– Ar skulptorių amatas nyksta?
– Šis amatas yra vienas seniausių pasaulyje, todėl išliks dar ilgai. Vis dėl to nemanau, kad tai pats reikalingiausias ir pelningiausias darbas pasaulyje.
Tėveliai neturėtų jaunuolių skatinti imtis šio amato. Priešingai, visais įmanomais būdais turėtų stengtis nuo to atkalbėti.
Tėveliai neturėtų jaunuolių skatinti imtis šio amato. Priešingai, visais įmanomais būdais turėtų stengtis nuo to atkalbėti. Nustoti drausti reikia tik tuomet, jei jaunas žmogus nepersigalvoja ir tikrai to nori. Kiekvienas žmogus turi teisę pats apsispręsti, ką jam daryti.
Tačiau prieš tai jis turi žinoti ir susitaikyti su mintimi, kad skulptoriai mažai uždirba, daug bei sunkiai dirba. Be to, būsimasis skulptorius turi būti drąsus, veržlus, ryžtingas, atsakingas ir nebijoti imtis iniciatyvos.
– Ar tikrai geriausi skulptoriai yra vyrai?
– Tai nėra tik vyriška profesija. Moterys taip pat gali būti fantastiškomis skulptorėmis. Jos niekuo nenusileidžia vyrams.
Šiame darbe daug fizinės jėgos nereikia. Dabar yra daug įvairių įrankių, palengvinančių skulptūrų gamybą. Tačiau dar mokydamasis šio amato pastebėjau, kad moterims šiek tiek trūksta erdvinio mąstymo. Joms, priešingai nei vyrams, sunkiau suvokti tūrį. Vis dėlto geras kūrinys nuo lyties tikrai nepriklauso.
Mėgstu kartoti vieną frazę – nereikia nieko kurti, viskas seniai sukurta, užtenka atkreipti dėmesį į tai, kas jau sukurta Dievo, gamtos.
– Kuriate ekspromtu ar pagal temą?
– Idėjos kyla savaime, kažką pamatau, kažkuo susižaviu. Niekada atskiros temos nenagrinėju, tiesiog stebiu aplinką ir tuomet netikėtai kyla naujų idėjų.
Mėgstu kartoti vieną frazę – nereikia nieko kurti, viskas seniai sukurta, užtenka atkreipti dėmesį į tai, kas jau sukurta Dievo, gamtos.
Pavyzdžiui, man „Stipruolio Nosio“ skulptūra nėra svarbi kaip pati skulptūra savaime, bet labiau rūpi kaip istorija, turinti tam tikrą reikšmę. Tuo pačiu tai yra tam tikras akcentas, dekoratyvinis papuošimas.
Aš istorijos nekuriu, tik ją atspindžiu. Mano, kaip menininko, misija yra pastebėti. Ne žiūrėti, o matyti. Ne klausyti, bet girdėti. Tai visiškai skirtingos dimensijos.
– Ar kurdamas prisitaikote prie klientų poreikių?
Geras kūrinys turi intriguoti, žiūrovą pastatyti į šiek tiek nepatogią padėtį. Stebėdamas skulptūrą, žmogus turi mąstyti.
– Klientams nenuolaidžiauju, tačiau visada atsižvelgiu į jų norus. Kiekvienas klientas turi savo pirminę viziją. Tai normalu. Ją stengiuosi išpildyti profesionaliai, nenusižengdamas savo profesinei etikai.
Žinoma, jei užsakovo idėja man nepatinka, nesikankinu. Tuomet stengiuosi jį perkalbėti ir pasiūlau ką nors kito.
Paaiškinu, kaip viskas turėtų atrodyti ir dažniausiai jie mano pasiūlymus priima. Galiausiai jie žino, kaip atrodo kiti mano darbai, todėl manimi pasitiki.
– Nuo ko priklauso skulptūrų populiarumas?
– Skulptūros, architektūros vystymasis šalyje priklauso nuo jos ekonominio, politinio pajėgumo. Per architektūrą gali pamatyti miesto korupcijos lygį ir jos pajėgumą.
Aplinkui tvyrantis chaosas, erdvės nepuošiantys „gelžgaliai“ rodo, kad valstybė yra sugriuvusi ir išvogta.
Skulptūra yra glaudžiai susijusi su architektūra ir erdve. Be geros architektūros neįmanoma gera skulptūra. Aplinkoje ji atrodys puikiai tik tuomet, kai bus pastatyta sutvarkytoje ir prižiūrėtoje erdvėje. Apleistos aplinkos nepapuoš net patys tikriausi šedevrai. Neprižiūrėtoje vietoje ji taps tik dar viena šiukšle, kurioje liks nepastebėta.
Manau, kad norint skulptūroje kažką įžvelgti, reikia nuo visko atsiriboti. Atsitraukti nuo savo buities ir į supančią aplinką pažvelgti tarsi iš aukščio, kitaip nei įprastai.
Skulptūros dydis taip pat yra tik santykinis dalykas. Pavyzdžiui, maža detalė gali atrodyti didesnė tinkamoje aplinkoje. Dydis pats savaime nėra vertybė. Daugiau nebūtinai reiškia geriau.
– Kaip suprasti, ar kūrinys geras?
– Reikia lavinti meninį skonį, ji ugdyti. Kartais žmonės žiūri į skulptūrą ir joje nieko nemato. O po to stebisi, išgirdę, kas ten pavaizduota ir ką ji reiškia.
Manau, kad norint skulptūroje kažką įžvelgti, reikia nuo visko atsiriboti. Atsitraukti nuo savo buities ir į supančią aplinką pažvelgti tarsi iš aukščio, kitaip nei įprastai. Jei asmuo tik nuolat „knisis“ savo lysvėje, tikrai nieko nepamatys ir nesupras.
Žmogus skulptūrą gali interpretuoti įvairiai, ją suvokti kitaip nei menininkas. Geras meno kūrinys turi turėti daug prasmių ir leisti žiūrovui „pasukti“ savo smegenis. Be to, menas turi kažką reikšti, simbolizuoti.
– Ar visada pavyksta įgyvendinti idėjas?
– Pasitaiko atvejų, kai idėjų nepavyksta įgyvendinti praktiškai. Esu sukūręs ne itin vykusių skulptūrų, kurių aplinkiniams nerodau.
Tačiau tai yra visiškai normalus procesas. Taip nebūna, kad viskas visada išeitų tobulai. Svarbiausia nebijoti imtis kažko naujo ir suklysti.
Kitu atveju menininkas niekada nesukurs nieko reikšmingo. Nereikia norėti iš pirmo karto sukurti šedevro, tuomet garantuotai to padaryti nepavyks.
Vis dėlto skulptūrą reikia daryti taip, kad net praėjus šimtui metų, kūrinys niekada nepasentų. Taip pat skulptūra visada turi būti užbaigta, neteršti erdvės ir negadinti žmonėms nuotaikos.
Ilgiausiai skulptūrą teko daryti 16 mėnesių, praktiškai be poilsio – 24 valandas per parą. Buvo labai sunku, dirbau vos ne iki apsivėmimo.
Geras kūrinys turi intriguoti, žiūrovą pastatyti į šiek tiek nepatogią padėtį. Stebėdamas skulptūrą, žmogus turi mąstyti.
– Kaip vertinate savo pagamintas skulptūras?
– Kai kuriais savo darbais esu patenkintas, kai kuriais ne. Nejaučiu gėdos dėl savo atliktų darbų, bet pavyzdžiui, šiandien kai kuriuos savo kūrinius daryčiau kitaip.
Paprastai apie tai negalvoju. Man svarbiausia stengtis darbą atlikti gerai. O ar pavyko, ar ne, tai jau kitas klausimas.
Labiausiai rūpi artimų žmonių vertinimai. Žinoma, jų nuomonė manęs labai nepaveikia. Tikrai nesistengiu visko daryti taip, kaip jie galvoja, tačiau jų nuomonė man labai svarbi.
Į kritiką skaudžiai nereaguoju, o išgirsti teigiamą žodį visada smagu.
– Kuriuo darbu esate patenkintas labiausiai?
– Negalėčiau išskirti nė vieno savo darbo. Apie tai tikrai negalvoju.
Manau, ateityje tokią dar sukursiu. Kiekvienas skulptorius turi svajonę gauti užduotį, kurią galėtų vykdyti trejus – ketverius metus ir būti ramus tiek finansine, tiek darbine prasme.
Dabartiniame chaose labai sunku nusiteikti dirbti. Kartais norisi neskubėti ir daryti tai, kas patinka labiausiai.
– Kiek laiko reikia skirti skulptūros gamybai?
– Ilgiausiai skulptūrą teko daryti 16 mėnesių, praktiškai be poilsio – 24 valandas per parą. Buvo labai sunku, dirbau vos ne iki apsivėmimo.
Žinoma, darbas kėlė šiokį tokį pasitenkinimą, tačiau tikrai ne visada. Vienas iš motyvatorių buvo pinigai ir žinojimas, kad skulptūrą privalau pagaminti. Tam reikėjo labai daug kantrybės ir ištvermės.
