Ir ką? Ar dabar turėčiau raudoti ir skųstis? O gal priešingai – didžiuotis? Nei taip, nei kitaip. Tūkstantis vaikystės patirčių, milijonas paauglystės išbandymų, o dar nuoskaudų saujelė klojasi ir gulasi į santūrias mano dabarties istorijas.
Bet šį kartą – tik vienas žingsnis, tik jis, tik atsigręžiu per petį ir tuoj grįžtu į keistąsias patirtis, į vaikystės Antakalnį.
Skalbykla. Ta skalbykla Vinco Grybo gatvėje, tas Antakalnio namas, dabar jau tapęs itin garsia gydykla... Kaip tempdavome mudvi – sesuo Dainora ir aš – ten, į skalbyklą, ryšulius, kaip dėdavome šeimos paklodes, antklodes bei visa kita ant svarstyklių. Ir niekada neįtikdavome skalbyklos priėmėjai. Kad aš, visada išsiblaškiusi ir užsisvajojusi, neįtikau – savaime aišku. Viena ten būčiau visiškai pražuvusi. Bet mano švaruolė, pedantė sesuo?
Ta skalbyklos moteris kalbėjo vien rusiškai. O mudvi, atvykėlės iš Kauno, rusų kalba tik lemenome. Ir vis ne taip, ne ten skalbinius padėdavome – dėti reikėjo juos ant didžiausių svarstyklių. Dar kaži kokius popierius reikėjo pildyti, žinoma, rusų kalba. Niekas namuose net nemanė teirautis, norime ten eiti ar ne. Buvo kitaip – močiutės ir tėvų pasakyta, o vaikų padaryta.
Skalbyklos moteris net neįsivaizduotų, kaip dažnai ją prisimenu, net sapnuoju, kaip sapnuose tebekloju ant jos svarstyklių audinius, globusius mano tėvų meilę ar močiutės vienatvę, vaikiškus mano ir sesės norus.
Skalbyklos moteris buvo žydė. Be jokių abejonių, ryškių semitiškų bruožų, maždaug keturiasdešimties. Gal net jaunesnė. Arba vyresnė. Nejau būdamas vaikas atspėsi, įvertinsi vyresnio žmogaus amžių? O mudvi buvome tipiškos lietuvaitės – ilgakasės, šviesiaplaukės, truputį į rudumą, kitaip tariant, lyg ir tobulos tvarkingos vokietaitės, spėju, erzinusios tą moterį savąja prigimtimi.
Ir ką aš galiu pasakyti apie ją ir save po daugybės metų? Tik tiek: ilgokai skalbiau rankomis. Ir dabar mėgstu skalbti muiluotame dubenyje, o skalbyklė tebėra urzgiantis, tykantis, kartais isteriškai besidaužantis, nemalonumais grasinantis žvėris.
Ką patyriau iš tos moters, nėra trauma. Rusakalbės pardavėjos Antakalnyje su lietuviškai kalbančia mergaite elgėsi dar pikčiau. Nežinau, ar jau išmokau joms atleisti. Skalbyklos moteriai atleidau prieš daugelį metų. Jos kerštas (jeigu tai buvo kerštas...) dabar atrodo smulkus, naivus ir suprantamas.
O tuo metu, tuo metu... tame pačiame Antakalnyje, už kelių namų... Mano močiutė Ona (lydėdavau ją per krautuves) mėsą pirkdavo tik pas žydą, ir jiedu vis pasikalbėdavo apie klasikinę muziką, apie jo smuikuojančią dukrą Asią. Mokykloje sėdėjau viename suole su Mira Šleimovič, abi dalydavomės atsineštais sumuštiniais, jai atrodė, kad maniškiai gardesni. Kiek vėliau duris atvėrė kavinė „Putelė“, ir bufetava žydė mano tėvus itin uoliai apšokinėdavo – kaip kitaip, juk tėvas – neregys, o akliesiems žydai buvo itin atidūs. Kiemo draugė Rita Kaplan visada mano tėvą čiupdavo už rankos ir bandydavo parvesti namo – net tada, kai jis, pasiilgęs vienatvės, gal net pavargęs nuo keturių namuose čiauškančių moteriškos giminės asmenybių, norėjo namą apsukti visiškai vienas.
Susitikimuose su skaitytojais viena kita bibliotekininkė yra pavadinusi mane „aristokrate“. Juk gimiau ir augau Kaune, Žaliakalnyje, o vėliau gyvenau Vilniuje, Antakalnyje. Kaip mielai dabar pasakočiau apie daugiataučio namo draugišką kiemą, apie bendras vaišes, vaikiškas meiles, o gal tikrai pabandyti?
Gerumo, žinoma, būta. Konditerijos ceche dirbusi Marytė, grįždama iš darbo, apdalydavo vaikus saujomis gliaudytų riešutų. Jos vyras Kaziukas dažnokai pareidavo girtas. Jam patiko žaisti su vaikais – svyrinėdamas mus gaudydavo po kiemą, mes cypdami išsilakstydavome pakampėmis. Kai kurie savanoriškai grįždavo į Kaziuko glėbį ir tekini vėl bėgdavo tolyn. Jiems visa tai atrodė smagus žaidimas. Aš girto Kaziuko bijojau. Neįtikėtina, bet visiškai girtų žmonių baiminuosi net dabar, o lengvai išgėrusius – mėgstu.
Vieną naktį Kaziukas sudegė. O naktis buvo viena iš daugelio, nepasakytum, kad išskirtinė... Kaip įprasta – jis grįžo girtas. Kaip visada – ruošėsi žmoną mušti. Tą kartą Marytė užsibarikadavo vonioje, ten maudėsi, skalbėsi, tūnojo. Gal net pasnaudė. Ir neužuodė, kad namuose gaisras. Kaziukas prieš miegą užsirūkė. Naujutėlė sofa nuo kibirkštėlės anaiptol nesuliepsnojo. Tik smilko leisdama man nežinomą nuodą. Švarutėlė, žemuoginiu muilu kvepianti Marytė savo mylimąjį rado jau mirusį.
Nežiūrėjau, kaip iš ketvirto aukšto neša karstą. Nežvilgtelėjau per langą į kiemą, tad nežinau, kokia mašina tą mūsų kiemo džiaugsmą išgabeno. Tik klausiausi, kaip rauda, vaitoja, rypauja Marytė. Rypavo garsiai – negalėjai neišgirsti. Matyt, apraudojo savo meilę ir visą gyvenimą taip, kaip gimtajame kaime apraudodavo jos motina, tetos, senelės. Garsiai ir skaudžiai – tegu visi sužino, kad skauda.
Norėjosi pasaulio patirti vis daugiau, plačiau, bet tas pasaulis buvo piktas.
Aš augau ir vis rečiau išeidavau į kiemą. Norėjosi pasaulio patirti vis daugiau, plačiau, bet tas pasaulis buvo piktas. Prisimenu susiraukusias bibliotekininkes, nenorinčias man duoti kai kurių knygų. Neva esu per maža, nesuprasiu. O ko nesuprasti? Cervanteso „Don Kichotą“ skaičiau trečioje klasėje, svečiuodamasi Kaune pas giminaičius. Kokia laimė, kad trečioje. Joks paaugęs žmogus su Don Kichotu nesitapatins. Vaikas – dar ir kaip, kuo nuoširdžiausiai išgyvendamas kiekvieną jo žingsnį. Galų gale, jei vaikas nesupras, kas parašyta, tai kas čia baisaus? Grąžins vieną knygą, ras kitą. Kad ir kaip keistai skambėtų, greičiausiai būtent tos bibliotekininkės pradėjo manyje auginti vaikų rašytoją, retsykiais karčiai nuryjančią kritikų priekaištus: kas mano knygų adresatas, kiek jam turėtų būti metų? Aš tikrai nežinau, kiek jam, tam mitiniam adresatui, metų, nors numanau. Bet labai gerai įsivaizduoju, kokie vaikai mano knygą supras. Greičiausiai tie, kurie knyga lyg stogu dengiasi nuo jo, to rūstaus, nedraugiško pasaulio. Piktumas neišnyko. Liko.
Kaip gerai prisimenu jus visus: rūsčias durininkes prie įėjimo į teatrą, nuožmias muziejų salių prižiūrėtojas, įsiutusius troleibusų vairuotojus ir vairuotojas. Žinoma, ir reiklią muzikos mokytoją, bandžiusią iš manęs užugdyti pianistę. O juk galėjo apkrauti ne itin muzikalų, bet skaitantį vaiką knygomis apie kompozitorius ir jų kūrinius grojančiomis plokštelėmis.
Štai taip augusi lyg ir turėčiau būti kieta, užgrūdinta. Nutiko visaip kitaip – esu kiek trenkta. Jau dvylika metų alsuoju Ignalinos oru palikusi daugybės žmonių svajonių miestą – Vilnių. O juk daugybę metų maniau, kad jis – mano mylimas, mylimiausias miestas.
Ignalina – tik miestelis. Man patinka, kad mažas. Kai stoviu pačiame jo centre, svarbiausioje aikštėje, matau mišką. Ar į rytus pažvelgsi, ar į vakarus, ar į šiaurę, ar į pietus – vis tiek miškas. Čia pat ežeras, už jo ežerėlis, o už kalvos dar ežeriukas, netoliese – ir upokšnis, išnyrantis apsidairyti ir vėl nuneriantis į pelkes.
Tobula vieta susidėlioti atminties stalčiukams bei lentynėlėms, išsivalyti ir susitvarkyti visa tai, kas slėgė Vilniuje. Sostinėje gyvenimas atrodė per ankštas. Būtent ankštas – to žodžio ieškojau ilgokai, kol pagaliau supratau, kas mane ten vis labiau slegia. Lyg netelpi, lyg nepataikai ar neprisitaikai, lyg neįtinki ir slogiai alsuoji.
Ignalinoje atrandu save ir savo istorijas. Kelias jų fragmentiškai papasakojau. Tai tik štrichas, tik eskizas, tik reveransas tiems žmonėms, kurie sugeba prie vaikų (o ir prie suaugusių...) įkyriai nepristoti.
Šaltinis: www.rasytojai.lt
Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Rašytojai diskutuoja“ remia Lietuvos kultūros taryba.
