G. Trimako fotografijos išsiskiria tuo, kad gimsta ne iš skaitmeninio fotoaparato, bet iš šiuolaikinių fotoaparatų protėvio – „Camera obscura“, arba kitaip „Pinhole“. Tai šviesai nelaidi dėžutė, kurios vienoje sienelėje yra skylutė, o ant kitos sienelės – šviesai jautrus paviršius. Ši technika minima jau nuo V a. pr. Kr., bet ją galima pasigaminti ir namų sąlygomis.
 |
| Monikos Baltrušaitytės nuotr./Gintauto Trimako fotografijų paroda |
Ką simbolizuoja jūsų parodos pavadinimas?
Parodos esmė – ne daiktų pavertimas daiktais. Sidabras yra technologinis veiksmas, šviesai jautri medžiaga, taškas simbolizuoja begalybės susikirtimą, o skaičių sieju su skaitmeninėmis technologijomis ir tuo, kad kiekvienas turi savo skaičių. Šios trys abstrakcijos padėjo man pagaminti savo daiktus.
Ką reiškia nedaiktų pavertimas daiktais?
Tai yra daiktų pagaminimas iš tokių dalykų kaip dangus, skaičius, laikas ir kitų materijų, kurias galima sudaiktinti ir perkelti ant popieriaus.
Ar dar naudojatės skaitmeniniu fotoaparatu, ar fotografuojate tik su senąja „Pinhole“ technika?
Technika nėra senoji, ją apibūdinantis žodis senesnis, o skaitmeniniu fotoaparatu naudojuosi kaip priemone greitai išgauti vaizdą ir profesinei veiklai, kuriai taip pat aktuali greita sklaida. Pavyzdžiui, fotografuoju ir telefonu, nes juo galima greitai persiųsti nuotraukas.
Kokia pagrindinė „Pinhole“ fotografavimo technikos mintis?
Sunku pasakyti. Šios technikos tikslas – užfiksuoti bevardę atmintį, daiktus, kurie dar nėra daiktai. Ji labiau sietina ne su fotografija, o su šviesa. Na, o šviesa yra labai neapibrėžtas dalykas.
Kas bendro tarp visų parodoje eksponuojamų darbų?
Paroda pratęsia kai kuriuos mano senesnius sumanymus. Tokius paviešinimus aš darau kas dešimt metų. Nuo mano tėčio mirties praėjo dvidešimt metų, todėl ir šios parodos darbai skirti jam pagerbti. Ta proga iš stalčiaus išsitraukiau ir paviešinau darbus, kurių be progos niekam nerodau. Mano ir Birutės Stulgaitės duetas buvo iš anksto sumanytas jos pačios prašymu. Ji buvo suplanavusi surengti parodą ir vėliau pasikvietė mane į kompaniją. Man ši idėja patiko, o „Titaniko“ administracija mielaširdingai sutiko mane įsileisti.
Ar fotografuojant visada svarbu turėti idėją, ar ji gimsta kūrybos procese?
Pirmiausia atsiranda sumanymas arba konceptas, po to pasirenku tinkamą išraiškos priemonę ir einu fotografuoti. Su fotografija dirbu virš trisdešimt metų, todėl moku ne tik fotografuoti – turiu sukaupęs ir kitokių vaizdų. Dažnai visų klausiu, kas yra fotografija. Man pateikiamas vienas arba du pastovūs atsakymai, bet manau, kad fotografija gali būti ir kas kita.
Ir kas ji gali būti?
Na, kas tai galėtų būti be akimirkos? Man labai patinka žodžio „nufotografuoti“ sinonimai. Anksčiau buvo sakoma „nupaveiksluoti“, „įamžinti“, „nutraukti“, o dabar girdžiu kaip jaunimas sako „nupyškinti“. Fotografija yra akimirksnio apsisprendimas, ką turi daryti. Toji akimirka ir išlieka, o visa kita yra meistrystė, tradicija ir tęstinumas.
Kokia jūsų nuomonė apie skaitmeninę fotografiją?
Tai puikus išradimas, jei yra naudojamas tinkamai. Tačiau dažnai koją pakiša neišmanymas kaip elgtis su skaitmeniniu vaizdu. Dėl to žodį „laikmena“ galima šifruoti ne „laiką menantis vaizdas“, bet „laikinumą menantis vaizdas“. Žmogui, kuris žino, ką daro, skaitmeninės technologijos padeda, o fotografuojantiems viską iš eilės ir po to ištrinantiems – ne. Prieš fotografuojant reikia pagalvoti, kad vaizdą pasilieki savo atminimui, nes žmonės juos greitai pamiršta.
 |
| Monikos Baltrušaitytės nuotr./Gintauto Trimako fotografijų paroda |
