Trisdešimt aštuoni žingsniai vasarą, kiek daugiau nei penkiasdešimt žiemą. Kojos smenga į parako sausumo, o kartais mėsingai drėgnas samanas. Jos beveik visiškai išstūmė veją, kurią bandžiau sėti, laistyti, aeruoti, pjauti. Kol akies užlaukyje tebematau kiemo ribose susirėmusias tujas, tol neįsijungia tas keistas jausenos dažnis. Tiksliau, toks pratisas elektriškas krūvis, zyziantis, kad čia – ne mano laikas ir ne mano vieta. Kad čia esu tik svečias.
Kertant bevardį keliuką, po kuriuo palaidotas toks pats bevardis upelis, dažnis lyg cypteli kažkur vidinėje ausyje. Vienas, du… krypt! Trys. Kojos kopia laipteliais, kurių pakopas, pagamintas iš trijų skirtingų šaligatvio plytelių nuolaužų, irgi beveik surijo samanos. Trečioji visada krypteli, perspėja, kad reikia įjungti aukštesnį juslių režimą. Per didįjį snygį prieš keletą metų čia išvirto trys didžiulės pušys. Jų griaučiai vis dar kėpso ir sezonas po sezono darosi vis panašesni į kažkokio didelio padaro kapo kauburį. Krituoliai per dideli, kad juos išsitampytų aplinkiniai gyventojai ir žiemą sugrūstų į savo krosnis. Be to, niekas nenori savo namų židinių maitinti šitos vietos malkomis.
Prieš porą metų į tysančius medžius įniko meletos. Juodos ir baikščios, tokios pritinkančios šiam nejaukos miškui. Keisti paukščiai – tarsi sukonstruoti iš kelių skirtingų būtybių. Rytais jos atskrenda prie lyg sušaudyti kareiviai viena ant kitos sukniubusių pušų ir ima gręžti metų laikų nuplikintus kamienus. „Trrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrr“, skamba miško prieigose. „Paf, paf paf, paf“, meletoms atsako tolumoje pavėjui esanti sportinio šaudymo aikštelė.
Prie meletų klykavimo reikėjo pratintis taip pat, kaip pratinausi prie dažniausiai naktį, apie po dviejų dvidešimt, įsisiautėjančių pelėdų arba lapių rujos žiemą. Pamenu, kai pirmą kartą naktį mane prikėlė lapės, limbinės smegenys ragino skambinti policijai ir bėgti gelbėti tos klykiančios moters. Po sekundės nusibraukusi miegą nuo veido supratau, kad ten ne nukentėjusioji, ir net ne neramios dvasios, o lapės. Jeigu gerai atsimenu, ko gero tada pirmą kartą susimąsčiau, kaip lapės ten gali jaustis tiek savos, kad be jokių kompleksų atsiduotų tam, kam gamta jas pakvietė.
Dažnis cypsi vidinėje ausyje, rikošetuoja nuo kaukolės pamato ir atsimuša į pakaušį. Kojos vinguriuoja šunų ir jų mieguistų šeimininkų išmintu kreivu takeliu aplink pušų griaučius. Stengiuosi neužminti miško skruzdžių, prisimerkiu, kai pamatau, jog viena kita jų, įbėgusi po žemėn besileidžiančia mano pėda, neišbėgo kitoje bato pusėje. Jos galvoja, kad to nežinau, bet tikrai žinau, kaip nematomose dilgėlių ir peraugusių garšvų lapų pusėse erkės tiesia į mane savo kibias priekines kojas. Oras, sodrus krebždėjimo, zyzimo, čirpimo, kleketavimo, srūva į plaučius. Visas tas gyvasties bruzdesys tvinksi pilvo arterijoje ir beveik užgožia po truputį stiprėjantį nerimastingą dažnį.
Akių užlaukyje nebesimato tujų, nebesimato kaimynų palėpių ir skardinio kaminkrėčio, jojančio ant vėjarodžio. Dar pora žingsnių ir murkteliu į ne savo, ne meletų, ne lapių ir ne pelėdų laiką. Ausis trumpam užgula lyg pasinėrus į gilų vandenį. Vidinėje ausyje pratisai cypia keistasis dažnis.
Limbinės smegenys, kaip visuomet, ima panikuoti ir verčia mane žvalgytis per petį. Giliai įkvepiu ir elektriškas cypsėjimas išsisklaido tarp mirštančių šimtamečių eglių. Aš - svečiuose. Jie namuose, o aš tik einu pro šalį. Po kojomis stūkso truputį kreivas, truputį susmegęs striukas akmeninis antkapis. Linktelėdama pasisveikinu. Vienintelio E.B. (tokie kuklūs inicialai žymi akmenį) antkapį teko atstatyti tris kartus: pirmą kartą tiesiog rovėme jį iš miško paklotės, kad solidžiau atrodytų, Kitus du kartus jį nugriovė virstantys medžiai. Gali būti, kad E.B. ankstesniame savo gyvenime turėjo nesuvestų sąskaitų su gyvosios gamtos sutvėrimais. Dabar šie jam vis primena apie nebaigtus reikalus. Nepaisant to, E.B. laikau nematomų vartų sargu ir kartais atnešu jam žvakę. Dažniausiai tada, kai dienos būna tokios trumpos, pilkos ir nykios, kad kartais jos liečiasi pirštais su naktimi. Tokiomis dienomis net neįžengusi į mišką juntu įkyroką E.B. buvimą. Visais metų laikais jis moka išsireikalauti to, ko nori. Ypač vasarą, kai įsigudrina aplink augančiomis dilgėlėmis plakti po žolynus nardančias raudonuodeges ir mano blauzdas. Niekam nesugalvočiau to prisipažinti, tačiau esu įsitikinusi, kad E.B. nebuvo savo gyvenimo istorijos gerietis. “Niekada nebūsime draugais, bet su tavim eičiau į žvalgybą” nužvelgiu E.B. akmenį ir klupteliu užkliuvusi už pušies šakos: tai įprastas ženklas, kad E.B. man pritaria.
Akys dabar žvalgosi pirmyn, į kairę, į dešinę, į viršų ir apačią, o limbinės smegenys toliau panikuoja. Adrenalino paaštrintas regėjimas kliūva už miško paklotę suglamžiusių kauburių. Šen bei ten po žolynus zuja juodieji strazdai (koks pritinkantis šiai vietai paukštis, visai kaip meletos). Jie nebailūs, pribėga arti, nes aš visai ne jiems aktualus plėšrūnas, o tik kažkokia išblyškusi moteris, viena miške.
Apie aštuoniolika žingsnių į dešinę, kylu į nedidelį šlaitą, juodieji strazdai lieka E.B. valdose. Ko gero, pavymui man jie klykauja „ką yra? ko liūdna?“, bet man menkai terūpi. Tai ne pirmas mano rodeo svetimame mieste.
„Praeivi, prisėsk pas mane
Aš namie, o tu – svečiuose“
Kaip visuomet mandagiai į mane kreipiasi Viešpaties tarnas, amžinai dvidešimt penkerių metų amžiaus Nikolajus Kačinskis. Dailus ir stotingas jo antkapis su titulais ir epitafija stūkso visai greta miško keliuko, kuriuo kursuoja vasarą miške stovyklaujantys benamiai, žiemą – į pamiškę ėsti suledėjusių obuolių atitipenančios stirnos. Prisėdus svečiuose pas Nikolajų, kurį jau senokai vadinu tiesiog Epitafijumi, ilsinu užgultas ausis. Su juo ko gero neičiau į žvalgybą, bet pas jį svečiuose jaukiausia. Žinoma tiek, kiek gali būti jauku kapinėse. Epitafijus įsikūręs dėkingoje vietoje, aukščiau kitų. Nuo buvimo tarp savų atbukusiai akiai tai – eilinis miškas, gal kiek apleistas, nenugenėtas, privirtęs krituolių ir atsitiktinių šiukšlių. Tačiau iš tiesų tai ne miško laikas, ir ne miško vieta. Kaskart čia atsidūrus jautiesi it nemalonioje simuliacijoje. Šiame nejaukos slėnyje kojoms klimpstant į samanas, nori nenori jauti pušų, lazdynų ir mirštančių eglių šaknyse įsivėlusius kaulus. Čia be tvarkos ir be ribų nuo maždaug 1850-ųjų buvo laidojami benamiai, elgetos ir našlaičiai, nusižudę kareiviai, psichiatrinių ligoninių pacientai, kaliniai, nuteistieji mirties bausme, negyvagimiai ir net medicininės atliekos. Kapinės, atrodo, toks įprastas žmogui kultūrinis reiškinys, čia egzistuoja ne kaip kultūrinės traukos, o priešingai – kultūrinės atskirties teritorija. Čia tūno paribiuose gyvenę ir juose mirę. Svetimi tada ir dabar. Aš esu jų viešnia. Su jais kalbuosi, susitariu dėl leidimo praeiti viena ar kita pakrūme. Deruosi, kad nepamirštų prižvelgti manęs, neriančios iš miško namų linkui, primenu pažadėti, kad nepraleis pro nematomą vakuumo ribą to, ko aš nekviečiau eiti drauge. Dar visuomet sutariu, kad už nugaros išgirstas žolynų čežėjimas būtų palydėtas miško pelės, startos arba juodojo strazdo, o ne negiliai miško smėlyne sulaidotų rankų, pėdų, apendiksų ir kitų savo kūno netekusių dalių. Jos čia per amžius vienišos, atskirtos nuo savo viseto, neramiai krapšto eglių šaknis tol, kol šios ima džiūti, nertis iš žievės ir pačios tampa panašios į iš žemės styrančias bekraujes galūnes. Čia tikrai ne miško laikas, ir ne miško vieta.
Retai čia sutinku gyvų žmonių, jie dažniausiai nusuka našlaičių kapinių ribą žyminčiu miško takeliu ties Epitafijaus akmeniu. Kartą ėjau labai susikaupusi – buvo pavasaris, samanos patižę, kur ne kur jau kyšojo žibuoklės – lyg tyčia susodintos ant beveik neįžiūrimų negyvagimių kapų kauburiukų, stengiausi jų neužminti. Buvau taip įpratusi nejaukoje klajoti viena, kad kaktomūša susidūrus su kitu ėjūnu, mano limbinėms smegenims iššovė saugiklius. Kol ginčijausi su savo bėgimo ir kovos refleksais, jis ėjo ir praėjo – linų sėmenų spalvos Česlavas Nemanas. Ne šio laiko genamas jis sklendė slidžiomis samanomis lyg neliesdamas kojomis žemės ir skleidė čežėjimą, panašų į krūmynuose besikuičiančius juoduosius strazdus. Rankų mostais yrėsi pro neprasprogusius lazdynus be garso. Trumpam nusistebėjau, kad jose nesineša jokio miškuose vasarojantiems benamiams būdingo nešulio. Ir dabar mintis pabėga, o aš sudvejoju, ar jis ten ir tada buvo prašalaitis, kaip ir aš, ar vis dėl to mūsų laiko linijos tik per kosminę klaidą trumpam susikirto ir vėl išsiskyrė. Gal ir jis buvo namie, o aš tik svečiuose?
Kadaise, vėl basivaikydama svetimybės jausmo šiame nejaukos miške, radau keistą statinį. Lyg būda, lyg sandėliukas, lyg pašiūrė. Be langų, bet su stogu, trys rainos sienos sukalinėtos iš skirtingų spalvų, ilgio ir pločio lentų, viduje pritempta stiklo vatos atraižų. Neatrodė nei patogu, nei gyvenama. Tačiau ir statinį supanti miško dekoracija, išdėliota ant pamirštų kapinių, nėra nei patogi, nei gyvenama. Butaforinis nekropolis ir laike pasiklydusio jo sargo būdelė. Pašiūrę radau toje nejaukos miško dalyje, į kurią užsuku rečiau. Ten prieš kurį laiką archeologai rado partizanų palaikus, todėl brūzgynai, slėpę negamtišką miško paklotės reljefą, buvo skubiai išpjauti. Nejaukos miškas, netekęs dalelės savo miškiškumo, liko dar svetimesnis jį aplenkiančiam bruzdesiui. Kadaise aplinkiniai gyventojai šios našlaičių kapinių dalies vengdavo, nes čia lankydavosi šviežiai palaidotų kalinių draugai, kurie visiems, kas ne savas, grąsindavo peiliais. Kartą čia radau mažą vaškinę žmogaus formos figūrėlę, juodu siūlu apvyniota galva ir septyniais smeigtukais torse. Ji buvo padėta aukštielninka prie vieno iš nedaugelio išlikusių metalinių kryžių, pažymėtų nebeįskaitomu vardu. Nuodugniau pasidomėjusi sužinojau, kad tai – ritualas, skirtas nuimti nužiūrėjimą arba prakeiksmą. Tas, kas ryžosi atlikti burtą, turėjo ateiti čia naktį, kuomet nešviečia mėnulis. Tokiu paros metu nejaukos vakuumas ausis užgula taip, kad imi jausti gerklėje plumpsinčią širdį.
Gamtos garsų vakuumas, spengimas ausyse tarsi šalia būtų aukštos įtampos elektros linija, gyvūniškai paaštrėję juslės – šią ribinių patirčių makalynę pirmą kartą pajutau būdama turbketuriolikos. Su krikšto tėvu lankėme su žeme sulygintų mudviejų protėvių namų ir laukų paribyje esančias apleistas pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių kapines. Tada, akinama paaugliškos nepatirties ir šėlstančio smalsumo tą vietą praminiau jėgos vieta, ir nuolat išsizyzdavau būti ten nugabenama. Reikėdavo stabtelėti Mergalaukio kaime ir nusukti dešinėn, link numelioruotų pievų ir griūvančių buvusio kolūkio fermų. Jėgos vieta matydavosi dar nuo Simno plento, skiriančio Mergalaukio spalvingai renovuotų alytnamių ir kebabų kioskų pusę nuo griūvančios fermos ir topolių siena aptverto kapinių pylimo pusės. Tikra gyvasties ir irimo priešpriešos karikatūra… Pirmą kartą įžengus į topoliais apramstytą beveik taisyklingą kvadratą, kuriame iš sausų žolynų kuokštų kyšojo išsibarstę, sukrypę akmeniniai paminklai, mane pribloškė toji keista jausena. Atrodė, kad pritilo ir žiogai, ir sparvos, ir laukuose besigaluojantys kombainai, ir drauge į kapines įžengę žmonės. Tarsi kalbėtų pasinėrę į vandenį. Per daug knygų prisiskaičiusios paauglės naivi galva ilgą laiką atkakliai kartojo, jog ten yra jėgos vieta. Tol, kol neapsilankiau ten po to, kai 2014-aisiais kapinės buvo sutvarkytos Vokietijos Bundesvero rezervininkų vykdytos iniciatyvos metu. Jokio vakuumo, jokios tvyrančios vėsos, topolių kvadratas išretintas – matyt tvarkytojai išpjovė paliegusius medžius. Antkapiai tvarkingai surikiuoti į savo pirmines vietas, takeliai pabarstyti skalda, o šalia kapinių centre esančio leitenanto Ernsto Wurchės paminklo stovi didžiulis medinis kryžius. Tvarkinga, sava, visiškas ordnungas. Sukultūrinta, sužmoginta, supakuota ir paruošta vartojimui. Daugiau ten nebegrįžau.
Jėgos vietos netektį giliau apmąsčiau tik po keliolikos metų atsidūrusi savo nejaukos miške, kur ne mano laikas, ir ne mano vieta. Ten atsiplėšiu nuo kasdienos ordnungo, ausis elektrinantis svetimybės spengimas atjungia automobilių ir kaimynų televizorių blerbimą, o lėtai antkapius ryjančios samanos ilsina dirbtinės šviesos išdžiovintas akis. Čia trumpam patiriu savo Voldeną ir tyliai prunkšteliu iš Henrio Davido Thoreu pusėn Roberto Luiso Stivensono mestos „moteriškos vienatvės“ ir „nevyriško, beveik niekšiško dyko buvimo“. Iš tiesų, nieko herojiško ir keičiančio pasaulį nėra klajojime ant niekam neberūpinčių kaulų. Pastarąjį pusmetį arčiausiai Antakalnio kapinių esančiame našlaičių kapinių plotelyje vyksta statybos – čia įrenginėjamos naujos vietos urnų laidojimui. Kas rytą į nejaukos mišką riedant ekskavatoriui, svarstau, kiek laiko liko jo šaknyse įaugusiems paribių gyventojams. Kiek laiko dar galėsiu trumpam įlįsti į savo kirmgraužą ir pabūti ne savo vietoje, ne savo laike, nuo galvos iki kojų nužvelgti save tam kartui nuskaidrėjusia pašalinio akimi.
Thomo Manno festivalio esė konkurso partneris: Goethe’s institutas Lietuvoje
