Šiandien vienas populiariausių klasikinės muzikos atlikėjų Europoje, vos septyniolikos tapęs tarptautinio P.Čaikovskio konkurso laureatu, M.Rostropovičiaus įpėdiniu ir geriausiu Rusijos violončelininku tituluojamas atlikėjas ne kartą stovėjo gyvenimo kryžkelėje ir kaip feniksas kilo iš pelenų. Jo kelią į didžiąją sceną lydėjo mistiški sutapimai ir atsitiktinumai.
1961 m. ne muzikų šeimoje gimęs berniukas pats nuėjo į perklausą muzikos mokykloje. Pagyvenusi pedagogė jo grojimą fortepijonu įvertino dviem žodžiais: „Tai – neprofesionalu“. Ši frazė šokiravo Aleksandro tėvus, kurie po metų nuvedė vaiką į Gnesinų muzikos mokyklą. Čia egzaminas truko vos tris minutes. Absoliuti klausa ir didelis talentas niekam nekėlė abejonių. Nors buvo lapkritis, ir mokslo metai – seniai prasidėję, berniuką priėmė. Tiesa, fortepijono klasėje laisvų vietų nebuvo, tad teko mokytis griežti violončele. Taip prasidėjo jau keturiasdešimt metų trunkantis A.Kniazevo „romanas“ su violončele.
Po neįtikėtinos sėkmės 1978 m. P.Čaikovskio konkurse laukė pirmas rimtas išbandymas: Aleksandras susirgo sunkia raumenų liga. Devyni iš dešimties gydytojų abejojo, kad jis galės judėti, jau nekalbant apie grojimą violončele. Pasklido gandai, esą muzikas nenulaiko stryko rankoje, išprotėjo ir gydomas psichiatrijos klinikoje. Apie tai A.Kniazevas dar ir šiandien kalba su nuoskauda: „Kolegos mane „nurašė“: kryželį pastatė ir žemę aplink „kapelį“ supylė“. Po ilgus metus trukusio gydymo jis suvokė atsidūręs visiškame kūrybiniame vakuume – nei vieno pasiūlymo koncertuoti!
Penkerius metus atlikėjas įrodinėjo esąs gyvas: baigė vargonų studijas Nižnij Novgorodo konservatorijoje, 1987 m. su būsima žmona pianiste Jekaterina Voskresenskaja laimėjo pirmą vietą kamerinių ansamblių konkurse Trapani (Italija), o 1990 m. antrą kartą tapo P.Čaikovskio konkurso laureatu.
Atsinaujinusi koncertinė veikla truko neilgai. 1994 m. gastrolių Pietų Afrikoje metu įvyko automobilio avarija, kurioje žuvo Jekaterina Voskresenskaja, o Aleksandrui teko iškęsti kelias operacijas. Gyvenimas prarado prasmę, net muzika neteikė džiaugsmo. Per vienerius metus, tapusius „juodąją skyle“, buvo visko, taip pat ir alkoholio. Reikėjo rinktis – arba vėl pradėti gyventi, arba numoti į save ranka. Pasak Aleksandro, jį išgydė J.S.Bacho muzika, kurioje, kaip ir Biblijoje, galima rasti visko pradžią.
Ne vienas muzikos kritikas pastebi, kad po šių įvykių atlikėjo interpretacijoje atsirado beveik mistiška gelmė. Pasakojama, kad Maskvoje jo griežiamas J.S.Bacho siuitas violončelei girdėję klausytojai patyrė į transą panašią būseną. A.Kniazevo tai nestebina: „Kūrybos procesas yra mistiškas, iracionalus dalykas, vykstantis pasąmonėje, todėl rezultato neįmanoma nuspėti. Natos – tik šifras, kurį kiekvienas atlikėjas iššifruoja savaip.“
Galbūt todėl A. Kniazevas negroja muzikos, kuri jo nejaudina. Atlikėjo namuose – pluoštas natų violončelei. Kai kurie kūriniai parašyti specialiai jam, kiti – gauti iš kompozitorių, prašiusių juos pagroti. Dauguma nebus atlikti. Ne viename interviu Aleksandras yra sakęs, kad nemėgsta ir nesupranta šiuolaikinės muzikos, o paskutinis didis kompozitorius buvo 1975 m. miręs D.Šostakovičius.
Atlikėjo gyvenime ypatingas vaidmuo tenka muzikos instrumentui. Apie A.Kniazevo violončelę sklinda legendos. Šiuo geriausio A.Stradivarijaus mokinio Carlo Bergonzi (1683–1747) darytu instrumentu ilgus metus grojo puikus rusų violončelininkas Sviatoslavas Knuševickis (1907–1963), o prieš jį – genialusis Grigorijus Piatigorskis (1903–1976), po revoliucijos emigravęs į Ameriką. S.Knuševickui mirus, 24 metus violončelė neturėjo pastovaus šeimininko. Vos paėmęs ją į rankas, A.Kniazevas suprato – tai instrumentas, apie kurį svajojo visą gyvenimą. Jis pasižymi ne tik originalaus tembro, bet ir nepaprastai stipriu garsu, kurio iki šiol nepajėgė užgožti nei vienas orkestras. Ši savybė yra sukėlusi ginčą tarp A.Kniazevo ir dirigento Marko Gorenšteino (g. 1946), pasibaigusį lažybomis. Visgi, kad ir kokį griausmingą orkestro „tutti“ išgavo maestro M.Gorenšteinas, violončelės nuslopinti nepavyko, ir A.Kniazevas laimėjo pietus gerame restorane.
Violončelė, kurią atlikėjas šypsodamasis vadina savo meiluže ir gyvenimo palydove, taip pat nukentėjo avarijos metu. M.Rostropovičiaus dėka ją remontavo vienas geriausių meistrų pasaulyje – prancūzas Etienne Vatelot, tačiau tik po devynių mėnesių instrumentas suskambo kaip anksčiau, pakildamas naujam gyvenimui kartu su šeimininku.
Nors šiandien A.Kniazevas koncertuoja garsiausiose pasaulio scenose, visi klausytojai jam yra vienodai brangūs.
„Klasikinė muzika – elitinis menas, tačiau jos mylėtojų yra visur“, – sako atlikėjas. Jis su šypsena prisimena gūdžiu sovietmečiu Čeliabinsko traktorių gamykloje vykusį koncertą: „Darbo užgrūdinti vyrai susiruošė parūkyti, o jiems siūlo paklausyti violončelininko. Staiga įvyko netikėtas dalykas – pradėjus groti J.S.Bachą, kalbos nutilo, o kūriniui pasibaigus iš salės pasigirdo balsas: „Na, pagrok dar ką nors“.
Kovo 25 d. A. Kniazevas gros Kongresų rūmų scenoje. Draugystės su maestro G.Rinkevičiumi dėka įtemptame ir kelis metus į priekį sudarytame gastrolių tvarkaraštyje atlikėjas rado laiko vienam koncertui Lietuvoje. Skambės D.Šostakovičiaus kūriniai.
