Į spektaklį Lenkijon, prie šiltos jūros, išskridęs patupėti Kipre (Gente, Taline, Niujorke, Gotlando saloje) ant medžio šakos. Tiksliau – ant šiuolaikinio meno muziejaus stogo. Su drobiniu maišeliu ant peties, kuriame (kaip mūsų paklaustų pats Rolandas, spėkite iš trijų kartų, kas, ponai?), aišku, knyga. Gali dar būti ir atsuktuvas buteliui, pirktas prieš mūsų erą Tbilisyje, dar sūrio gabaliukas. Visų ingredientų pasakotojui prireikia žvelgiant į horizontą prestižinėje jo asmeninės kultūros sostinės vietoje.
Bet mirtis taip pat kuria planus. Deja, nesuardomus. Ji pasirenka žmones, kurie būna ką tik atkeliavę. Susitvarkę buitinį gyvenimą. Jaučiasi ramiai, planuodami tolimesnę buvimo čia ir dabar perspektyvą. Jie mąsto apie artėjantį rudeninį gimtadienį. Planuoja rašomas ir skaitomas knygas. Iš vakaro jie gal net yra pabuvę šventiškoje miesto aikštėje, kurioje žiūrovams pasirodė gyvesni už gyvuosius. Mirtis atžingsniuoja tylomis. Senamiesčio gatvele negirdimais žingsniais. Naktį, kai nėra nė vieno praeivio. Kad pasirinktam konkrečiam figūrantui būtų jaukiau, kartais kojas ji būna apsiavusi vienkartinėmis muziejaus šliurėmis. Priešais pasirinktos aukos butą nėra lango, jame pasirodančiam pažįstamo siluetui galėtum sušukti, pamojuoti. Priešais – naktį nebylesnė už tylą mokykla.
Didysis RoRos efektas buvo kurti šventę. Pirmiausia sau, bet kartu ir kitiems. Kartais – iš nieko. Kartais – surepetuotą ekspromtu. Kartais – apgalvotą preciziškai. Tokia šventė kartą vyko „Šiaurės vasaros“ forume Jurbarko Kristaus Atsimainymo cerkvėje, kai jis skaitė Paulo Bowleso romano „Dangaus prieglobstis“ ištraukas. Vėliau mąsčiau apie ten tvyrojusį efektą: tekstas – ne RoRos, filmas už jo nugaros – Bertolucci, muzika – asmens, kuris net popierinėje forumo programėlėje panoro likti anonimas. Bet žinojau, kad be Rastausko tos pakiliai šventiškos literatūrinės atmosferos nebūtų buvusios nė pėdsako.
Kai susitikdavom miesto gatvėse, mane taip pat apimdavo šventės įspūdis, nes gatvė (mugė, kavinė, knygynas, mano pačios namai) RoRai tapdavo scena. Ne jis nuo jos pavargdavo, bet scena išsekdavo nuo jo. Nuo jo energijos, siautėjimo, aukščiausio lygio žavaus, o kartais negailestingo sąmojaus, skaldomo ekspromtu, sudėto iš meno faktų gromuliojimo, atgaminimo, perkūrimo ir išliejimo fantazijos staklėse. Tai, bet ne tik tai, šį rašytoją sieja su kitu didžiuoju eseistu Kęstučiu Navaku. Po K.Navako mirties R.Rastauskas rašė: „Čia gal ir slypi jo didybė – jis ligi paskutinio atodūsio tikėjo, kad grožis gali išgelbėti pasaulį netgi tada, kai tuo tiki vos vienas žmogus. Iš dalies tai buvo romantinė nuostata, neatskirianti grožio nuo tiesos.“ Paties Rolando santykis su tiesa, manau, buvo daug ciniškesnis ir visiškai blaivus. Nepaisant dramatišką esmę dengiančių estetikos putų. Cituoju Rastausko nekrologą Navakui ir esu tikra, kad frazė ligi paskutinio atodūsio – RoRos klaviatūroje atsirado sąmonėje šmėkščiojant ir J.L.Godard'ui. Pasaulėjauta tarp fakto ir artefakto tuos rašytojus sieja ypač glaudžiai.
Kitas, daug svarbesnis, šio rašytojo efektas yra tai, kad mirtį jis vis dėlto pergudravo. RoRa toliau skaitys Bowlesą dangaus prieglobstyje, dabar jau savo privačioje teritorijoje, o mirtis džius iš pavydo. Kol taps liesa kaip dalgis. Na, nepavyko Roriko nugalėti. Ir nepavyks dar daugelį metų. Šventę jis sukūrė ilgam. Kaip sakė jo mėgstamas Hemingway'us (anot Rastausko, Hemas), tai šventė, kuri visada su tavimi.
