Nuo jaunų dienų pasirinkęs nebūti toks, kaip visi,, vėlyvojo sovietmečio pilkumą ir nuobodulį jis bandė įveikti aktyviu pasipriešinimu – žaismingais ir provokuojančiais hepeningais centrinėse miesto gatvėse arba daugiau nei pusmetį trunkančiais tranzavimais po atokiausius Sovietų Sąjungos kraštus. Anuomet ne kartą jam teko atsidurti durnyne ar būti sulaikytam saugumo pareigūnų, todėl gerai žinojo, kuo rizikuoja pasirinkdamas maištininko ir nepritapėlio kelią.
Paklaustas, ar šiandieniniame laike jo paties gyvenime tokiai nuostatai dar yra vietos, menininkas nedvejodamas atsako, jog savo kūryboje ir darbe su studentais stengiasi nuolatos propaguoti „pozityvaus teroro“ kultūrą, kaip atsaką niekur nedingstančiam, tik formą keičiančiam miesčioniškumui bei šabloniškam mąstymui.
– Jūsų kūryba netelpa į jokius formalius apibrėžimus, įprastus meno standartus. Kaip pats įvardijate, kas esate ir ką darote?
– 1994 metais Katedros aikštėje bei dar dviejose Vilniaus vietose vidury dienos apsirengęs oranžiniais darbininko drabužiais sudaužytą grindinio plytelę pakeičiau „Stebuklo“ plytele. Netrukus viename iš laikraščių pasirodė žinutė su klausimu, gal kas žinote, kas tai padarė? Tuomet kilo mintis nusiųsti redakcijai raštelį su nuoroda, kad Bernardinų kapinėse už tokio ir tokio akmens rasite atsakymą. O ten turėjo būti palikta užuomina, kuri vestų į antrą, ta – į trečią, trečia į ketvirtą užuominą ir taip be galo... Gaila, bet šios idėjos neįgyvendinau, ji taip ir liko smagiu žaidimu mano paties galvoje.
Kūryboje man svarbiausia yra pats sumanymas, o ne jo žanras ar technika. Vienos idėjos prašosi būti skulptūromis, kitos – mozaikomis ar aliejinėmis drobėmis, trečios – veiksmo akcijomis, performansais. Sumanymas pats renkasi žanrus, o autoriaus užduotis – kuo mažiau iškraipyti žinią, kurią yra gavęs. Štai todėl ir negaliu savęs įsprausti į vienos srities ribas, į vieną meno formą.
– Amerikiečių poetas Ralphas Waldo Emersonas yra rašęs, kad „forma kiekvieną akimirką priklauso nuo sielos būsenos“.
– Taip, žinoma. O kartu ir nuo gyvenimiškos patirties, užmojo, nuostatos ir net konteksto. Kai 1990 metais Sereikiškių medžio dreves ištapiau miniatiūrinėmis freskomis, dariau tai savavališkai be jokių miesto valdžios leidimų, be jokių derinimų, nes iš principo man buvo nepakeliama mintis eiti tas biurokratines kalvarijas. Tačiau vidinė būtinybė įgyvendinti šią idėją jau buvo atėjusi, tad reikėjo nedelsiant imti ir tai daryti. Kadangi biurokratiniams barjerams jutau chronišką pasipriešinimą, elgiausi tiesiog anarchistiškai. Kita vertus, iki tol freskų medžių drevėse niekas nedarė, todėl ir nebuvo praktikos leidimą derinti. Dabar, praėjus trims dešimtmečiams nuo šių kūrinių padarymo, problemos kurti legaliai jau nematau, nes turiu kitą patirtį, išmanau mechanizmus, kaip sistema veikia, todėl žinau ir kelius, kaip tai padaryti. Bet jaunystėje veikiau spontaniškai, kaip tą akimirką supratau, tad ir kūriniai tokie: kai kurie jų dar yra matomi, kai kurie likę tik žmonių atmintyje ar nuotraukose.
Pastaraisiais metais iš jūros akmenėlių darau nedideles skulptūras. Vadinu jas „monumentaliukais“, nes jūra nugludinusi riedulius jiems suteikė monumentalumo ir asketizmo. Mano užduotis – nesugadinti to, kas jau yra, nepadaryti pernelyg sudėtingos ar pernelyg įmantrios struktūros, kurioje pradingtų paties akmens grožis. Tai tartum darbai-mįslės, kurios primena būrimą iš debesų, kurie kas akimirką mainosi ir tampa panašūs į kažką kitką. Lygiai taip pat ir šios abstrakčios akmenėlių kompozicijos – iš vienos pusės gali priminti vieną, iš kitos – kitą. Tai žaidimas su sąmone, leidžiantis daiktui išlikti savimi, o kartu ir praplečiantis jo būtį visiškai kitais pavidalais ir vardais.
– Debesies metaforą esate minėjęs ir kitame kontekste: kalbėdamas apie Lietuvos nepriklausomybę ją lyginote su Jono Basanavičiaus užrašyta sakme apie debesį, kurio vardą atspėjus, jis tampa ežeru, kitaip tariant, įsikūnija. Ar pritartumėte minčiai, kad menininkas kaip tik ir yra tas, kuris įvardija erdvėje sklandančias idėjas ir tokiu būdu žodį paverčia kūnu?
– Taip ir yra. Menininkas – tarsi debesų gaudytojas, bandantis įminti jų vardus. Todėl nereikia stebėtis ir tuo, kad kartais tos pačios idėjos panašiu metu nusileidžia skirtinguose pasaulio kraštuose. Man taip yra nutikę su skraidančia tapyba. Sugalvojęs šią idėją nieko nežinojau apie išpaišytus aitvarus, panašiu metu pradėtus kurti kažkur Afrikoje, o po kelerių metų panašūs dalykai jau vyko ir Paryžiuje. Tad nieko nuostabaus, kad tą patį debesį gali pagauti ir kiti – mintys ir idėjos nėra ribojamos valstybių sienų ar žemynų geografijos. Reikia tik joms atsiverti.
Tačiau debesies metaforą galima pritaikyti ne tik vienam žmogui, bet ir tautai. Tikiu, kad mūsų laisvės ir nepriklausomybės idėja taip pat buvo toks debesis. Žmonės kentėjo, laukė sugrįžtančių iš Sibiro, raudojo, kovojo, sėdėjo kalėjimuose ar gulaguose ir tokiu būdu virš jų galvų kaupėsi maldų ir svajonių debesis, kuris, pasitaikius palankioms aplinkybėms, išsipildė ir tapo tikrove. Mūsų Nepriklausomybė buvo išnešiota, iškentėta ir išmelsta, o ne iškovota ginklu. Ir tai, mano supratimu, yra tikras stebuklas, tik juo mums patiems, rodos, kartais vis dar sunku patikėti.
– Savo kūrybą dažniau pristatote ne galerijose, bet atvirose miesto erdvėse – tai ir piešiniai ant medžių tuometiniame Sereikiškių parke, Čiulbantis kryžius Žvėryne, „Stebuklo“ plytelė Vilniaus Katedros aikštėje, dabar jau išardyti „Meilės krantai“ prie „Žaliojo tilto“. Kaip pats matote šią viešojo meno specifiką, kai kūrinys tampa nuolatos regimu ženklu miesto kasdienybėje?
– Paroda galerijoje ir meno kūrinys viešojoje erdvėje – tai gan skirtingos kūrybos formos tiek pačia idėja, parengiamaisiais darbais bei jos įgyvendinimu, tiek eksponavimo trukme ar dėmesiu. Viena yra apipavidalinti kamerinį galerijos interjerą, kita – kurti atvirą miesto erdvę. Visur yra savita specifika, kuriai reikalingas savitas išmanymas bei patirtis.
Kūriniai mieste, žinoma, yra labiau matomi ir pastebimi, jie neapriboti vien giminių, artimųjų ar parodos atidarymo dalyvių sąrašo. Tačiau ilgainiui prie jų priprantama ir jie tampa natūralia miesto dalimi. Žinoma, išskyrus gal tik miesto svečius ar turistus, kurių dėmesį patraukia netikėti meniniai sprendimai viešumoje. Arba vaikus, kurie tą patį ir įprastą dalyką kaskart gali išvysti naujai.
Menas mieste neapsaugotas nuo atsitiktinių, netikėtų žvilgsnių ir tai, mano supratimu, didžiausias privalumas.
Menas mieste neapsaugotas nuo atsitiktinių, netikėtų žvilgsnių ir tai, mano supratimu, didžiausias privalumas. Kūriniai čia tiesiog ima gyventi savo gyvenimus. Kažkas pasakojo matęs, kaip keliauninkas iš Lotynų Amerikos žegnojasi prie miniatiūrinių freskų Sereikiškių parko medžiuose. Kas jam pasirodė, kodėl tie darbai sulaukė tokios jo reakcijos – aš nežinau. Bet man tiesiog gražu, vadinasi, kūrinys veikia ir daro man nebūtinai suprantamą savo darbą.
O kokia nuostaba mane ištiko pirmą kartą pamačius pankelius, besisukančius ant „Stebuklo“ plytelės, nes, jų žodžiais tariant, čia išsipildo norai... Bet aš tokių intencijų darydamas šį darbą neturėjau, tokia apeiga man net nebūtų šovusi į galvą. Techniškai kalbant, pačioje plytelėje nėra jokio stebuklo, o ją padaryti gali bet kuris antkapių meistras. Man pačiam tuomet, beveik prieš trisdešimt metų, svarbiausia buvo pati idėja ir jos įgyvendinimas sąmoningai nelegaliu būdu. Tai buvo atviras chuliganizmas, kuris bedė pirštu į tuomet Vilniuje ir ne tik jame vykusį privatizacijų, viešųjų erdvių niokojimo ir grobstymo procesą. O kai vieną dieną praeidamas pro šalį išgirdau, kad apsisukus ant plytelės tris kartus išsipildo norai, buvo netikėtai nustebintas. Dabar įsivaizduokite, kad menininkas rašo projektą miesto savivaldybei, kur pasižada padaryti kūrinį, ant kurio užsilipus pildytųsi norai – juk tokia idėja būtų suprasta kaip šarlatanizmas (juokiasi). Na, o dabar tenka pripažinti, kad su „Stebuklu“, man nežinant, išties stebuklai vyksta. Tačiau čia menkas mano indėlis. Aš esu tik pameistrys, jokių stebuklų negaminu. Tai yra ženklas, pretekstas svajoti arba melstis – kiekvienam savaip. Ir tą patį galėčiau pasakyti apie visus savo darbus.
Bet kuris kūrinys yra daugiau nei jo autorius ir žmonės yra laisvi žaisti jo interpretacijomis, susigalvoti savo ritualus ir pritaikyti juos kasdienybėje. Tokiu būdu skulptūra, plytelė ar piešinys tampa miesto audinio, jo semantikos dalimi, kuri kartais dėl tam tiktų aplinkybių tampa aktualia, reikalinga, o kartais su laiku tiesiog pasimiršta ir išsikvepia.
– Tačiau kaip parodė nesenos patirtys, meno kūriniai viešojoje erdvėje, ypač kai kalbame apie istorines temas, iki šiol yra suvokiami labai funkcionaliai, kaip turintys atlikti labai konkretų ir aiškų vaidmenį.
– Funkcijų būna įvairių ir skirtingi menininkai jas suvokia taip pat skirtingai. Kažkada esu pabandęs meno darbus palyginti su kalbos dalimis. Pavyzdžiui, daiktavardžiai – tokie kūriniai buvo labai paplitę 1991–1994 metų laikotarpiu, kai dauguma tapybos darbų buvo „Žigulių“ durelių formato, o mažoji bronzos plastika matuojama kilogramais, nes jų pagrindinė funkcija – būti išvežtiems ir parduotiems. Būna kūriniai-būdvardžiai, o jų paskirtis – derėti prie tapetų, baldų, suknelės, kitaip tariant, atlikti puošybos paskirtį ir tapti pačiais „-iausiais“. Kūriniai-veiksmažodžiai – skirti daryti poveikį. Nesusikalbėjimai vyksta tuomet, kai būdvardis pristatomas kaip veiksmažodis, o daiktavardis nori būti prieveiksmiu ar dar kuo nors... Iš čia kyla daug nesusipratimų.
Tačiau gautai žiniai išsakyti nebūtinas sudėtinis prijungiamasis sakinys. Kartais sakinį gali sudaryti tik taškas arba šauktukas, kaip, tarkime, Edvardo Muncho „Šauksmas“. Tuo tarpu turgaus klegesyje prasminga ir iškalbinga gali būti ir tyla, kuri pati taptų ištisu romanu.
Tad kalbėti apie meno paskirtį, net ir viešojoje erdvėje, reikalas sudėtingas, nes ir pačiam autoriui ne visada aišku, kuo tas konkretus kūrinys taps, kokias reakcijas sukels. Ta pati „Stebuklo“ plytelė Vilniuje, Šanchajuje ir Tbilisyje gyvena savitus gyvenimus ir čia, kaip jau sakiau, mažai kas priklauso nuo paties autoriaus sumanymo ar pirminės jo intencijos.
– Jūsų kūrybinėje biografijoje yra ne vienas kūrinys, skirtas istorijos temoms: čia ir siena ant buvusių KGB rūmų, Tuskulėnų rimties parko komplekse esanti mozaika „Trejybė“, „Mirties angelo“ skulptūra Karveliškių kapinėse ar Baltijos keliui skirsta lentelė Vilniaus Katedros aikštėje. Ką jums asmeniškai reiškia kūryba prisiliesti prie šių – dažnai tragiškų, skaudžių istorinių temų?
– Įamžinant istorines temas dažniausiai renkamasi personifikuotus paminklus, taip tiesiog keičiant vieną galvą kita. Nepriklausomybės pradžioje politinių kalinių ir tremtinių vadovas siūlė Lukiškių aikštėje pastatyti Generolo Jono Žemaičio paminklą. Tuomet aš, ką tik baigęs Dailės institutą jaunuolis, drįsau išsakyti gan radikalią mintį, jog Žemaitis savo gyvybę paaukojo vardan Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės, o ne tam, kad būtų įmažintas paminkle. Ir jis grabe vartytųsi, jei žinotų, kad pirmas paminklas bus pastatytas jam, o ne tam, dėl ko savo galvą paguldė. Šiuo atveju idėja, lygiai kaip ir meno kūrinyje, yra svarbiau už jos nešėją.
Personalijų vaizdavimas yra keblus reikalas, nes kaipmat iškyla klausimas, ar kūrinys panašus į asmenį, ar detalės atitinka laikmetį. Žodžiu, tai tampa labiau istorine, o ne kūrybine medžiaga. Kita vertus, daugelio tokių asmenybių gyvenimai yra tragiški, o jų pasirinkimai neretai buvo nulemti aplinkybių, kurios tiesiog nepaliko kito kelio. Tai sakydamas jokiu būdu nemenkinu jų aukos. Tačiau istorinę atmintį man norisi pakylėti virš to siaubo ar dramų, su kuriomis akis į akį susidūrė konkretūs žmonės.
Štai kodėl istorinėse temose aš pasiilgstu abstraktaus mąstymo, o ne konkrečioms personalijoms. Šitokie darbai ne iliustruotų istorinį naratyvą, bet atvertų vaizduotę, leistų svarstyti, kelti klausimus, fantazuoti. Šitokiu būdu istorija būtų nuolat sudabartinama.
– Ar jaunystėje jums buvo žinomos tėvų bei senelių patirtys okupacijų, karo bei pokario metais? Ar buvo kas pasakoja istorijas apie tremtis į Sibirą, Holokaustą, laisvės kovos, sovietų terorą?
– Mano mama, būdama antro kurso studentė Vilniaus Dailės institute, buvo pagauta po paskaitų ir iškart ištremta. Tačiau ji sugebėjo pabėgti iš tremties vietos, porą metų keliavo namo, o paskui dar septynerius metus slapstėsi draugų namuose tai Kaune, tai Vilniuje, kol galiausiai sulaukė reabilitacijos.
Mano tėvui, po mirties, buvo įteiktas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius už žydų slėpimą. Nors per tuos įvykius jis buvo dar paauglys, o sprendimą slėpti žydus priėmė bobutė, tačiau gyvybe rizikavo visa šeima.
Tad mano šeimos istorija yra tiesioginė tų tragedijų liudininkė, bet aš pats apie tai išgirdau tik po savo tėvų mirties. Mano laikais apie tokius dalykus vaikams nebuvo pasakojama siekiant juos pačius, o kartu ir šeimą apsaugoti nuo galimų pavojų. Tikėtina, kad suaugusiems, savo akimis mačiusiems ir patyrusiems daugelį karo bei pokario dramų, tai prisiminti buvo nepakeliamai skaudu. Apie savo išgyventas patirtis jie galėjo pasikalbėti tik su tais, kurie patys patyrė tą siaubą. O užkrauti šią sunkiai pakeliamą naštą ant savo vaikų, matyt, jiems atrodė neteisinga.
Nors apie kai kuriuos Lietuvos istorijos įvykius vienu kitu žodžiu ir būdavo užsimenama, ką kai nugirsdavau iš giminaičių kalbų, bet tai buvo tik fragmentai, kurie neleido susidaryti nuosekliam vaizdui. Aš suprantu, kad mano tėvai – karo bei pokario karta – galiausiai tiesiog džiaugėsi ramiu ir saugiu gyvenimu, kai pamažu viskas stojo į daugiau mažiau įprastas vėžes. Po karo dramų, toks, palyginus ramus ir saugus jų pasaulis, jiems atrodė kaip rojus. Tuo tarpu aš tai vertinau kaip konformizmą ir miesčioniškumą, todėl savo gyvenime ieškojau visiškai kitokių kelių.
– Menas taip pat buvo vienas iš tokių kelių?
– Ilgainiui tokiu tapo. Tačiau jo ištakos – namai. Mano mama buvo tapytoja, kuri po tremties ir nelegalaus gyvenimo parado sveikatą, o negalėdama išstovėti prie molberto, perėjo prie grafikos. Tėvas – architektas. Tad aš augau dailės aplinkoje. Ilgainiui ir mano paties gyvenime ėmė atsispindėti mano tėvų keliai – tapyba, freskos, kūriniai miesto erdvėse ir jų santykis su architektūra.
Nuo jaunystės domėjausi menais, lankiau parodas, bienales, mačiau moderniąją lietuvių skulptūrą, kuri traukė savo šiuolaikiškumu, kitoniškumu, drąsa. Mano jaunystėje į skulptūrą atėjo nauja menininkų modernistų karta, kuri turėjo savitą stilių, modernų požiūrį ir tai buvo labai įdomu. Vėliau teko šiek tiek bendrauti su skulptoriais Stanislovu Kuzma, Gediminu Karaliumi, iš kurių taip pat daug ko išmokau.
Iki studijų Dailės institute septynerius metus mokiausi piešimo pas dailininką Vytautą Pečiukonį Vaikų dailės mokykloje, iš pradžių veikusioje prie dabartinės Kudirkos aikštės, o vėliau persikėlusioje į Konarskio gatvę. Iš vidurinės mokyklos pamokų bėgdavau į dailės mokyklos pamokas. Čia buvo visiškai kitas pasaulis: laisva atmosfera, draugiški mokytojai, idėjų nestokojantys bendraamžiai, kūrybinė aplinka. Šitaip meno pasaulis tapo alternatyva kasdienei rutinai ir pilkumui.
– Jūsų jaunystė prabėgo laikotarpiu, kuris jau tuomet imtas vadinti „brežnevinio sąstingio“ metais. Kaip pats įvardytumėte to meto savo patirtis, kiek būtent tokio laiko išgyvenimai formavo jūsų paties tolesnę veiką, kūrybą, mąstymą?
– Mano tėvų karta norėjo normalaus gyvenimo ir jie prisitaikė prie to, ką pasiūlė sovietinė santvarka: standartinis butas su standartiniais baldais standartiniame daugiabutyje pastatytame standartiniame mikrorajone. Tėvai norėjo ramybės sau ir savo vaikams.
Vienodumą mačiau kaip viso ko niveliavimą ir unifikavimą. Gal todėl natūraliai ėmė traukti nestandartiniai žmonės, mąstymas, muzika, idėjos
Bet aš tą vienodumą mačiau kaip viso ko niveliavimą ir unifikavimą. Gal todėl natūraliai ėmė traukti nestandartiniai žmonės, mąstymas, muzika, idėjos, apranga, gyvenimo būdas. Mus pasiekdavo vakarietiško roko bei džiazo muzika, literatūra, meno albumai, tad mes negyvenome vakuume. Buvome jauni, žingeidūs, drąsūs. Traukė krikščionybės mokymas, tačiau nebuvau abejingas ir Rytų išminčiai, jogai bei kitoms praktikoms. Visa tai veikė mano sąmonę, darė įtaką, plėtė horizontus.
Vilniuje tekdavo sutikti iš Sovietų Sąjungos atvykusių hipių, iš kurių ir pats išmokau tranzuoti ir važinėti traukiniais be bilietų. Taip 1978 metais su vienu tuviečiu leidausi į pirmąją savo kelionę traukiniu iki Peterburgo, kur Aleksandro aikštėje turėjo įvykti Santanos koncertas. Dėl nežinomų priežasčių jis buvo atšauktas, o tuomet įvykusio spontaniškos demonstracijos metu jos dalyviai nuo grindinio buvo plaunami vandeniu iš mašinų žarnų. Tai buvo pirmas kartas, kai mačiau viešą protestą prieš represinę sovietų valdžią.
Šį laikotarpį palyginčiau su ankstyvu pavasariu, kai gatvėse matydavosi paniurę, pilki, susigūžę, nuo vitaminų ir saulės trūkumo žmonės pajuodusiais veidais, o tirpstantis ir nuo anglių patamsėjęs sniegas tekėdavo purvinomis miesto gatvėmis. Tokiai aplinkai ir atmosferai norėjosi priešintis į jos monotoniją įnešant savitų spalvų.
Besimokant devintoje klasėje su bičiuliu Kazimieru Seibučiu mieste pradėjome rengti savotiškus hepeningus bei manifestacijas įkvėptas dadaistų pokštų ir įžūlumo. Nuo 1978 iki 1982 tokių akcijų surengėme penkias ar šešias.
– Kas tai buvo?
– Dabartinėms kartoms tai bus sunkiai suvokiama, tačiau anuomet miestuose žmonės savo namus dalinosi su tarakonais. Jų buvo visur klaikiai daug ir naktį, žengiant tamsoje, basomis kojomis vieną kitą jų sutraiškydavai. Arba uždegus šviesą virtuvėje galėjai matyti, kaip nuo stalo ar spintelių jie išsilaksto po tamsiuosius kampus. Ir tai buvo visiška norma: tarakonų kiekiai namuose nepriklausė nuo to, kokia tvarka ar netvarka yra bute. Jų tiesiog buvo visur.
Tačiau lygiai taip pat tarakonai gyveno ir žmonių galvose. Visi vienodi, išsislapstę pakampėmis ir bijantys šviesos... Buvome auklėjami būti kaip visi. Tai buvo saugi laikysena. O jei pakelsi galvą, patrauksi dėmesį ir iš to jau tikrai nieko gero nebus...
Nenorėdami būti kaip visi, ėmėme švęsti balandžio 13-ąją, paskelbę ją Tarakonų diena. Šventės metu rengėme eisenas Vilniaus centrinėmis gatvėmis. Vienoje tokių aš buvau apsirengęs sovietų kario drabužiu – šineliu, mano krūtinėje ir nugaroje kyšojo „įbestas“ duonriekis peilis. Atrodžiau tartum perdurtas. Galva dar buvo išskutinėta lopais, likę plaukai supinti kasytėmis. Na ir taip išeidavome į miestą pasižmonėti (juokiasi).
– Tai būtų puikiai tikę „Fluxus“ pokštams, bet čia, sovietiniame Vilniuje, šitokie performansai galėjo būti traktuoti ir kaip politinė provokacija.
– Žinoma, apie „Fluxus“ tuomet nebuvome girdėję, bet vidinio padūkimo turėjome užtektinai. Patys to nevertinome kaip politinių akcijų, labiau kaip menines, mat dėmesį skyrėme estetikai ir pačiai idėjai, kuri buvo persunkta maišto, protesto dvasios. Išskutinėtomis galvomis, savo apranga bei stiliumi, taip pat provokuojančiu ir šokiruojančiu elgesiu buvome savotiški pankai beveik dešimtmečiu aplenkę pirmuosius šios subkultūros atstovus Lietuvoje.
Vieną akciją darėme išsiskutę tonzūras ant galvos, kitoje vaikščiojome su liemenukais padarytais iš trikampinių pieno pakelių. Tai buvo tartum teatro butaforija ir tokiu būdu bandėme laužyti to meto socrealistinius standartus. Nežinau, ar tai turėjo kokį nors poveikį aplinkai, bet tai tikrai veikė mus pačius.
Tai buvo tartum teatro butaforija ir tokiu būdu bandėme laužyti to meto socrealistinius standartus.
– Garsus Austrijos psichiatras Viktoras Franklis kalbėdamas apie savo patirtį koncentracijos stovykloje yra pastebėjęs, kad nenormali reakcija į nenormalias sąlygas yra visiškai normalu. Ar tai galima būtų pritaikyti ir jūsų karnavalams?
– Manau, kad taip. Tiesa, tai darėme labai sąmoningai, puikiai suvokdami ir kodėl, ir kas už tai gali grėsti. Iš anksto būdavome apgalvoję ir savo maršrutą, ir kelius, kuriais galima būtų trauktis nuo galimų nemalonumų.
Vis dėlto, dvi tokios akcijos baigėsi sulaikymu ir priverstiniu paguldymu Vasaros gatvės psichiatrinėje. Po vienos jų mane žadėjo paguldyti pusei metų, „pasodinti“ ant cheminių preparatų ir paversti daržove. Tad šie maištingi hepeningai gadino vidurinės statistikos darbininko veidą ir akivaizdžiai prieštaravo „geriausiai iš visų santvarkų“. Kadangi tuomet nebuvo praktikos už nederamą elgesį ar panašius, ne politinius, išsišokimus sodinti į kalėjimą ar tremti į Sibirą, į pagalbą buvo pasitelkiama psichiatrija. Taigi, buvo dėl ko rizikuoti...
– Nepaisant to, vis tiek tai darėte?
– Buvome jauni, maksimalistai, nemokėjome gyventi pusiau... Rinkomės rizikuoti, nes tai atrodė sąžiningiau nei „gyventi kaip visi“.
Mano karta nepatyrė lagerių, tremties, tačiau jai buvo taikoma baudžiamoji medicina. Jei tu kitaip atrodai, keistai elgiesi ar mąstai, vadinasi, esi beprotis ir tavo vieta durnyne. Daugumai mano bičiulių yra tekę atsidurti psichiatrinėje dėl pačių įvairiausių priežasčių: gelbėjantis nuo armijos, elgiantis ne pagal tuomet galiojusius standartus, atvirai prieštaraujant santvarkai ir panašiai. Užteko ir to, kad buvai pamaldus krišnaitas, aktyvus katalikas ar drąsiau kalbantis laisvamanis – tai jau ne standartinis tarybinio piliečio elgesys, vadinasi, tave reikia gydyti.
– Koks buvo jūsų pirmas kartas psichiatrinėje?
– Savanoriškas (juokiasi). Atėjau pats, nes norėjau pasilikti antrus metus vienuoliktoje klasėje ir tokiu būdu nušauti du zuikius: turėti gerą atestatą, kuris leistų įstoti į Dailės institutą ir išsisukti nuo armijos. Tarnybos perspektyva manęs nežavėjo ne tik todėl, kad tai buvo okupacinė kariuomenė, bet ir iš principo – muštras, ginklai, standartai – tai buvo svetima mano prigimčiai. Maža to, tuomet jau buvau vegetaras, o tai irgi būtų atrodę labai keistai. Todėl beprotnamis atrodė mažesnė blogybė.
Tuo metu buvau plikai nusiskutęs galvą. Kai skyriuje manęs paklausė, kodėl mano tokia šukuosena, atsakiau, jog norėjau pažiūrėti, kokia yra mano kaukolės forma. Tuomet į klausimą „Ir kaip atrodo?“, atsakiau, jog esu nustebęs, nes trūksta vieno pusrutulio (juokiasi). Šis pokštas buvo traktuotas rimtai, įrašytas į byla, o mane operatyviai paguldė į insulino skyrių.
Gydymas šia medžiaga normaliame pasaulyje jau nebuvo taikomas, na, o Sovietų Sąjungoje galiojo kiti standartai. Pacientui leidžiant insuliną, organizme sunaikinamos visos cukraus atsargos, dėlto smegenys nebegauna maisto ir tokiu būdu atsijungia centrinė nervų sistemą, o žmogų ištinka dirbtinė koma. Jei tau pjautų koją pjūklu, tu nieko nejaustum. Šitaip per kelis mėnesius pririštas prie lovos aš patyriau dvidešimt keturias komas.
– Tai nuo ko jus gydė?
– O, čia jau klausimas labai keblus. Daug kas priklausė nuo gydytojo požiūrio į tai, ką jis suvokia kaip „normalumą“, ir kiek konkretus pacientas atitinka subjektyvų požiūrį. Juk jei žmogus pataikauja gydytojui ir lankstosi prieš milicininkus – tai gali būti traktuojama kaip sveikumo ir adekvatumo požymis. Bet aš buvau „sunkiai auklėjamas“, turėjau savo požiūrį ir paprastai prasilenkdavau su šablonišku mąstymu.
Jei tais laikais patekdavai į psichiatrinę, tai reiškė, kad esi ligonis. Na, o priežastį surasti – pati paprasčiausia užduotis. Mano diagnozė buvo šizoidinė psichopatija ir rožė galvoje, straipsnis 7A.
Jei tais laikais patekdavai į psichiatrinę, tai reiškė, kad esi ligonis. Na, o priežastį surasti – pati paprasčiausia užduotis.
– O kas per stebuklas ta rožė galvoje?
– Aš irgi apie tai daug galvojau ir galiausiai priėjau išvadą, kad tai estetinė kategorija (juokiasi).
Psichiatrija sovietmečiu – labai uždara ir griežtai kontroliuojama sistema. Tai, kas čia vyko, buvo įslaptinta, todėl ji puikiai tiko susidorojimui su netinkamais žmonėmis. Čia net nebuvo kam pasiskųsti, nes jei kas nors tau nepatinka, vadinasi, dar nepasveikai ir tau priklauso padidinta dozė. Galiausiai žmonės buvo gydomi nuo vaistų: jei ryte davė per daug stimuliuojamų ir žmogus tampa pernelyg aktyvus, tuomet vakare jam daugiau slopinamųjų; o jei žmogus pernelyg pasyvus, tuomet jam kažko aktyvinančio. Na, ir taip be galo...
Nepaisant žiauraus gydymo, tas pirmas kartas beprotnamyje buvo savaip žavus ir spalvingas. Naktimis pro langą pabėgdavome iš palatos, o rytais grįždavome tiesiai į insulino injekciją (juokiasi). Maža to, susipažinau su įdomiais žmonėmis, tarp kurių buvo keramikas Dainius Strazdas, poetai Liudvikas Jakimavičius bei Vytautas Bložė ir t.t. Laiką psichiatrinėje galima palyginti su tam tikra universitete patirtimi, tik gerokai persunktą absurdo.
Paleistas iš šios įstaigos, kaip ir buvau suplanavęs, grįžau į vienuoliktą klasę, kurią galiausiai baigiau gerais pažymiais. Tiesa, psichotropiniai eksperimentai nepraėjo be pasekmių: pastebėjau, kad tapydamas iki psichiatrinės mačiau vienaip, o po – kažkaip kitaip.
– Tačiau tai nebuvo paskutinis kartas Vasaros gatvėje?
– Kitus du kartus buvau sulaikytas milicijos akcijų metu. Trečias kartas buvo trumpiausias ir smagiausias, mat tuo metu, neįstojęs į Dailės institutą, dirbau sanitaru Greitojoje pagalboje. Milicija mane areštavo, paėmė pirštų atspaudus ir atidavė atvykusiems medikams, kurie turėjo pristatyti į beprotnamį. O medikai – mano kolegos (juokiasi). Pagal protokolą jie vis tiek privalėjo mane nuvežti į paskirties vietą. Ten, smagiai pasijuokus iš mano akcijos „kostiumo“, gydytojai paragino daugiau taip nedaryti ir paleido.
Tiesa, kaip minėjau, beprotnamį perėjo daugelis mano bičiulių, tad Vasaros gatvėje kažkas iš pažįstamų paprastai gulėdavo. Kartais net suorganizuodavome bičiulių pabėgimus. Svarbiausia sąlyga – kad nebūtų paėmę paso. Būdavo, nueiname į skyrių ir paprašome leisti su draugu pasivaikščioti lauke, o tuomet greitai maudavome iš teritorijos ir kuo toliau nuo Vilniaus. Taip ne vienas yra slapstęsis kažkur kaimuose ir atokiuose vienkiemiuose. Žinoma, tai jau buvo organizuotas pabėgimas, kuris galėjo būti traktuojamas ir kaip nusikalstama veikla. Na, bet ko nepadarysi dėl draugo (juokiasi).
– Iš jūsų pasakojimo akivaizdu, kad tuo metu visuomenė jau buvo gana sluoksniuota, o ne vienalytė masė. Aštuntajame dešimtmetyje egzistavo tam tikros paralelinės visatos, neformalios bendruomenės, kuriose žmonės rinkosi ne dėl sovietinių idealų, tačiau nepaisant jų. Tai ir disidentai, tikintieji, žygeiviai, etninės kultūros puoselėtojai, menininkai, kurių dirbtuvėse vyko atskiras gyvenimas ar įvairaus plauko neformalai. Ar pats save tapatinote su kuriais nors iš jų?
– Ne, tiesiogiai jokiai grupei savęs negalėčiau priskirti, nors santykiai su daugeliu jų vienokia ar kitokia forma buvo. Disidentinė literatūra pasiekdavo ir mane, o kartą, savo nuostabai, pašto dėžutėje radau emigracijoje leidžiamo žurnalo „Posev“ numerį. Devintajame dešimtmetyje pačiam teko savilaidoje spausdinti Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio atsiminimus apie Ribentropo-Molotovo paktą ir gyvenimą sovietiniuose kalėjimuose. Tačiau jaunystėje mane labiau domino menas, o ne politika.
Neformali kultūra buvo artima mano dvasiai. Tuomet Vilniuje išties dažnai galėjai sutikti hipiuojančių jaunuolių. Tiesa, dauguma vietinių buvo sėslūs ir sumiesčionėję – jie sėdėdavo kavinėse, ant akmenų ar butuose, rūkė žolę, gėrė vyną, kartais nutranzuodavo į pietus iki Krymo ir tiek. Žinoma, tai irgi galima vertinti kaip tam tikrą stilistinį pasipriešinimą, bet man jie labiau buvo panašūs į šiltnamio gėleles. Laukinių žvėrių tarp jų pasitaikydavo gan retai.
Šitoks gyvenimo būdas atrodė nykus ir tuščias. Man norėjosi daugiau aistros, protesto, rokenrolo. Žavėjausi Jacko Londono keliautojais traukiniais, Jacko Kerouaco bitnikais, jų dykinėjimu po Ameriką. Ir pats norėjau būti laisvas kelyje. Kadangi Amerika ir Vakarai buvo nepasiekiami, mano kelias traukė į Rytus. Du kartus po daugiau nei pusę metų keliavau po Sovietų Sąjungą, buvau nusigavęs už Baikalo ežero, tų vietų, iš kur mano mama bėgo iš tremties. Ji ten buvo nugabenta prievarta, o aš, po daugiau nei trisdešimties metų, važiavau savo noru. Tų kelionių metu nukeliaudavau apie 16 tūkstančių kilometrų. Nors pradžioje azartas buvo nuvažiuoti kuo toliau, kuo greičiau, tačiau pamažu toks požiūris pasikeitė ir į kelią ėmiau žiūrėti kaip į tam tikrą meditaciją.
– Kada šios kelionės vyko?
– Po mokyklos baigimo, 1979–1984 metų laikotarpiu. Tuomet jau turėdamas tinkamą atestatą stojau Dailės institute į tapybą, tačiau manęs nepriėmė. Visų pirma, nebuvau komjaunuolis, o tuometiniam rektoriui Vincentui Gečui tai buvo labai svarbus kriterijus. Maža to, stojamojo egzamino temai „Komjaunimui – 40“ aš nutapiau šv.Joną Krikštytoją. Taigi, mažiausiai metus turėjau laisvo laiko. Tuomet dirbau sanitaru, sargu, staliumi, paštininku, piešiau ir keliavau. O kadangi kelionės buvo ilgos – išvažiuodavau su sniegu ir su sniegu grįždavau, tai laimę patekti į institutą bandžiau kas antrus metus. Galiausiai taip po penkerių metų iš trečio karto man pavyko, tiesa, jau ne į tapybą, bet, profesorei Sofijai Veiverytei patarus, į monumentaliuosius menus.
Na, o tranzavimas buvo mano laisvė. Į didžiąją dalį kelionių traukdavau vienas, kai kada – su vienu ar kitu draugu ar drauge. Namuose susikraudavau kuprinę, praeidavau pro Aušros vartų Dievo Motiną, atsisveikindavau ir patraukdavau kur akys veda. Paprastai jos vedė ten, kur saulė teka.
Šiandieninėms kartoms turbūt sunku įsivaizduoti, bet išvažiuodavau turėdamas kokius septynis rublius, o ir tuos pakeliui kam nors atiduodavau. Poreikiai buvo nedideli, kelionė tranzu ar traukiniais – nemokama, o pavalgyti visuomet kur nors susirasdavai. Būdavo, pavaišina vairuotojai ar nakvynei priglaudę žmonės. Mieste galėdavai užeiti į valgyklą, pasiimti nuo stalo duonos, užsitepti garstyčių, užsiberti druskos – visa tai buvo nemokamai — dar karšo vandens paprašyti – ir kuriam laikui sotu.
Tuo metu savus atpažindavai iš ilgų plaukų, drabužių bei kuprinių ant pečių. Todėl sutikęs tokį bet kuriame krašte, galėjai prašytis nakvynės ar adreso, kur galima nusiprausti, pailsėti, pavalgyti. Tai buvo tam tikra visasąjunginė neformalų sistema. Aš net turėjau užrašų knygelę, kurioje gan primityviu šifru buvau užkodavęs įvairių žmonių vardus, pavardes, adresus bei telefono numerius pačiuose įvairiausiuose tuometinės Sąjungos miestuose nuo Piterio iki Čeliabinsko, nuo Irkutsko iki Tbilisio ir taip toliau.
Tranzavimo malonumas ir džiaugsmas – tai spontaniškas ir nenuspėjamas buvimas kelyje, neįtikėtinos situacijos, kurių niekada nepatirsi kasdienėje rutinoje
– Papasakokite, ką davė ši dykinėjimo patirtis?
– Jaunam žmogui tai neįkainojama gyvenimo patirtis. Juk tranzavimo malonumas ir džiaugsmas – tai spontaniškas ir nenuspėjamas buvimas kelyje, neįtikėtinos situacijos, kurių niekada nepatirsi kasdienėje rutinoje, kur niekada nežinai, kaip diena pasisuks ir kur atsidursi vakare. Čia išmokau mėgautis kiekviena akimirka, džiaugtis tuo, ką davė ši diena. Negali pavėluoti ten, kur nė nevažiuoji...
Kartu tai buvo ir kultūrinis pažinimas, nes atsidūręs didesniuose miestuose, lankydavau muziejus, apžiūrinėdavau architektūrą, užsukdavau į cerkves, mečetes, vienuolynus. Tiesa, kai ilgai važiuoji, imi vengti miestų, nes visi tie smulkūs reikaliukai, tas skruzdėlyno gyvenimas atrodo nykus ir beprasmis. O kelyje – tik saulė, horizontas, gamta. Ir visa tai – tavo, o tu – jų. Tai neįkainojama patirtis.
Kartais atsidurdavau tokiam krašte, kur kelias paras joks automobilis nepravažiuodavo, tuomet tiesiog eidavau tiesiai. Būdavo, sustoji, o kelias ir toliau juda nuo tavęs – tokia optinė apgaulė nuo ilgo ėjimo ir akių įpročio.
Su nakvyne irgi nebūdavo problemų: turėjau miegmaišį, polietileno plėvelę nuo lietaus. Vėliau, norėdamas būti maksimaliai savarankiškas, su savimi veždavausi ir kirvuką bei katiliuką, tuomet atokioje vietoje – kalnuose, miškuose ar saulėgrąžų lauke – galėdavau pasilikti ilgesniam laikui.
Nuolatos atsidurdavau vis kitokiame peizaže ir aplinkoje, o jei pavykdavo sparčiai judėti į rytus ar atgal, vakarų kryptimi, turėdavau kasdien po valandą persukti laikrodį. Prie Baikalo ežero mane pakerėjo gamta ir ypatingi rūkų šalikai, kokius buvau matęs tik japonų graviūrose ir maniau, kad tai dekoratyvinė ornamentika, manieringa stilizacija. O čia, pasirodo, grynų gryniausias realizmas.
Žinoma, kartais pasitaikydavo ir ribinių situacijų – avarijos, pakibimai virš skardžio su kamazu ar sulaikymai. Kalnuose žuvus bičiuliui, su kuriuo planavome kopti į Mamisono viršukalnę Gruzijos šiaurėje, buvau KGB areštuotas ir atsidūriau išankstinio tardymo izoliatoriuje, vienoje kameroje su nuo tardytojo mušimų leisgyviu zeku. Ačiū Dievui, man tai buvo labiau profilaktinis sulaikymas. Kai išsiaiškino, kas esu, paleido, išgavę pažadą, kad išvažiuosiu iš Gruzijos per dvidešimt keturias valandas. Ši patirtis leido išvysti daugiasluoksnį pasaulį ir pamatyti, kad už pusės metro nuo jūsų laikas gali tekėti į visiškai priešingą pusę.
Šios kelionės buvo ne tik skirtingų kultūrų, gamtovaizdžių, kalnų, tačiau, visų pirma, savęs paties išbandymo ir pažinimo kelionės.
– Galiausiai trečias kartas nemelavo ir jūs įstojote į taip išsvajotą Dailės institutą, nors ir ne į tapybą. Ar dėl to niekados neturėjote abejonių?
– Aš pirmą kartą pasijutau savo vietoje ir net tapau pirmūnu. Maža to kad dariau tai, kas patinka, bendravau su savitai mąstančiais žmonėmis, man dar ir stipendiją mokėjo (juokiasi). Žinoma, čia kartais tekdavo daryti ideologines temas Revoliucijos muziejui ar dar kažkur. Tuomet stengdavausi formą padaryti tokią, kad vertintojai nepastebėtų idėjos neatitikimo.
Gaila, tačiau dabar Akademijoje jau panaikinta monumentaliųjų menų katedra, teko girdėti, kad naikinama ir piešimo katedra. Žinoma, visa tai lemia rinka – nebėra tokių užsakymų kaip anksčiau. Sovietmečiu 2 proc. nuo visos statybų sąmatos buvo skiriama monumentaliam menui. Šitaip nauji vieši pastatai bei erdvės, ir net ištisi rajonai praturtėdavo meno kūriniais – freskomis, vitražais, pano, mozaikomis, skulptūromis, tekstile ir kitais. Aišku, taip buvo sukurta nemažai ideologinio meno, tačiau toli gražu ne tik tokio. Užtenka paminėti šiuolaikiškas, išskirtines Gedimino Karaliaus skulptūrą „Rytas“ Vilniaus Lazdynų rajone ar Stanislovo Kuzmos „Mūzos“ ant Nacionalinio dramos teatro fasado ir daugelį kitų. Šie kūriniai atsirado dėl tuometinių įstatymų, reikalavusių, kad viešos erdvės buvo įprasminamos meno kūriniais. Valstybė investavo į jų atsiradimą, o menininkai galėjo išgyventi iš tokių užsakymų, kurie nebūtinai reiškė sielos pardavimą. Tačiau įstatymą panaikinus, nebeliko ir pagrindinio užsakovo – valstybės. Taip pamažu buvo sunaikintos ir šios specialybės. Dabar viskas daugiausia remiasi privačiomis ar atsitiktinėmis savivaldybių lygio iniciatyvomis. Kaip tik dabar, jau kelintus metus, kuriu mozaiką „Šv.Kristoforas“, kuri ilgainiui atsiras ant Vilniaus miesto savivaldybės pastato fasado.
Deja, dabar meno projektai dažniausiai yra įgyvendinami vakar dienos data greitai, pigiai ir efektyviai. Tam geriausia tinka fototapetai, kurie labai greitai tampa nebeįdomūs. Tam pasipriešinti galima tik kokybe – kurti taip, kad liktų ir po tavęs.
– Tačiau dabar, dalyvaudamas konkursuose ir bandydamas prisitaikyti prie užsakovų taisyklių, ar nesijaučiate išduodantis savo jaunystės idealus?
– Taip, čia labai daug kvailysčių. Jei projektas ilgas, išsitęsia daugiau nei viena valdžios kadencija, šis procesas automatiškai deformuoja menininką ir jo darbą. Jau nekalbu apie tai, kad pačios konkurso taisyklės yra surašomos labai neprofesionaliai ir dėl to kyla nemažai nesklandumų. Maža to, dabar pas mus beveik nebūna konkursų, kur būtų laikomasi jo sąlygų. Tuo tarpu dalyviai rengia projektus iš savo bei šeimų lėšų, gaišta brangų laiką, o susiduria su visišku organizatorių neišmanymu ir nepagarba.
Klausiate, ar neprieštarauju pats sau dalyvaudamas tokiuose reikaluose? Mano pirminė užduotis yra sukurti meno kūrinį, o tokie konkursai – tai galimybė kūrinį realizuoti. Tad darydamas darbą aš, visų pirma, vadovaujuosi savo vidiniais motyvais ir darau, tai, ką galiu geriausia. Žinoma, čia tenka prisitaikyti prie erdvės, kuriai darbas yra skirtas, tačiau pati jo idėja, forma, medžiaga – tai jau mano paties sprendimas. Vis dėlto, tarp darbo sukūrimo ir jo įgyvendinimo yra milžiniškas tarpeklis. Gali laimėti konkursą ir apie tai tik savo bobutei papasakoti. Norint jį realizuoti, tenka praeiti ne vieną ratą, pilną vilkduobių.
Bėda ta, kad šitaip organizuojami konkursai laužo žmonių gyvenimus, o save gerbiantys menininkai, nenori su tuo turėti jokių reikalų. Ir tai natūralu, nes konkursai tampa galios žaidimais, kur svarbiausia yra, kas skelbs konkursą, o ne koks bus jo rezultatas. Nepaisant to, vis tiek bandau ne tik kritikuoti, bet ir šį tą siūlyti bei daryti. Gal taip pasireiškia mano naivumas, nežinau. Bet tai iš esmės kova su ta pačia buka biurokratija ir nomenklatūra kaip ir sovietmečiu. Tačiau meninės idėjos juk yra įgyvendinamos ne dėl valdininkų, bet nepaisant jų. Džiaugiuosi tuo, kad šį bei tą sukurti pavyko, nors 80 proc. darbų lieka eskizuose ir maketuose.
Per tris dešimtmečius viešoji erdvė buvo ne kuriama, o užkariaujama, grobiama ir privatizuojama.
– Kaip, jūsų manymų, per tris Nepriklausomybės dešimtmečius pasikeitė mūsų santykis su viešąja erdve bei meno kūriniais jose? Ar Vilniuje randate daug pavyzdžių, kurie jus asmeniškai džiugina ir įkvepia?
– Deja, tokių pavyzdžių mažiau, nei norėtųsi. Per tris dešimtmečius viešoji erdvė buvo ne kuriama, o užkariaujama, grobiama ir privatizuojama. Jeigu viešas, vadinasi, niekieno ir tai patyliukais galima pasiimti sau. Todėl subyrėjęs, suskaidytas, užtvertas viešųjų erdvių tinklas atspindi ir sutrūkinėjusius ryšius tarp žmonių. Juk būtent vieši dalykai žmones ir jungia ir kuo mažiau viešo, tuo labiau mes susiskaldę ir fragmentuoti.
Likusios viešosios erdvės yra remontuojamos, perkeičiamos, tačiau investuojama daugiau į trinkeles bei augalus, bet ne į kūrinius. Štai, kad ir Vilniaus Bernardinų sodo pavyzdys: šitoks didžiulis atnaujinimo projektas, visiškai nauja koncepcija ir nė vieno specialiai šiai erdvei sukurto kūrinio. Viena skulptūra – ir ta perkelta čia iš kitur. Atrodytų tokioje vietoje būtų prasminga investuoti ne tik į botaniką, tačiau ir į išliekančios vertės meno kūrinius. Galų gale, jei nėra tiek pinigų, juk galima ir vaizduotę įjungti. Pavyzdžiui, vietoj čia stovinčios plastmasinės karuselės, palikus tik jos mechanizmą, Dailės akademijoje besimokantys jaunuoliai galėtų padaryti besisukančių skulptūrų instaliaciją. Vis kažkas įdomesnio, gyvo ir žaismingo.
Arba štai statomas naujas Paupio rajonas, bet kol kas ten nemačiau nė vieno meno kūrinio. Rodos, viskas pritaikyta šiuolaikiniam gyvenimui, tačiau semantiniams dalykams vietos neatsirado. Kodėl – nežinau. Juk jei investuojamas kapitalas, kažkokia dalis galėtų būti orientuota ir į ženklus, simbolius, prasmę. Tas pats pasakytina ir apie rekonstruojamą Neries krantinę arba visą miestą išraizgiusius dviračių takus – niekur nėra meninių akcentų. Deja, mūsų viešojoje erdvėje tokiems dalykams vietos lieka vis mažiau.
Likusios viešosios erdvės yra remontuojamos, perkeičiamos, tačiau investuojama daugiau į trinkeles bei augalus, bet ne į kūrinius.
Maža to, dailės kūrinių vietą šiandien dažniau užima išmanieji įrengimai, kokios nors kalbančios šiukšlių dėžės, kurios nebūtinai turi ką nors bendra su menu. Bet tokie dalykai – efektingi ir lengvai panaudojami pinigų įsisavinimui. Tai galima įvardyti kaip vienkartinį meną, po kurio sąvoka puikiai palenda ir kokiai nors progai skirti ženkliukai, polietileno maišeliai, puodeliai, rašikliai, žodžiu, suvenyriniai niekučiai. Tuo tarpu apie ilgalaikę perspektyvą išvis mažai kas galvoja. Gaila, bet kūrybingas dialogas tarp valdžios ir meno atstovų šiandien pasitaiko vis rečiau.
Todėl, mano galva, nevalia pamiršti meninio pasipriešinimo – „pozityvaus teroro“ kultūros. Analogu tam galėtų būti dar sovietmečiu dailininkų propaguotos akcijos. Jų metu, atėję į muziejų, menininkai iš už skverno išsitraukdavo savo paveikslą ir pakabindavo jį šalia ten kabančio klasiko darbo. Jie negadindavo svetimų kūrinių, tačiau veikė provokatyviai, drąsiai, nešabloniškai. Arba štai Vokietijoje dar ne taip seniai buvo gaminamos „sėklų bombos“, kurios būdavo mėtomos mergelėms į rūtų darželius ir iš jų, netikėtose vietose, ne pagal planą, išaugdavo gėlės. Arba puikus devyniolikmečio Mathiaso Rusto performansas, kai jis 1987 metais sportiniu lėktuvu iš Vokietijos įskrido į Sovietų Sąjungą ir nusileido Maskvoje šalia Raudonosios aikštės. Tiesą sakant, jis net savęs menininku nelaikė, bet šitoks veiksmas yra kuo puikiausias spektaklis, kurio prasmė – kaip pirštu į akį taikli ir savalaikė. Tai chuliganizmas, kuris kelia šypseną ir daro poveikį. Ir tai verta propaguoti nepailstant...
