„Atrodytų, dramos teatras kaip reiškinys iš artimos perspektyvos labai kinta, kažkas atsiranda visiškai naujo, jį veikia šiandieninė komunikacija, įvairios viešųjų ryšių priemonės, bet savo giliąja esme tikrasis teatras lieka tikruoju teatru, ir visus tuos rūbelius, popierėlius nuo jo nuvyniojus, esmė lieka ta pati.
Man įdomūs ne vien šiandien vykstantys teatro, bet ir dailės, muzikos, operos procesai. Norint suprasti tai, kas šiandien vyksta dramos teatre, turi būti smalsus visais požiūriais, nes jei atsilieki kurioje nors iš minėtų sričių, toje mozaikoje trūksta kokio nors komponento, pradedi jausti, kad ne viską žinai, o tai reiškia, kad ne viską teisingai supranti. Žmogui smalsumas yra būtina savybė, kuri leidžia jam būti jaunu. Ne veltui sakoma: „Žmogus jaunas tol, kol smalsus“.
Daug neskaitau nei teorinės, nei kritinės medžiagos apie teatrą, todėl laisvai negaliu manipuliuoti kokiais nors „vakar“ atsiradusiais terminais apie teatro reiškinius. Yra teoriniai šiandienių reiškinių pavadinimai, bet visada atskirsime talentingai sukurtus kūrinius nuo jovalo – taip buvo anksčiau, taip yra šiandien ir taip bus rytoj. Niekada eksperimentinis jovalas talentingų kritikų pagalba netaps meno kūriniu, o talentingai sukurtą scenos veikalą žiūrovai visada pastebės ir įvertins, ir jam nebūtinai reikės terminų, kurie jam paaiškins tai, ką jis matė. Aš meno kūrinius skirstau į talentingai sukurtus ir ne“, – sako G.Sodeika.
Oskaras Koršunovas, pasitelkdamas dailininkų ir didžia dalimi kompozitoriaus Gintaro Sodeikos kūryba, į teatrą atvedė naują žiūrovą, naują mąstymą, naujas pavardes. Teatro dirbtinai nesukursi – tai laike besiformuojantis reiškinys.
Šiandien akivaizdu, kad jau tris dešimtmečius teatrinė visuomenė, priimdama Koršunovo sukurtus spektaklius, jo teatrą kaip reiškinį adoruoja. Apie šio teatro fanus būtų galima kalbėti atskirai – tai panašu į tam tikrą judėjimą, pasaulį, kuris nėra ten, už durų. Nuoseklus mąstymas, rami sąmonė – ne šio amžiaus sąvokos. Trūkčiojanti mintis, pasąmonės protrūkiai, hermetiško mąstymo proveržiai – tarytum staccato. Šiame kontekste teatrinės minties kūrėju galima vadinti ryškią asmenybę – kompozitorių Gintarą Sodeiką. Jis taip neatsiejamai susijęs su Oskaro Koršunovo teatro įvaizdžiu ir „įgarsiu“, kad dažnai jo muzika kituose spektakliuose atrodo kaip Oskaro Koršunovo teatro dalis.
Ne atsitiktinai garsiausių Koršunovo spektaklių kompozitorius – Sodeika. Daugiau kaip dvi dešimtis spektaklių jie kartu sukūrė Lietuvoje, antra tiek – užsienio scenose. Ir paskutinysis, dabar repetuojamas spektaklis – Mariaus Ivaškevičiaus drama „Miegantys“ – taip pat kuriamas kartu. Aktoriai reikalauja: „Daugiau Sodeikos“, o Koršunovas patyli ir atšauna, sakydamas: „Ne taip paprasta sukurti muziką apie pasaulį, kurio nėra“. O paklausus paties Gintaro, kodėl tokia įvairi muzika, nuo šopeniškų garsų iki aukštų techno decibelų, kuriuos sunku klausyti, kompozitorius atsako tiksliai: „Galvoji, kad man pačiam lengva klausytis savo muzikos, aš pats kartais užsikemšu ausis“.
Taip kalbėti gali tik teatro kompozitorius. Teatro muzika visiškai skiriasi nuo grynosios, koncertinėms salėms skirtos muzikos. Neatsitiktinai šviesaus atminimo kompozitorius Faustas Latėnas savo paskutiniame susitikime su Vilniaus publika, įvykusiame dar 2018 metų lapkritį Vilniaus mažajame teatre, atvirai pasigedo jaunesniojo kolegos, sakydamas: „Čia nėra Gintaro Sodeikos, kurio kūryba labai įdomi“. Tik Latėnas galėjo suprasti tuos, kurie iki pašaknų jaučia teatro prigimtį. Tai yra atskira profesija, atskira gyvenimiška patirtis.
Teatras – trumpaamžis; tik mūsų atminties dėka įmanoma jame gyventi, apie jį svajoti ir galvoti. Iškylančių vaizdinių pasaulis nušvinta, mus „nukrato“, grąžina į pačius save. Kad ir kaip keista, Sodeikos muzika Koršunovo teatre tampa pačiu spektakliu.
Per šiuos tris dešimtmečius buvo išleistos net kelios Gintaro Sodeikos skirtingų spektaklių kompaktinės plokštelės. Nė viena iš jų nebuvo tik tam tikras spektaklių lydraštis. Kiekvienas įrašas tapdavo hitu. Kai šiandien teatre būna liūdna, staiga iš kokio nors kampo pasigirsta muzikinis motyvas, balsu užtraukiant: „Legko, legko“ („lengva, lengva“). Tai muzika iš spektaklio „Vaidinant auką“. Net savivaldybės aikštėje nuo kovido besiskiepijančius žmones dar prieš savaitę pasitikdavo šiam spektakliui Sodeikos sukurta muzika.
O aktorė Eglė Mikulionytė rudenį, net tris dienas lindėjusi menininko Liudo Parulskio sumanytame kioske, kuris stovėjo „Sirenų“ išnuomotoje Rotušės aikštėje, vos tik kas užsakydavo spektaklį su Sodeikos muzika, joje tiesiog ištirpdavo. Būdama nepaprastai muzikali, Mikulionytė moka muziką ne tik suvaidinti, bet ir sušokti. Vos tik pasilenki prie kiosko langelio, iškart išsišiepi, nes Eglė jau būna nutaisiusi tokį veidą, kuris iliustruoja Gintaro sukurtus garsus. Ir šis jų duetas – viena iš gyviausių pastarojo meto teatrinių patirčių.
Oberiutų trilogijos įrašai, „Roberto Zuco“, „Vaidinant auką“, „Tartiufas“ ir kiti ne tik sugrąžina į spektaklių pasaulį – šios muzikos galima klausytis kaip minčių ir jausmų išraiškos. Gintaro Sodeikos muzikos nepavadinsi kosmine ar fantastine.
Kurdamas lakoniškomis priemonėmis – nedaug temų, instrumentų, saikingai naudojamos kompiuterinės muzikos galimybės – jis sugeba pateikti žiūrovui ir klausytojui intensyvų asociacijų lauką. „Ten būti čia“ muzika provokuoja plastinį-asociatyvinį mąstymą, „Senės“ muzikoje ryškų vaidmenį atlieka laikrodžio motyvas, sprangaus kinematografinio pasaulio užuominos. Artėjančio ir tolstančio tramvajaus garsas tik paaštrina subjektyvius suvokimo kontūrus, o paskutinėje dalyje klavišinės ir skudutinės muzikos garsai panardina į naują pasaulį. Kompozitorius kuriamas uždaras, bet atrastas ir išjaustas pasaulis ryškus kaip fotografija.
Tai tas idealus pasaulis, kai uždarame kambaryje jausmo protrūkių sūkuryje gali atsirasti ir meilė, ir mirtis. Ši muzika – tam tikras utopinis romantizmas, kai minimalizmas, konstruktyvizmas atveria didžiojo individo lauką. Minčių, pasąmonėms, mąstymo erdvė – bene svarbiausia šiandienos žmogaus egzistavimo dalis. Žiūrint į sumaterialėjusį šiandienos žmogų akivaizdu, kad nuolatinė gyvenimo destrukcija yra iš esmės pakeitusi šio amžiaus žmogų. Todėl Gintaro Sodeikos muziką drąsiai galima pavadinti amžių sandūros muzika. Jeigu poetinio pasaulio muzikos atitikmuo daugiau asocijuojasi su styginiais instrumentais, tai raiškesnis, pragmatiškas pasaulis įvardijamas su klavišinių instrumentų pagalba. Sodeikos muzikos įrašai dažnai ir baigiasi griežtais, ryškiais klavišiniais garsais.
Puiki iliustracija – dvidešimt vienerius metus gyvuojantis spektaklis „Meistras ir Margarita“. Į šį spektaklį Sodeika pasikvietė pianistą, kuris bendroje spektaklio struktūroje tapo veikiančia sistema. Čia muzika tarytum „sugeria“ visas šiukšles. Į fortepijoną režisierius Eglės Mikulionytės Anuškos (vėliau šį vaidmenį sukūrė ir Vitalija Mockevičiūtė) rankomis tiesiog supila sušluotas šiukšles. Muzikiniai garsai „nubyra“ kartu su veikėjais (ta pati Anuška krenta kaip nata). Arūno Sakalausko Katinas, užsirangęs ant fortepijono, padeda išleisti vieną kitą garsą, Rasos Samuolytės Nataša skuduru nuvalo nebaigtą akordą. O ir pats Petras Geniušas (arba vėliau prie spektaklio atlikėjų prisijungęs Donaldas Račys) su instrumentu išdarinėja ką nori – lenda į vidurius lyg koks chirurgas. Tik vienas „bet“. Visa tai vyksta taip profesionaliai, kad matai ne vien didžiausią pagarbą šiam instrumentui, bet ir dar neregėtas jo galimybes.
Gintaro Sodeikos unikali klausa šiame kūrinyje sustyguoja ne vien grėsmingą Sergejaus Prokofjevą su plaukiančiu Frédéricu Chopinu, bet ir prideda puikaus humoro dozę: Anuška šalia Benamio beprotnamyje su švirkštu rankoje „veikia“ tokiame muzikiniame fone, kad prieš akis iškyla ne vien chrestomatiniai rusų filmai, kaip, pavyzdžiui, „Begemotas, kuris bijojo skiepų“, bet visa Rusija su visa savo charakteristika. Ir salė leipsta iš juoko. Sodeika labai tiksliai jaučia viso spektaklio audinį, „gyvenimo garsų“ sklidinas kiekvienas scenos kampas. Finalinėje scenoje rublioviškų cerkvių varpų skambesį kuria ne vien autentiški garsai, bet aukštyn-žemyn mosuojami kibirai. Tokius atradimus, be abejo, išgrynina režisierius, dailininkas ir kompozitorius kartu.
Spektaklių režisūrinėje partitūroje Sodeikos muzika atrodo ne kaip kontrastiniai, dramatiniai dariniai, o kaip vienos temos junginys. Kompozitoriui spektaklio audinyje svarbios ir filosofinės aplinkybės, ir visi likusieji atlikėjai. Sodeika vertina kiekvieno veikėjo pažiūras, leisdamas jiems autonomiškai sukurti savarankišką ir įtaigų kūrinį.
Aktoriai Eglė Mikulionytė ir Arūnas Sakalauskas – „renesansinio“ teatro pagrindiniai atstovai – trumpai, bet tiksliai apibūdino Sodeikos poveikį jų vaidybai. Buvo įdomu klausytis Eglės, kuri ne žodžiais, o tarytum Gintaro sukurtais garsais iliustravo savo žinias, patirtį, susijusią su šiuo kompozitoriumi. Tai skambėjo kaip dar vienas Mikulionytės vaidmuo: „Mano pirmi susitikimai su Gintaru Sodeika įvyko „Senėje“ ir „Senėje 2“. Aišku, ta atmosferinė muzika buvo visiems labai nauja. Gintaro mąstymas yra ypatingai erdvinis. Jis puikiai valdo muzikinį humorą. Ypač buvo įtaigūs ir vaidybą formuojantys skirtingų scenų įvedimai. Mane tiesiog „veždavo“. Vien nuo tų garsų aš pasijausdavau tokia dama. Būdavo labai smagu. Atrodytų, tos muzikos labai nedaug, bet kokia ji! Spektaklyje „Labas Sonia Nauji Metai“ buvo labai daug jaunimo, o Gintaras pasiūlė tiek idėjų...
Aišku, jis nuo savęs toli nenubėgo. Artimiausiai su juo susidūriau spektaklyje „Jaja“. Jo atmosferinį muzikavimą jau seniai buvo pastebėjęs šio spektaklio režisierius Kęstutis Marčiulynas. Sodeikos sugebėjimas atmosferiškai mąstyti sutvarkė spektaklio muzikinį lauką. Kai su „Jaja“ gastroliavome Japonijoje, ten išskirtinai buvo įvertinta Sodeikos muzika. Ją prilygino klasikinių japonų teatro formų – Noh, Kabuki – muzikai. Aišku, kiekviena tauta norėtų tokio sutapatinimo. Gintaras sukūrė ypatingai autentišką muzikos lauką. Gyvenime nesu dainavusi scenoje, o Gintaras suteikė man šią progą. Spektaklyje „Vaidinant auką“ vaidinau Pagyvenusią nelaimingos lemties japonę. Kai mes nuėjome į Kompozitorių sąjungos garso įrašų studiją ir kai aš „užblioviau“, Gintaras į mane labai keistai pažiūrėjo, bet jam tiko, netgi viską įrašė, visus mano garsų „išvedžiojimus“. Kai mama išgirdo, išsigando: „Tu ką, vaikeli, klausos neturi?“ Tad Gintaras man padovanojo vieną ir turbūt gyvenime paskutinį mano dainavimą scenoje. Prie vyno mes visi galime padainuoti, bet scenoje!..“
Ryškiausia Gintaro Sodeikos charakteristika – muzika, sukurta pirmiesiems Oskaro Koršunovo spektakliams. Arūnas Sakalauskas – tikslus kaip laikrodis: „Sodeikos muzika padėjo sujungti visą oberiutų trilogiją į vieną stilių. Niekas joje neiškrito ir neatplyšo. Muzika diktavo judesius arba judesiai diktavo muziką, – sunku pasakyti, kas buvo pirminis, bet viskas buvo vientisa. Ir tuo pačiu atskirai galima buvo žiūrėti judesius, ir tuo pačiu atskirai klausytis muzikos. Įvyko toks stebuklas! O spektaklis „Labas Sonia Nauji metai“, atrodytų, nebuvo sudėtingas, netgi absurdiškas, bet jis palietė nemažai gilių ir filosofinių klausimų. Kūrinys buvo polifoninis, įtaigus. Ir dabar jis įdomiai nuskambėtų. Visa trilogija – stipri ir įtaigi, nes buvo aiškus, ryškus stilius. Rašytojas Charlesas Bukowskis vienoje paskaitoje labai tiksliai pasakė: ‚Ne kiekvienas šuo turi stilių‘“.
Pastaruoju metu buvo nuveiktas didžiulis darbas skaitmenizuojant Gintaro Sodeikos muziką ir kuriant išsamią šio kompozitoriaus internetinę svetainę. (https://www.gintarassodeika.com/) Šį darbą atliko jo sūnus aktorius Vainius Sodeika, kuris jubiliejaus išvakarėse maloniai sutiko pasidalinti mintimis: „Galvojant apie Tėtės kūrybą, pirmiausia, save prisimenu mažą. Jau tada jis mane vesdavosi į darbą, tai reiškia, į repeticijas, kuriose aš sėdėdavau ir laukdavau, kol jos pasibaigs. Atminty įstrigęs prisiminimas: ketverių sėdžiu, laukiu ir tuo pačiu žiūriu „Ten būti čia“ repeticiją. Stebiu vaikščiojančius „dėdes“ ir vieną „tetą“. Visi – juodai baltais kostiumais ant ryškių, tarytum išgaubtų, šachmatų lentos grindų ir visi kažką kalba. Bet muzika taip įstrigo, jog tam tikrus fragmentus atsimenu iki dabar. Kai kuriant svetainę susidūriau su visa Tėtės muzikos retrospektyva, būtent „Ten būti čia“ mane sugrąžino į šį vaikystės laiką. Pasirodo, ketveri-penkeri metai – toks froidinis, „ribinis“ amžius.
Atsimenu, klausdavau Tėčio, ką reiškia spektaklio pavadinimas „Ten būti čia“? Jis man, vaikui, bandydavo logiškai paaiškinti ir tai darydavo vizualiai: rodydavo „ten būti čia“, o aš to negalėdavau suvokti. Muzika, matyt, tokia ir buvo. Kai dabar perklausiau beveik visą muziką, supratau, kad negali jos paprastai suvokti, ji turi tave kažkaip „paimti“. Vėliau, kai kartu su Tėčiu dirbome tame pačiame spektaklyje – Artūro Areimos režisuotame „Kartu“, įvyko ta pati sąšauka: muzikos nereikėjo suvokti, ji turėjo „paimti“ ir „paėmė“. Šiam spektakliui muzika padiktavo ir charakterį, ir atmosferą. Iki šiol man įdomus tas ryšys – muzikos ir mano bandymo ją paaiškinti. Logiškai nepaaiškinsi, nors muzika skamba pakankamai logiškai. Dėl to man labai įdomu.
Kurdamas puslapį, skaitmenizuodamas didžiąją dalį Tėtės kurtos muzikos, pamačiau jos ypatingą įvairumą. Viena yra pažinti Tėtį kaip kūrėją, bet klausantis muzikos, atsivėrė jo visiškai naujos spalvos, savybės, kurių lig tol nepastebėjau. O tos muzikos įvairovė padėjo dar daugiau savybių įžvelgti, pamatyti naujus žmogiškus pustonius. Šis muzikinis pažinimas man labai svarbus. Žmogiškas savybes pažinti per garsus – be galo įdomu.“
