Jau daugiau nei 12 metų jo pamokos įkvepia La Scala, Preljocaj Baleto, Giotenburgo Baleto, Permės valstybinio baleto, Marselio nacionalinio baleto ir kitų teatrų šokio profesionalus Rugpjūčio 20-25 Briusas Michelsonas viešės ir Vilniuje, Vasaros šokio mokykloje, kurią rengia Lietuvos šokio informacijos centras.
- Papasakokite tą meilės istoriją, nuo kurios prasidėjo jūsų meilė baletui.
- Istorija trumpa. Kai buvau 12 metų, man labai patiko viena mergaitė. Ji norėjo patekti į baleto mokyklą ir užsirašė į atranką. Aš nusekiau jai iš paskos. Ji paprašė, kad būčiau jos partneris ir aš sutikau. Mergaitė baletą greitai metė, o aš likau ir vis dar esu jau dėkingas. Mano karjera scenoje tęsėsi 18 metų. Dabar dirbu šokio pedagogu, rašau straipsnius apie šokį, dirbu Italijos iniciatyvinėje grupėje, kuri rengia projektą Šiuolaikinio šokio akademijos įkūrimui.
- Ar tiesa, kad baleto besimokantys vaikai neturi vaikystės?
 |
| Lietuvos šokio informacijos centro nuotr./Bruce'as Michelsonas |
- Ne kartą girdėjau šį pasakymą. Bet tik iš dalies su juo sutinku. Ir tikrai aš nebuvau tas vaikas, kuris neteko vaikystės. Galbūt dešimtmetis, patekęs į didelę baleto mokyklą, atskirtas nuo šeimos ir draugų bei natūralios aplinkos, gali taip jaustis. Bet yra daug kelių į baletą ir nebūtina rinktis šį. Beje, nemanau, kad jaunieji baleto mokiniai turėtų kaip nors būti atskirti nuo pasaulio. Kuo turtingesni jie tampa kaip žmonės, tuo daugiau jie gali pasiekti ir pasiūlyti kitiems kaip menininkai.
- Kokia savybė būtina būsimam baleto šokėjui?
- Italijoje (kur dabar gyvenu) žmonės jums atsakytų, kad svarbiausia yra aistra! Bet, žinoma, daug žmonių turi aistrą šokiui ir to tikrai nepakanka. Savo karjeroje sutikau daug žmonių – sėkmingų šokėjų. Mano manymu, visi jie turėjo dvi savybes: aukštesnį nei vidutinis intelektą ir aukštesnę nei vidutinė motyvaciją. Kuo aukštesni šie veiksniai, tuo didesnės galimybės pasiekti specialybės aukštumas. Visa kita pasiekiama kasdieniu darbu: pėdos, laikysena, raumenys ir t.t. Bet šios dvi savybės privalo būti pakankamai išreikštos.
- Kaip jūs žiūrite į rusiškąją baleto mokyklos tradiciją?
- Rusų baleto mokyklos tradiciją labai gerbiu. Nesunku pastebėti, kad, nepaisant artimų sąsajų su vakarietiškomis vertybėmis ir idėjomis pastaraisiais dešimtmečiais, rusai vis dar sugeba parengti aukščiausios pasaulinės klasės baleto artistus. Bet kaip ir visame šokyje, yra ir gerų žmonių, ir ne tokių gerų… Mums pasisekė, kad šokis – tai menas, paremtas žmonių darbu ir savybėmis, tačiau tai taip pat reiškia, kad šokio mokymo tradicija yra mažiau svarbi nei žmogus, kuris ją pateikia studentams.
 |
| Lietuvos šokio informacijos centro nuotr./Bruce'as Michelsonas |
- Ką jums teko girdėti apie Lietuvos šokį ir šokėjus?
- Tiesą sakant, nesu gerai susipažinęs su jūsų šalies šokėjais ir šokio panorama. Bet, manau, kad dėstydamas čia turėsiu galimybę susipažinti. Lietuvoje įvyko daug istorinių ir politinių permainų, tad neabejoju, kad jos atsispindi ir šokyje.
- Koks vaidmuo jums buvo įsimintiniausias?
- Jų buvo daug. Daug nuostabių vaidmenų, darbų, įspūdžių. Tačiau vieną spektaklį, kuriame aš šokau, vadinu savo Olimpiada. Tai įvyko tuomet, kai rodėme spektaklį „Pamiršta žemė“ gastrolėse Japonijoje, 1993 m. Kai buvau scenoje, daug dalykų, kuriuos glūdinau metų metais, ėmė ir susidėjo į vieną puikią dėlionę. Tai vidiniai procesai. To spektaklio metu supratau, kad galiu visam laikui paleisti ir pamiršti vaizdinius, kurie formavo mano suvokimą apie tai, koks šokėjas turi būti scenoje, ką jis turi jausti. Visa tai, ką maniau esant reikalinga šokėjui scenoje – viso to nereikėjo.
- Ko tikitės iš lietuvių šokėjų, atvyksiančių į baleto pamokas? Kad jie irgi paleis viską, kas nereikalinga?
- Pirmiausiai tikiuosi smalsumo ir meilės šokiui. Visa kita – ne taip svarbu.
