– Pastatėte septintąjį spektaklį pagal amerikiečių dramaturgo Thorntono Wilderio pjeses. Ar jis – jūsų favoritas? Kuo jis įdomus?
– Jis man įdomus savo stoicizmu. Tai žmogus, per Antrąjį pasaulinį karą dirbęs karo lakūnu, jaunystę praleidęs Kinijoje, studijavęs kinų filosofiją ir gyvenseną. Dažniausiai jis gyvendavo viešbučiuose, nebuvo prisirišęs prie materialaus pasaulio. Jis lyg ir žinomas rašytojas, bet kartu nėra labai mainstream. Th. Wilderis Amerikoje buvo visai neamerikietiškas ir tokia savo laikysena, konkrečiai nesusieta su viena politine ideologine srove, jis man ir yra artimas.
Rodos, kad ėjo metai, keitėsi mados, santvarkos, pasaulėžiūros, o jis išliko gyvenime kaip kokia uola – turėjo savo aiškias vertybes, paremtas gal kartais nemadingu, bet humanistiniu požiūriu į žmogų ir istoriją. Toks požiūris, nors labai negailestingas, be jokių papuošimų, visai nėra depresyvus. Atvirkščiai – bet kurioje akimirkoje, bet kokio iššūkio ar net išėjimo iš pasaulio akivaizdoje neprarandantis orumo, žmogiškumo, gebantis laikytis stojiškai.
Spektakliai pagal Th. Wilderio pjeses lankyti ir populiarūs, nes sovietmečiu tai buvo laisvo žmogaus laikysenos pavyzdys – savo kasdienio gyvenimo ir kiekvienos akimirkos vertės suvokimu.
Nesitikiu, kad naujasis spektaklis „Upės po žeme“ turės tokį rezonansą, nes dabar ir pats teatrų veikimas susiaurėjo, yra begalė galimybių. Tačiau vyresnei kartai, mačiusiai anuos spektaklius, šis sukels daug reminiscencijų ir pratęs pažintį su Th. Wilderiu. Jaunajai kartai, nemačiusiai ankstesnių spektaklių ir nežinančiai Th. Wilderio, tai bus mažos durelės į labai įdomų teatro pasaulį. Man atrodo, kad mūsų sumaišties, šizofreniškais laikais, kai tų baimių vis daugiau, Th. Wilderio stojiška, rami, ori, vyriška laikysena labai svarbi.
– Viename interviu esate sakęs, kad atrodo, lyg Lietuvos teatrai būtų paskelbę varžybas, kaip įvaryti kuo daugiau depresijos. Kaip manote, gal ne tik teatre vyksta tos varžybos?
– Man tikrai atrodo, kad įvairiose srityse patys keliame tokią paniką. Th. Wilderis yra nuostabiai pasakęs, kad neprotinga gyvenimą nepaprastai garbinti, jei sekasi. Kaip neprotinga keikti, kai nesiseka ir yra blogai. Gyvenimas beskonis, bespalvis ir bekvapis, kaip oras ir vanduo. Kokiu tiki jį esant ir pasidarai, toks jis ir yra. Todėl laikausi tokio Dalai Lamos principo, tokio laikėsi ir Th. Wilderis – akcentuoti ir matyti pozityviąją gyvenimo pusę.
Jei bandai įnešti šviesos, pozityvaus mąstymo, to pasaulyje ir daugėja.
Jei bandai įnešti šviesos, pozityvaus mąstymo, to pasaulyje ir daugėja. Nes jei viskas matoma pro juodus akinius, žiūrima ciniškai, niekinančiai, tai aplink save ir sukuriama tokia aura. Ir tos tuštumos darosi vis daugiau ir daugiau. Taigi, mes kuriame arba pilnatvę, arba tuštumą. Aš noriu, kaip ir mano mylimas autorius, prisidėti prie kuriančių pilnatvę.
Michailas Čechovas, kurį aš dėstau savo mokiniams Kauno dramos teatre, yra sakęs, kad žmogus, kuriantis meną, turi rinktis, – ar jis taps gėrio ar blogio adeptu. Geriau rinktis tapti gėrio adeptu, nes manau, kad atimti iš žmonių viltį – didelė nuodėmė. Tokie spektakliai, po kurių tiesiog nesinori gyventi, mylėti, turėti vaikų, nors ir talentingi, bet nereikalingi.
– Galbūt, jei yra rinka, turi būti ir pasiūla. Gal ta depresinių nuotaikų rinka rodo, kad žmonėms to reikia?
– Nežinau, ar to reikia žmonėms, bet jiems tai kišama, manipuliuojama. Žmonės visą laiką kalba ir sako, kad jie nenori to juodumo, nenori, kad teatre atsispindėtų tos pačios problemos, kaip ir gyvenime. Žinoma, tiek teatras, tiek visas menas neturi meluoti ir kviesti į rožinę ateitį, kurios nėra. Jis turi vaizduoti tokį gyvenimą, koks jis yra. Tol, kol esame gyvi, yra viltis, kad gyvenimas keisis.
Man įstrigo viena moteris – tremtinė, išgyvenusi labai sunkų gyvenimą. Nepaisant to, kad jai 90 metų, ji vaikšto į koncertus ir spektaklius, kiek tik gali. Aš paklausiau, kaip ji išlaikė tokį nepaprastą optimizmą iki dabar, nes juk gyvenimas – labai sunkus. Ji atsakė visada tikėjusi, kad rytoj bus geriau nei šiandien.
Tai požiūris – visada galima tikėti, kad rytoj bus blogiau, tuomet ir bus blogiau. Bus imta klupti lygioje vietoje. Bet jei bus viliamasi, kad šviesa ateis – iš Dievo, kosmoso, aplinkos, žmonių, pasąmonės, sielos – tai ji ir ateis.
– Ką pasakytumėte žmonėms, kurie mato daugiau tamsos nei šviesos?
– Reikia mažiau koncentruotis į save, mažiau savęs gailėtis, daugiau žiūrėti į kitus. Ir suvokti, kad yra žmonių, kuriems gerokai sunkiau ir blogiau, kuriems reikia paramos ir pagalbos, pavyzdžiui, apleistiems vaikams ar senukams.
Kai pradedi taip gyventi ir galvoti apie kitus, tau pačiam nelieka laiko. Man atrodo, kad tikrai laimingi yra tie, kurie gali užimti tokią aktyvią poziciją. Tie, kurių darbas, profesija sutampa su jų pomėgiais. Tada jie veikia savo interesų, gabumų ir kompetencijos ribose. Jie laimingi – ir užsidirba sau, savo šeimai, ir didina bendrąjį gėrį.
Reikia rasti savo vietą gyvenime. Jaunam žmogui svarbiausia surasti savo pašaukimą, bet tą žodį mes pamiršę. Kuo žmogus pašauktas būti – kunigu, krovėju, politiku, poetu, o gal tiesiog labai gera mama. Jei žmogus tai suvokia ir supranta, jis gyvena harmonijoje su pasauliu ir savimi.
Depresija – frustracija, kai mūsų norai neatitinka galimybių, kai susiduriame su nepalankia aplinka ir kovojame. Ta kova veda į byrėjimą, destrukciją. Savigraužos ir griovimo turime labai daug, ne tik Lietuvoje, bet ir šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje. Todėl, kaip kalba šviesiausi protai, jei pasaulis nesuras atspirties taško, mūsų planeta nustos egzistuoti anksčiau, nei po milijardo metų, kaip turėtų nutikti savaime.
– Kodėl savo naująjį spektaklį dedikavote šeimai?
– Todėl, kad kaip sakė Ernestas Hemingway`us, žmogus vienas nė velnio negali. Net jei žmogus atsiranda iš mėgintuvėlio, gimsta dirbtinio apvaisinimo būdu, ar šaldant embrionus ar kiaušialąstes, vis tiek jis turi mamą, tėtį ar bent vieną iš jų.
Pirminė ląstelė, paremta biologiniu pradu, pereina į žmogaus specializaciją. Iš gyvybės tampama žmogumi, o formuojamasi šeimoje. Tad šeima yra tai, kur mokomasi be mokymosi. Statydamas spektaklį kaip tik mačiau reportažą per BBC apie Kembridžo mokslininkų tyrimą. Jame aiškiai parodoma, kaip veikia kūdikio, atsidūrusio prie motinos, smegenys, kaip jos aktyvuojasi. Gaudomas kiekvienas impulsas, kiekvienas žodis, tai labai svarbu.
Todėl net mūsų naujai valdančiajai daugumai linkėčiau kreipti pastangas į šeimą. Palaikyti ir padėti, kad ekonominės sąlygos leistų skirti vaikams daugiau laiko per dieną nei tos nelaimingos septynios minutės. Nes mūsų visuomenės ir ateities pradžia – šeimoje. Ar ten santaika, ar santykių aiškinimasis, ar bandymas susitelkti ir pažiūrėti į pasaulį kaip į atradimų lauką, jame parodant vaikams žvaigždžių judėjimą, gamtą, kultūrą – visą begalinę ir turtingą šio pasaulio įvairovę. Jei to šeimoje nėra, juntamas emocinis nepakankamumas.
Iš gyvybės tampama žmogumi, o formuojamasi šeimoje. Tad šeima yra tai, kur mokomasi be mokymosi.
Manyta, kad visavertė šeima – ta, kur yra kelios kartos, kur gyvena seneliai, tėvai, vaikai. Kur vienas kitą jie papildo ne tik per Kūčias, puošdami eglutę, bet ir sunkioje kasdienybėje. Žinoma, aš nemanau, kad šeima kanonizuota. Būna ir nepilnų šeimų ir kuo toliau, tuo daugiau bu tos įvairovės.
Gyvenimas kartais juda ne taip, kaip norėtume, yra įvairių aplinkybių. Tačiau, juk mes ne iš mėnulio ar gandro – iš gyvų žmonių ateina kiti gyvi žmonės. Tas pirmapradis buvimas ir yra šeima, bet šį buvimą mes prarandame.
Pats prisimenu, kad nors yra šeima, bet vis norisi pas draugus. Prieš kelerius metus netekau savo tėčio. Anksčiau net bodėdavausi tuo, kad jis visada sekmadienį paskambina, nes skubi, bėgi ir pan. Staiga pabundi sekmadienio rytą ir lauki to skambučio, o jo nėra, kažko trūksta. Staiga prisimeni, kiek dalykų liko nepaklausti – apie šeimos nuotraukas, įvairius atsitikimus, vietas. Jauniems žmonėms sakau – bendraukite su tėvais ir klausinėkite. Nes draugų bus dar daug, bet tėvai ne amžini. Staiga, vieną dieną paaiškės, kad jūs našlaičiai, tokia gilia prasme.
– Šeimoje galima jaustis, kad esi besąlygiškai priimtas ir išklausytas. Kita vertus, būna taip, kad kalbama, bet niekas to nesiklauso.
– Tai įprastinė mūsų situacija. Demokratinėje visuomenėje didelė saviraiška, bet mažesnė savivoka. Mes norime daug kalbėti ir išreikšti, bet reikia išmokti klausyti. Taip sakau ir teatre – nėra sunku kalbėti, net pasakyti monologą „Būti ar nebūti“. Tačiau sugebėti jį protingai išklausyti – didelis menas.
Gal tai paradoksaliai skamba, bet aš pats šeimos neturiu. Dėl to yra 110 spektaklių, kelionės ir studijos užsienyje, daug visokių aplinkybių. Todėl vasarą savo sodyboje jau daugiau nei 30 metų turiu didelę, gražią, neformalią šeimą. Ten renkasi mano dabartiniai ir buvę studentai, aktoriai. Visą vasarą verdame valgyti, ravime darželius, repetuojame, einame į žygius, renkame grybus, dainuojame ir kalbamės. Galbūt išvengdami tokių šlakų, kurie atsiranda kasdienybėje, kai esi šeimoje 24 val. per parą ir pradedi tuo bodėtis. Žmogus toks yra, kad kol nepraranda, tol nepasigenda.
– Iš kokios savo klaidos norėtumėte būti pasimokęs?
– Gal mano klaida buvo tuomet, kai vadovavau Kauno dramos teatrui labai sunkiu periodu 1993–1999 m. Kai pirmoje eilėje sėdėdavo ir mafijos bosai, ir politikai, ir paprasta bobutė. Tuo metu dariau daug inovacijų, kviečiau užsieniečių, vykdžiau reformas, bet nesuvokiau, kad reikia aiškinti žmonėms, kalbėtis su jais, tartis.
Dabar stengiuosi su savo aktoriais, studentais daug kalbėtis, aiškinti, ką statau, kodėl tai darau ir pan. Todėl savo repeticijas darau kaime – kad mes suartėtume. Žmogiškas bendravimas šiais technologijų laikais tampa deficitu. Viską pakeičia „Skype“ ir „Facebookas“. Manau, kad vienas draugas vertesnis už šimtą „Facebooke“. Ir 6 minutės gyvo bendravimo vertesnės nei 60 valandų per technologijas.
– Kaip manote, ką Th. Wilderis pasakytų šia bendravimo, susvetimėjimo tema? Kaip jis žvelgtų į mūsų kasdienio bendravimo būdus?
– Manau, jam būtų gana liūdna. Bet, būdamas aktyvus žmogus, jis darytų tai, ką daro daugelis. Garsus Rusijos režisierius yra pasakęs, kad žmonės, kurie gyvena tarp žmonių ir knygų, atranda pasaulį. O tie, kurie gyvena internete, jį praranda.
Baisūs vaizdai, kaip tai, kai stebi jaunų žmonių pasimatymą – jie sėdi kavinėje ar ant suoliuko ir kiekvienas nykščiu maigo telefoną. Atrodo, kad tai pagrindinis jų organas, pakeitęs visus kitus, kad visas gyvenimas tame nykštyje. Man nuo to baisu.
Man labai artimi režisieriaus Jevgenijaus Vachtangovo žodžiai, kad ne viskas, kas šiuolaikiška, amžina. Bet viskas, kas amžina – šiuolaikiška.
Th. Wilderis pasijuoktų, nes jis ne tas, kuris puola į paniką. Juk jis neišsigando nacių, karo ir pasaulio pabaigos. Kaip kurie, kaip Virginia Woolf, pasitraukė iš gyvenimo. O jis tapo lakūnu ir kovojo už tą pasaulį. Th. Wilderis, pjesėje „Per plauką nuo žūties“, yra pasakęs, kad už gerus dalykus reikia kovoti. Nes patys savaime jie neišsilaiko.
– Kokie dalykai šiandien reikalauja didžiausios kovos?
– Gebėjimas išlikti savimi, surasti savyje tas geriausias savybes, nepasiduoti visuotinei madai, isterijai. Sugebėti tikėti tuo, kuo tu tiki. Ir apskritai tikėti. Man labai artimi režisieriaus Jevgenijaus Vachtangovo žodžiai, kad ne viskas, kas šiuolaikiška, amžina. Bet viskas, kas amžina – šiuolaikiška.
Mūsų gyvenimas trumpas. Reikia sugebėti per gyvenimo mirgėjimą, per smogą, informacinį triukšmą įžvelgti, kas yra tos amžinos atsparos. Reikia jų laikytis ir suvokti, kad jos – mūsų dvasinis kapitalas, atnešantis daugiau dividendų nei tai, kas šiandien nauja, bet rytoj bus pamiršta.
