šiaurės jūroje. Ten Mollenhaeris ir palaidotas 1963 m. Tik tyrinėdama šią istoriją sužinojau apie šią salą, kurią įtraukiau į norimų aplankyti vietų sąrašą. Taip istorijos pinasi su asmenine patirtimi.
E.Mollenhaueris daug tapė, buvo paveikslų, nutapytų iš Nidos parsisiųstais dažnais. Ir tapė jis ne ką kitą, o ... Nidą, tą nepaprastai mažą pasaulio vietą, kurią jis pats vadino stebuklų žeme. O pats gražiausias jo darbas, kurį pamačius ir panorau pasigilinti ir suprasti Ernsto Mollenhauerio gyvenimą, vadinasi „Po Nidos saule“. Tapytas jis 1948 m., kai Nidos saulė jam beliko prisiminimas.
Dabar grįžkime atgal į Nidą, į Blodės viešbutį, likusį be šeimininkų. Jame įsisteigė sovietų kareiviai. Jie Nidoje nelabai turėjo ką veikti, tad pramogavo, kaip išmanė, o išmonės, jau nekalbant apie žmogiškumą, buvo siaubingai mažai. Per vieną labai asmeninį pokalbį išgirdau apie tuos siaubingus dalykus, kuriuos sovietų kareiviai darė moterims. Net ir matant vaikams. Šitų detalių per ekskursijas niekada nepasakoju, nes tai ir asmeniška, ir labai baisu. Kartą raudonieji kareiviai taip išsipėrė improvizuotoje pirtyje, buvusioje studijoje, kad visas Blodės viešbutis supleškėjo. Taip svarbiausia Nidos dailininkų vieta buvo prarastai negrįžtamai. Paveikslai – taip pat.
Kas šiandien Nidoje primena Blodę, Mollenhauerį ir dailininkų koloniją?
- Senosiose Nidos kapinėse Pamario gatvėje greitai surasite medinį Hermano Blodės antkapį su melsvom raidėm, kurį sukūrė žentas, o atkūrė anūkė Maja Ehlermann-Mollenhauer.
- Skruzdynės g. 2 yra pažymėta medine lenta, praeiviui sakančia, kad čia veikė Blodės viešbutis. Atidžiau apžiūrėję dabartinio viešbučio pastatus ir pamatysite, kad jo korpusų architektūra skiriasi. Dalis jo – buvusio Blodės viešbučio pietinis korpusas su buvusiomis arklidėmis, tikrai pamatysite raudonas senas plytas. Čia beveik trisdešimt metų veikė nedidelis viešbučio muziejus, kuriam pasikeitus savininkams vietos nebeliko
- Mollenhauerio šeimos vila Helene išliko beveik nepasikeitusi, ją rasite adresu Skruzdynės 6. Dailininko atelje buvo priešais stovėjusiame neišlikusiame ūkiniame pastate, kurio langai žvengė į vilą ir marias.
- Jau žinote, kas atsitiko su daugybe Nidos dailininkų kolonijos paveikslų, kaip jie sudegė „pirtyje“. Bet atvažiavę į Nidą jūs galite pamatyti vieną Ernsto Mollenhauerio darbą: užsukite į jo bičiulio Tomo Manno namelį, Skruzdynės g. 17. Antro aukšto miegamąjį puošia 1953 m. paveikslas „Senoji gelbėjimo stotis Nidoje prie jūros“.
Tiek beliko, bet kiek visko būta ir kiek nepaprastų dalykų ir įdomių gyvenimų čia vyko! Miesto istorijos ir yra apie žmones, jų džiaugsmus, nusivylimus, lūkesčius ir galimybes. Tik per žmones mes galima pažinti savo aplinką: tą, kurioje nuolat ar laikinai gyvename, tuo pačiu ir save.
Istoriją papasakojo Miesto istorijų mokyklos ir Savaitgalio ekskursijų įkūrėja Gabija Lunevičiūtė. Mokykla naujus mokslo metus pradeda spalio 10 d. Jos programa kurta galvojant apie būsimuosius gidus, tačiau tiks kiekvienam smalsiam žmogui. Daugiau informacijos čia. O savaitgalis su Savaitgalio ekskursijomis gali būti kasdien!
