Grandiozinis kūrinys, atskleidžiantis žmogaus kovą su likimu, pasaulio tamsa bei neteisybėmis tarsi byloja apie paties maestro gyvenimo kelią – visada kovojantis ir ieškantis kelio šviesos, gėrio ir tobulumo. Dirigentą su gimtadieniu sveikins bei gražiausias arijas atliks nuostabaus balso tenoras Merūnas Vitulskis, kurio kiekvienas pasirodymas – didžiausia dovana klausytojams.
Labiausiai G. Rinkevičiaus kūrybinė biografija neatsiejama nuo jo paties įkurto Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro. Ji prasidėjo Sąjūdžio metais ir klostėsi lygiagrečiai su atkurtos Nepriklausomybės istorija
Labiausiai G. Rinkevičiaus kūrybinė biografija neatsiejama nuo jo paties įkurto Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro. Ji prasidėjo Sąjūdžio metais ir klostėsi lygiagrečiai su atkurtos Nepriklausomybės istorija.
Ne veltui pirmasis kolektyvo pavadinimas buvo Jaunimo simfoninis orkestras. Jauna valstybė, jauni muzikantai ir dirigentas bei didžiulės ateities viltys. Nors jau po trejų veiklos metų suteiktas solidus Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vardas, muzikantai ir jų vadovas lig šiolei tęsia jaunatviškas tradicijas. Vis dar kasmet mini pirmojo koncerto datą, kaip atskaitos tašką.
Kelių kartų melomanų atminty dar gyva 1989-ųjų sausio 30-oji – pirmasis orkestro koncertas, vykęs LNOBT. Visi norintieji negalėjo patekti, salėje tik 1000 vietų, tad sumanūs studentai įsiveržė į teatrą per tualeto langą! Orkestre – beveik išvien jaunuoliai, studentai, prie pulto stojęs G. Rinkevičius tebuvo 28-erių.
Pirmieji M.K. Čiurlionio simfoninės poemos „Miške“ garsai, L. van Beethoveno Penktoji simfonija, išraiškingi jaunojo dirigento mostai, stulbinama energija hipnotizavo publiką, provokavo muziką skambėti kažkaip kitoniškai, gyvastingai. Kvapą gniaužiantys, žaižaruojantys forte, subtili, jausminga lyrika, emocingi proveržiai.
Orkestro parengtos programos buvo lyg repertuarinis sprogimas sostinės muzikiniame gyvenime
Tai buvo taip neįprasta, drąsu, stipru. Visi iki vieno suvokė esantys istorinio vakaro liudininkai. Tai buvo drąsos ir ryžto laikai. G. Rinkevičius ir jo orkestras tapo vienu iš jaunos valstybės, įsiaudrinusios visuomenės atsinaujinimo simbolių.
Orkestro parengtos programos buvo lyg repertuarinis sprogimas sostinės muzikiniame gyvenime. Ambicingasis dirigentas ėmėsi pristatyti Lietuvos publikai negirdėtus monumentalius kūrinius – R. Wagnerio „Parsifalį“, E. Elgaro „Gerontijaus sapną“, A. Honeggero „Žaną d‘Ark ant laužo“, W. Waltono „Baltazaro puotą“. Jo dėka Lietuvoje prasidėjo G. Mahlerio kūrybos recepcijos istorija, jis - pirmasis Lietuvos maleristas. Bėgant metams LVSO visas G. Mahlerio simfonijas ir kitus kūrinius atliko po kelis kartus, įrašė pilną jo kūrybos kompaktinių plokštelių komplektą. Su šia muzika G. Rinkevičiaus augo pats kaip interpretatorius ir subrandino orkestrą. Ją skleidžia ir kituose kraštuose kaip kviestinis dirigentas.
Pirmąjį veiklos dešimtmetį LVSO išties gyveno studentiškai, be savo stogo, prisiglausdavo kur galėdamas, tačiau publika ištikimai sekė paskui. 1999 m. po atkaklių G. Rinkevičiaus pastangų pagaliau orkestras įgijo namus – Vilniaus kongresų rūmus. Nors salė statyta kitais tikslais ir muzikos skambėjimui nepritaikyta, publika pamilo naująją erdvę. Jaunystė, naujumas, šviežumas, dirigento charizma paskatino platesnės auditorijos susidomėjimą, čia gali išvysti daugybę jaunų porų, studentų, verslininkų, paauglių. LVSO tapo madingas! G. Rinkevičius publikai siūlo ne tik Čaikovskį ar Brahmsą, bet ir „Electric Light Orchestra“, roko grupių „Queen“ ar „Pink Floyd“ muziką.
Kita G. Rinkevičiaus aistra – opera, nuo pat 1995-ųjų, kai LNOBT scenoje su LVSO atliko Richardo Wagnerio „Skrajojantį olandą“, režisuotą Oskaro Koršunovo. Gerokai vėliau operų pastatymų ėmėsi energingoji G. Rinkevičiaus bendražygė, režisierė Dalia Ibelhauptaitė („Pajacai“, Bohema“, „Užburtoji fleita“, „Verteris“, „Svynis Todas“, „Eugenijaus Oneginas“, „Katia Kabanova“, „Visos jos tokios“, „Jonas ir Greta“, „Trubadūras“) su jaunaisiais dainininkais, susitelkusiais į neformalų „Bohemiečių“ sambūrį, dabar jau įsteigusiais oficialią trupę „Vilnius City Opera“. Šie spektakliai su scenografinėmis išmonėmis, jaunosios dainininkų kartos užimtumu, sėkminga prodiuseryste atvėrė dar vieną labai svarbų aspektą, turintį įtakos ne tik LVSO operinio repertuaro plėtrai, bet ir visai Lietuvos muzikinio teatro raidai.
Dirigento pasirodymuose dalyvavo pasaulinį pripažinimą pelnę menininkai V. Urmanavičiūtė-Urmana, S. Larinas, M. Salminenas, B. Maisuradzė, K. Ricciarelli, V. Tretjakovas, J. Bašmetas, P. Donohoe, O. Kaganas, G. Kremeris, D. Geringas, R. Muraro ir kiti. G. Rinkevičius bendradarbiavo su režisieriais F. Zambello, M. Kimele, V. Kairiu, O. Koršunovu, D. Ibelhauptaite, J. Vaitkumi.
Už kūrybinę veiklą dirigentas pelnė Lietuvos, Latvijos, Portugalijos, Rusijos ir Norvegijos karalystės ordinus. Latvijoje jis buvo išrinktas Metų dirigentu (1999) bei apdovanotas Latvijos Didžiuoju muzikos prizu (1997, 2000). Lietuvoje jo nuopelnus vainikavo Nacionalinė kultūros ir meno premija (1994). 2010 m. jis pelnė „Metų šviesuolio“ apdovanojimą, 2014 m. apdovanotas LR Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Sykiu G. Rinkevičius vysto kūrybinę veiklą užsienyje: 1996-2003 m. ėjo Latvijos nacionalinės operos meno vadovo ir vyriausiojo dirigento pareigas, 2007-2009 m. šiame teatre buvo pagrindinis kviestinis dirigentas, 2002–2005 m. dirbo Malmės operoje (Švedija) vyriausiuoju dirigentu. Nuo 2008 m. G. Rinkevičius yra Novosibirsko akademinio simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas ir meno vadovas, taip pat Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius. 2013 m. jis tapo Pasaulio taikos orkestro dirigentu bei tarybos nariu.
