Pagrindinius apdovanojimus skyrėme gydančiai, susiuvančiai į vienį, jungiančiai architektūrai:
pėsčiųjų tiltui, kuris sujungė automagistralės sukarpytas dvi miestelio dalis ir pagaliau žmonės laisvai gali judėti ir neskirstyti miestelio į dvi dalis, o tiesiog gyventi viename miestelyje Litomysl;
meno galerijai buvusioje istorinėje skerdykloje, gražiame plytiniame pastate, kuris sovietmečiu literaliai buvo supjaustytas didelėms įvažoms, ir subtiliai atkurtas judančiomis betoninėmis dalimis – nauja kokybe, istorinis įspaudas pasakoja apie istorinę ir sovietinę Čekijos realybę. Beje, ką tik šis darbas buvo atrinktas į Mies van der Rohe nominuotųjų septynetą, kas itin svarbu mūsų kontekste;
Sovietinių daugiabučių balkonų išplėtimą, kuris fantastiškai įrodė bendruomenės galią ir visiškai pakeitė gyvenimo kokybę čia gyvenantiems.
Su tarptautine architektų komisija iš Didžiosios Britanijos, Nyderlandų, Ispanijos, Švedijos apie projektus diskutavome per šiuolaikinės architektūros ir tvarumo prizmę, ir aš turbūt net įkyrokai vis primindavau mūsų Bloodlands, kaip rašė Timothy Snyder, istoriją ir paliktą erdvinės propagandos paveldėjimą, kurio negalima pamiršt ir kurį būtina transformuoti.
Ir tai man atrodo yra daug svarbiau nei efekto siekiančios stebinančios architektūros formos ar pakeisti spalvingi fasadai, kai mūsų mokyklos ir gyvenamieji rajonai vis dar neša tą tylią erdvinę propagandą neskatinančią bendruomeniškumo.
Praėjus pusei metų, garbusis Deyan Sudijc atvyko į Vilnių pristatyti leidyklos Lapas išleistos knygos „Galios architektūra“, Knygų mugės metu. Lietuviškas vertimas yra jau 15-as knygos leidimas, kuri kalba apie totalitarines valstybes ir jų rodomą galią per pompastinę architektūrą.
Man pačiai atrodo, tikroji galia slypi kasdienybėje, ne fanfarose, ir būtent tokiu pjūviu – kaip miestą, per visą istoriją okupuotą 6 kartus, degusį bent 4 kartus, bet visą tai išvėrusį ir šiandien, gyvenantį turbūt auksinius savo laikus, pagalvojau, pateiksiu Deyan Vilnių, kadangi gavau dovaną kartu pasivaikščioti visą pusdienį.
Pagalvojau, kad tokio pjūvio per Vilnių pradžiai, tinkamiausia pradėti nuo Šv. Ramintojos bažnyčios, kol kas neminint, kodėl jos altorius yra palubėje..
Deyan, – sakau, pradėsime ekskursiją nuo bažnyčių, nes Vilnius yra ypatingai garsus savo bažnyčiomis ir turi bene daugiausiai jų bokštų Vakarų Europoje. Mačiau, jo akyse smalsumą, bet nieko išskirtinai degančio, to ir siekiau.
Taip judėjome link Šv. Ramintojos.
Stabtelėjome Rotušėje, prie remontuojamo architekto V.E.Čekanausko Šiuolaikinio meno centro. Čia atkreipiau dėmesį, kad sovietmečiu kūrę jautrūs architektai labai sumaniai ieškojo būdų, kaip architektūrine kalba gerbti istorinį Vilnių ir jo savastį, todėl architektas Čekanauskas lenkėsi ir gerbė Pilies g. perspektyvoje atsiveriančiam Šventosios Dvasios bažnyčios bokštui, ir paliko būtent tą įėjimo dalį sužemintą, kad bokšto pastatas neužstotų, o kaip tik – įrėmintų. Kažkada tai papasakojo Lukas Rekevičius, ir man giliai įstrigo šis architektūrinis nuolankumas, kuris buvo įmanomas net sovietmečiu.
Judėjome toliau.
Priėjus prie Šv. Ramintojos vienabokščio, stabtelėjome.
Deyan sako, – That is beautiful.
Sakau, it is.
Ši bažnyčia yra paskutinis barokinis statinys Vilniuje, pastatytas maždaug prieš maždaug 260 metus, brolių Augustinų.
Prieš maždaug 160 metus, ji buvo konvertuota į cerkvę, vykdant rusifikavimo politiką. Tuomet buvo panaikintas vienuolių choras, pastatytas ikonostasas, nugriauta sakykla, pašalinti puošnūs rokokiniai altoriai su skulptūromis.
Tarpukariu, prieš 106 metus, ji buvo grąžinta katalikams ir restauruota, jos erdvės naudotos Stepono Batoro Universiteto.
Po antro pasaulinio karo,
Prieš 57 metus, po antrojo pasaulinio karo Lietuvą okupavus sovietams, ji buvo konvertuota į daržovių sandėlį, jos erdvėje įstatytos dvi gelžbetoninės perdangos, gelžbetoninė laiptinė ir betoninė krovininio lifto šachta.
Prieš 6 metus, praėjus 250 metų nuo atidarymo, kunigo kapeliono Algirdo Toliato pastangomis, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas atšventino Švč. Mergelės Marijos Ramintojos koplyčią ir Ramintoja vėl atvėrė duris tikintiesiems.
Šiandien čia per tris bažnyčios aukštus veikia kavinė Pirmas Blynas, biblioteka, vaikų kambarys, konferencijų erdvė ir bažnyčia, trečiame aukšte, palubėje.
Vilnius rodėsi jau visai kitu kampu, kaip nepavargstantis miestas, kovojantis už savo laisvę ir už savo savastį.
Lipant gelžbetonine laiptine į bažnyčią, Deyan tylėjo.
Lipom palei barokines sienas į kurias suarmotuoti monolitiniai laiptai.
Architektūros istorikas D.Vrubliauskas, teigė – panašu, kad žmogus, kuris projektavo bažnyčios pertvarkymą į sandėlį, stengėsi išsaugoti vertingiausius dekoro elementus, kur įmanoma..
Pakilus į bažnyčios erdvę trečiame aukšte, matant barokinius skliautus perdūrusią betoninę krovininio lifto šachtą, perrėžusį šalia esantį sieninį kapitelį, nudraskytą, bet vis vien, vis dar išlikusią senąją barokinę tapybą.
Deyan buvo abstulbintas, – How they could do this?
Taip, šioje bažnyčioje, altorius yra palubėje.
Ir taip, šioje bažnyčioje mūsų laikais, Sekmadieniais, vyksta mišios.
Toliau ėjome, ir Vilnius rodėsi jau visai kitu kampu, kaip nepavargstantis miestas, kovojantis už savo laisvę ir už savo savastį. Einant toliau, vardijome ir išskyrinėjome architektūrine kalba kalbančius gatves ir pastatus – kurie iš jų jungia ir telkia, o kurie iš jų skiria ir griauna. Deyan vėliau sakė, kad nesitikėjo tiek daug išmokti iš Vilniaus. Taip, Vilnius yra nuostabus ir kantrus, kovos prieš blogį mokytojas.
Esu užaugus Vilniuje, senajame Europos mieste, sukarpytame sovietmečio ir modernizmo. Kaip Ramintoja. Visą sąmoningą gyvenimą jį stebėjau, lyginau tokias skirtingas jo dalis, ir vis norėjosi jį susiūti, pagydyti. Keliaudama po senuosius Europos miestus nuolat ieškodavau tokių šiltų, gyvų erdvių ir objektų, ir bent mintimis, pritaikydavau jas Vilniui.
Taip netyčiom sustingdavau prie neaukštų, tamsių gatvės šviestuvų stulpų, nes Vilniuje buvo per aukšti ir cinkuoti, sustingdavau prie Londone vešinčių gebenių ant namų, dilgėlių Ciuriche, gatvių turgų Prancūzijoje, viešųjų pastatų jaukumo palyginus su Vilniaus totalitarinės galios erdvėmis. Pamažu, per beveik 20 metų tokio stebėjimo, ir lyg į korį atgal nešimo metų, pamažu pradėjau matyti tuos esminius dalykus, kurie tikrai keičia ir formuoja žmogaus gerovę.
Ir jie dažnu atveju nėra tie, apie kuriuos rašo spauda ir net ne architektūros žurnalai, jiems dažnai net nėra atskiros biudžeto eilutės, ir jie nėra tam objektų sąraše, kuriais didžiuojasi politikai. Dažniausiai stebėdama aplinkas galvodavau, ką norėčiau parnešti į mano sukarpytą Vilnių, ką norėčiau irgi turėti, ką jie turi ir nepastebi.
Pavyzdžiui medžius gatvėse, toršerus languose, niekuo neišsiskiriančius valstybinių institucijų pastatus, juodus žmogaus mastelio apšvietimo stulpus, gebenes ant sienų. Taip pat, supratau, kad sukarpytas ne tik Vilnius, ne tik visa Lietuva, ne tik beveik pusė Europos, kuri buvo okupuota sovietų, be ir senieji miestai, nors ir turėdami tokias stiprias šaknis, pasimeta šiuolaikiniame triukšme. Esu tikra, kad žmogaus mastelio aplinkos principai yra bendražmogiški ir universalūs, atitinkantys žmogaus ir gamtos sandarą.
Tęsėme pasivaikščiojimą.
Po Ramintojos, nusiraminimui praėjome Gvildžių projektuotą Bokšto kvartalą su išsaugota senąja liepa,
Užsukome į Vilniaus Universiteto kiemus, – This is astonishing!
Katedros aikštę,
Vilniaus kalnynus su buvusiomis pilimis,
Šventaragio slėnį,
įkalalizuotą Vilnelę po Barboros Radvilaitės gatve,
ir priėję prie Gedimino prospekto sustojome.
Čia yra Vilniaus pjūvio linija, kuri net užkoduoti dvipoliškai pasakoja tokią sudėtingą Vilniuje vykstančią trintį ir nuolatinę kovą – viename prospekto gale Katedra, kitame Cerkvė. Ir perimetriniai namai, priklausomai nuo laikmečio, priklausomai nuo stačiusio ir projektavusio žmogaus vertybinės skalės, pasakojančių ir atspindinčią labai skirtingus pasaulius ir labai skirtingas programas.
– Pereikime į kitą pusę, sakau, kad geriau matytųsi Algimanto ir Vytauto Nasvyčių Dramos teatro idėja. Deyan įpratęs kirsti gatves ne per perėjas, nes Londone, nors ir pėsčiųjų perėjos labai tankiai išdėstytos (ne kaip Lietuvoje, pagal sovietinė įstatymą, į minimalų reikalaujamą atstumą sutilptų dvi su puse Londonų perėjų) jas lengva kirsti ir jos nėra barjeras tarp abiejų pusių, nes gatvių plotis yra žmogiško mastelio.
Stabtelėjome. Po kaire, yra gabaliukas atrodytų seno istorinio pastato, tačiau jis yra naujai Nasvyčių suprojektuotas, kaip istorinio perimetro tąsa, kad naujas Dramos teatro fasadas galėtų būti dar labiau įgilintas, o atsiverianti erdvė būtų kviečianti ir sujungianti žmones. Ir tie besibūriuojantys žmonės ir būtų tas pakvietimo ženklas, nes žmogus traukia žmogų, tik reikia sukurti tokias sąlygas, kad žmonės burtųsi natūraliai.
– I have never seen anything like this before. This is a landmark building without a building., Deyan ekspresyviai kaip britui išsakė.
Būtent.
Būtent tokiomis vertybėmis kūrė broliai, laviravę tarp totalitarinės politikos ir nuolat galvodami apie humanizmą, apie žmogų, apie kasdienybės erdves, kaip sujungti, o ne kaip atskirti. Pasakoju Deyan, kad būtent Nasvyčiai nuolat sakydavo, kaip be galo svarbu architektams projektuoti šiltomis rankomis. Su meile. Su rūpesčiu.
Einam toliau patirti Centrinio pašto (Deyan ypatingai patiko sieninis laikrodis, ir vėl, negalėjo atsistebėti seno-naujo darna), baisėjosi Novotelio masteliu, o užsukus į Neringą, pats pasiūlė būtent ten išgerti kavos. Tuomet pasakojau apie mūsų next time – modernistinį Kauną ir šventą Neringą, kurią Nasvytis taip mylėjo ir būtent jos spalviškumą, medžiagiškumą net pavadinimą, kodavo Neringos restorane.
Jis pats ir pasirūpino, kad šis jo kūrinys gyventų ir būtų restauruojamas, žinojo, koks mūsų pasaulis yra laikinas ir nuolat besikeičiantis. Todėl man labai patinka lentelė prie rūbinės, kurioje surašyti visi autoriai – architektai, menininkai, tekstilininkai.
Tai yra galimybė pratęsti ateitį, ne susireikšminant, bet nuolankiai, padėti ateičiai pratęsti dar geriau, nei buvo tuomet sumanyta. " ... architekto profesijos tikslas yra realizuoti idėjas, o ne vien piešti. Ir jeigu realizuoji, tai ir savo tautai padarai kažką gero. Ir tie vadinamieji visuomenės interesai yra aukščiau už tavo profesiją. Nes tu gali“, prisimenu Algimantą Nasvytį.
Gedimino prospekto pjūvį užbaigėme mūsų su komanda kurto Dainavos pastatu, Dainavos ir Jasinskio gatvių sankryžoje. Pasakojau, kad projektuojant Vilniuje, visada norisi papasakoti ištrintos atminties istoriją urbanistine ar architektūrine kalba.
Pasakojau, kad čia, pasukome pastatą iš perimetro, kad vaizdžiai parodyti senąją Pakalnės gatvės trasą, kuri šiandien yra ištrinta, sukarpyta, išnaikinta. Dainavos-Pakalnės kelias, buvo vienas iš pagrindinių kelių į Vilnių, sovietmečiu užblokuotas administracinio pastato, ir sudubliuotas su V.Kudirkos magistraliniu keliu, vėl karpančiu Vilnių. Todėl tas mažas pastato pasukimas, ne tik suformavo miniatiūrinę viešą erdvę prie pagrindinio įėjimo, bet ir tyliai bent savo maža atkarpėle, įamžino senąjį Vilniaus kelią.
Kai tik susitarėme projektuoti, klientas man tvirtai uždavė esminę būsimo pastato programą – čia turi būti šviesus Vilniaus kampas, kuris trauktų ir jungtų, net kai yra tamsu. Dabar tai rašant, galvoju, kaip skirtingai tokią žmogiškumo programą žmonės įvairiausiose situacijose kuria. Galvoju, kad net tos gelžbetoninės perdangos, barokinėje bažnyčioje, gali būti žmogiškumo ženklas. Nes turbūt geriau yra perdangos ir krovininis liftas, nei nugriautas vienintelis vienabokštis. Ačiū visiems, kurie jungia, o ne karpo.
– Vilnius taught me a lot and was much more interesting, sakė Deyan, jau vėlai, po daug pokalbių prie vakarienės kugelio.
*Deyan Sudij – Londono dizaino muziejaus vadovas-emeritas, bestselerių, leidžiamų mano mylimos Penguin leidyklos autorius, ilgametis kolumnistas The Guardian, Domus redaktorius.
