Į Lietuvą atvykęs A.Drevinskas pasakoja, kaip jo kelias pasuko į Vokietiją ir kodėl dainininkui būtina intuicija.
– Kada ir kodėl išvykote iš Lietuvos?
– Savo mokslus pradėjau Klaipėdoje – studijavau dirigavimą, tačiau dainavimo pedagogas paskatino mane stoti į akademiją Vilniuje ir mokytis dainavimo. Mokiausi pas profesorių Virgilijų Noreiką, pradėjau dirbti operos teatre. Tačiau netrukus iš Lietuvos nutariau išvykti ieškodamas dainavimo profesoriaus.
Yra tų dainininkiškų plonybių, kurias išsiaiškinau jau vėliau, studijuodamas Austrijoje. Egzistuoja du dainininkų tipai: „soliarinis“ ir „lunarinis“. Vieni dainininkai labiau koncentruojasi į įkvėpimą, kiti – į iškvėpimą. Ir tai mums yra įgimta. Maestro V.Noreika dėstė tuo tipu, kuris man netiko, todėl reikėjo ieškoti kito varianto.
Tuomet Violeta Urmanavičiūtė, mano labai gera draugė, mane ir ištempė į Europą, pasiūliusi vykti pas Josefą Loiblį, puikų profesorių, pas kurį mokėsi ir pati.
Iš Lietuvos išvykau būdamas 27-erių. Sėdėjau traukinyje ir galvojau: „Va, su vagnorkėm važiuoju į Austriją. Palaukit, už kokius pinigus aš tai darau?..“
Bet visą laiką kažkaip sukausi. Gavau paramą iš Soroso fondo, Kudirkos fondo Vatikane, kuris skolino pinigus studijuojantiems Europoje. Prisidėjo ir Čikagos lietuvių bendrijos fondas, ir Violeta Urmanavičiūtė, ir pats profesorius Loiblis, kuris, reikia pasakyti, yra milijonierius, gyvenantis ne tik iš dainavimo – su broliu jiedu įkūrė statybinę firmą Bavarijoje. Todėl tikrai buvo situacijų, kai jis išsitraukdavo čekių knygelę ir klausdavo: „Algi, kiek reikia?“ Gal dėl to, kad aš tikrai labai norėjau, labai viskuo domėjausi. Ir vis sutikdavau gerų žmonių, kurie man padėdavo.
Sėdėjau traukinyje ir galvojau: „Va, su vagnorkėm važiuoju į Austriją. Palaukit, už kokius pinigus aš tai darau?..“
Turėjau nuostabią operos dainavimo klasę Austrijoje, Grace. Matyt, nebuvau toks jau prastas, nes mūsų operos mokyklos vadovas kažkuriuo metu pastebėjo, kad įdedu daug darbo, kiekvieną dieną plušu. Pagalvojau, kad jei jau jis atkreipė į mane dėmesį, turiu išnaudoti tą šansą. Prasidėjus paskutiniems studijų metams, atėjau pas profesorių, kuris, beje, garsėjo kaip kirvis, prašydamas pasinaudoti kokiu nors jo kontaktu, nes žinojau, kad kontaktų jis tikrai turi visoje Europoje. Bijojau, kad lieps nešdintis iš jo kabineto, bet jis tik pakėlė akis, nusišypsojo ir pasakė: „Žiūrėsim.“
Ir iš tikrųjų, jis mane nusiuntė į vieną teatrą, po to – į kitą. Antrasis teatras ir buvo Sarbriukene. Gracas, kur tuo metu mokiausi, yra Austrijos pietuose, Sarbriukenas, į kurį vykau, – pats paskutinis Vokietijos miestas prie Prancūzijos sienos. Laukė 20 valandų kelionė traukiniu, o perklausa – tarp dviejų orkestrinių repeticijų. Buvau tikras, kad tik pinigus išmesiu į balą...
Dažniausiai dainininkų perklausos vyksta krūvomis, ypač Vokietijoje, kur rinka didelė ir dainininkų, rodos, kaip grybų po lietaus. Tačiau tąkart perklausą aš turėjau vienas. Mane jau vien tai pribloškė. Galėjau dainuoti tris arijas. Be to, profesorius operos teatrui nusiuntė faksą. Operos direktorius iš jo man pacitavo vieną sakinį: „Ir tik neišvykit mano geriausio tenoro.“
Teatrai dažnai bijo naujų dainininkų – būna dainininkų, kurie puikiai gali padainuoti kelias arijas ir jas atlieka kaip dievai, tačiau pradėję dirbti teatre naujus vaidmenis mokosi lėtai, sunkiai įvaldo kitokį repertuarą, todėl iš pradžių dainininkus teatrai dažniausiai ima tik trumpam, kad juos išbandytų. Tačiau man buvo pasiūlyta dvejų metų sutartis. Taip viskas ir klojosi.
– Nejautėte kartėlio, kad negrįžote į Lietuvą?
– Galvojau, gal kada nors. Bet Vokietijoje man pasisekė rasti ne tik sceninę, bet ir asmeninę laimę. Didelės žvaigždės nuolat „ant lagaminų“, o aš to niekad nenorėjau, netroškau, kad mano namais būtų viešbučiai, traukiniai ir lėktuvai. Džiaugiuosi, kad viskas pasisuko taip, kaip pasisuko – kai studijavau dar sovietmečiu, nebūčiau pagalvojęs, kad dirbsiu Vokietijoje, teatre, turėsiu amerikietę žmoną... Ji, beje, irgi dainininkė, susipažinome teatre. Labai greitai vienas kitą pastebėjome.
Prieš dešimtmetį buvau sugrįžęs į savo tėviškę, Biržus. Ten surengiau du koncertus. Duoklę tėviškei atidaviau, o Vilnius... Vilniuje yra savų dainininkų. Lietuvoje labai daug gražių, fantastiškų balsų. Kai jaunimas išsižioja, vienas už kitą gražiau dainuoja.
– Ar matote jaunų atlikėjų Lietuvoje, kurie, jūsų manymu, galėtų daryti tarptautinę karjerą?
– Dainavimas yra labai slidus dalykas. Viena neteisingai padainuota partija, net viena arija tavo karjerą gali „nupjauti“. Dainininkų daug, pasiūlymų mažai, o jei kas nors ką nors siūlo, net ir suprasdamas, jog ta partija galbūt ne tau, vis tiek galvoji: „Reikia imti.“ Bet nereikia pasiduoti pagundoms, kurios dar ne tau. Kas yra dainininkas? Jis yra sportininkas su dviem mažais raumenimis, kuriuos turi treniruoti. Ištvermė ateina tik su metais. Jei per anksti kelsi tai, ko dar nepakeli, tai gali būti tavo karjeros pabaiga.
Dainininkai, kurie turi intuiciją, dainuoja ilgai. O tie, kurie dainuoja „ant ura“, kad ir kokius gerus balsus turėtų, sudega per kelerius metus.
Šiandien, žvelgiant į savo paties istoriją, pats sunkiai suprantu, kaip man tai pavyko. Jeigu jaunas žmogus pamatytų, kokios atrankos vyksta užsienio teatruose, kur kas savaitę vykstančiose perklausose dalyvauja kelios dešimtys dainininkų ir kiekvienas jų gali padainuoti tik kelis taktus, suprastų, kad dažniausiai tai – ne realūs karjeros šansai, o tik išmesti pinigai kelionėms ir viešbučiams. Nenoriu nieko nuvilti, bet tai tikrai sunkus ir bjaurus procesas.
Dainininkai, kurie turi intuiciją, dainuoja ilgai. O tie, kurie dainuoja „ant ura“, kad ir kokius gerus balsus turėtų, sudega per kelerius metus.
– Kuo darbas Vokietijos operos teatre skiriasi nuo darbo Lietuvoje?
– Lietuvoje yra labai talentingų žmonių, tik gaila, kad čia solistai kiekvieną sezoną turi drebėti dėl savo ateities. Vokietijoje dainininkas negali būti pašalinamas iš teatro, jei jame išdirba 15 metų be jokių pertraukų. Nors tai, žinoma, yra nemaža loterija ir pasitaiko retai.
Kai mūsų vaikai dar buvo maži, tuo metu kaip tik sprendėsi klausimas, ar man bus suteiktas šis statusas. Buvo sunkus metas, negalėjau atsisakyti jokių spektaklių, jokių vaidmenų. Kai galiausiai su valdžia aptarėme mano naująjį statusą, paklausiau savo vadovės (nes dabar manęs jau nebegali atleisti), ar ji žino keliuose spektakliuose per pastaruosius metus dainavau sergantis, vien dėl to, kad norėjau įtikinti vadovybę, kad esu vertas čia likti. Ir tas skaičius įspūdingas – apie 60 proc. Tai buvo didelė rizika, tačiau rezultatą pasiekiau. Dabar užsitikrinau sau vietą teatre, nebejaučiu streso.
Džiaugiuosi ir tuo, kad Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje teatrai yra labai tarptautiški. Vokietijoje, kad ir kaip bebūtų, vis tiek jautiesi užsienietis, o teatre kultūrinė terpė yra visiškai kitokia. Pavyzdžiui, 2014 m., atliekant „Don Žuaną“, vienoje dainininkų sudėtyje buvo 9 skirtingų tautybių atstovai.
Teatras, kuriame dirbu, yra priskiriamas A kategorijai. Kiekvieną sezoną turime daugiausiai du atnaujinimus iš praeito sezono ir mažiausiai penkis ar šešis naujus pastatymus. Šiuo metu esu sukūręs jau daugiau nei 90 vaidmenų operos scenoje. Užsisėdėti netenka. Juokauju, kad gal bent nesusirgsiu Alzheimeriu, nes kiekvieną sezoną reikia mokytis labai daug naujos medžiagos.
– Kurie iš tos gausybės vaidmenų jums yra brangiausi?
– Daug jų buvo. Aš labai mėgstu Mozartą. Jis man yra kompozitorius nr. 1 – tiek kaip dainininkui, tiek kaip klausytojui. Pavyzdžiui, esu atlikęs nemažai vaidmenų Richardo Wagnerio operose, bet nors tu ką, niekaip jo neįsimyliu.
Dešimt metų kiekvieną sezoną dainuodavau Taminą iš „Užburtosios fleitos“. Man tai buvo labai gražus vaidmuo, juolab kad dainavau su žmona, kuri atliko mylimosios Paminos partiją. Tai kaip nebus gražu?..
Aštuonerius metus atlikau Almavivo partiją iš „Sevilijos kirpėjo“. Jau, atrodė, ir šiek tiek pabodo, bet pastatymas buvo puikus ir kaskart, sulaukus publikos ovacijų, pamiršdavau, kad to vaidmens jau nebelabai noriu.
Buvo ir vaidmenų, dėl kurių dvejojau, nežinojau, ar su jais susitvarkysiu. Ir toks man buvo Massenet Verteris. Labai norėjau šio vaidmens, ruošiau jį pas profesorių Loiblį. Pas jį važiuoju, kai susiduriu su labai sudėtinga medžiaga. Jis yra tas žmogus, kuris gali patarti, ar pasiūlyto vaidmens apskritai verta imtis.
Bet jau esu pastebėjęs, jog kai gauni naują vaidmenį, ne tu dainuoji, bet pats vaidmuo išsireikalauja balso ar atitinkamos balso spalvos. Tam, žinoma, reikia patirties. Bet kai dainuoji su protu ir patirtimi, jauti, kaip toji partija tave augina.
