Balandžio 4 d. mirusią rašytoją V.Žilinskaitę literatūrologas Kęstutis Urba įvardijo kaip vieną reikšmingiausių XX a. Lietuvos vaikų literatūros kūrėjų, kurios kūryba, nors ir nėra lengva ir paprasta, tačiau gyvuos tol, kol bus bent vienas lietuviškai skaitantis vaikas.
Pati rašytoja dar 1979 m. savo misiją rašyti vaikams suformulavo tokiais žodžiais: „Ugdyti moralinį atsparumą“.
„V.Žilinskaitė manė, kad vaikams galima ir net būtina rašyti apie rimtus, skaudžius dalykus. Ji nebijojo, kad skaitant jos kūrinius vaikai nubrauks ašaras. Tai – grūdinančios vaikų literatūros koncepcija. Ji pati yra teigusi, kad aukščiausias jos siekis – perteikti juoką su ašarom“, – 15min sakė K.Urba.
Vytautė Žilinskaitė gimė 1930 metais Kaune, tačiau nuo aštunerių metų su šeima gyveno Vilniuje.
1950 m. ji baigė Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą ir įstojo į Vilniaus universitetą, kur studijavo žurnalistiką. Po studijų dirbo populiaraus žurnalo „Jaunimo gretos“ redakcijoje.
1961 metais išleido pirmąjį savo eilėraščių rinkinį „Nesustok valandėle“, vėliau kūrė prozą, satyrinius ir humoristinius apsakymus, kuriuose šmaikščiai kritikavo dvasinį primityvumą, neigiamus visuomenės reiškinius. Jos kandžios humoreskos bei satyros tapo mūsų literatūros klasika.
Ekologija, politika, socialinis jautrumas, meilė, draugystė – tai svarbiausios jos kūriniuose sutinkamos temos. Jos tekstams būdinga ironija, stulbinantys kontrastai, paradoksai, hiperbolės, mitiniai motyvai.
Tuo tarpu vaikų literatūroje V.Žilinskaitė neišsiteko viename žanre, rašė apsakymus, literatūrines pasakas, eilėraščius ir pjeses.
„Aukščiausias mano siekis – perpinti juoką su ašara... Kas gali būti nuostabiau, kai vaikas juokiasi, o akyse regėti dar neišdžiūvusios ašaros?“ – yra teigusi rašytoja.
1963 metais ji tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nare, o nuo 1966 m. atsidėjo išimtinai kūrybiniam darbui.
„Išskirtinė autorės atida žodžiui, kruopšti jų atranka, reiklumas meniniam skambesiui, išradingų, vėliau šnekamojoje kalboje prigijusių naujadarų kūrimas – visos šios meistrystės, sau keliamų reikalavimų iš V.Žilinskaitės galėtų ir turėtų mokytis šiuolaikiniai rašytojai, ypač rašantieji vaikams“, – apie V.Žilinskaitę yra teigusi jaunimui skirtų knygų autorė Diana Gancevskaitė.
Rašytojos knygos išleistos anglų, lenkų, čekų, slovakų, bulgarų, estų, latvių, ukrainiečių, vengrų, vokiečių, moldavų, portugalų ir kitomis kalbomis.
Viename pokalbyje paklausta, ar sovietmečiu satyrą rašyt buvo sunku, V.Žilinskaitė teigė, kad rašyti buvo nesunku, bet išspausdinti ką nors aštraus – daugiau nei sunku.
„Kad ir kaip keista, bet mane gelbėjo pati draudėja – Maskva. Vadinamasis visasąjunginis humoro ir satyros žurnalas „Krokodilas“ ėmė spausdinti mano humoreskas, net porą sykių premijavo. O jas iš rusų kalbos išsiversdavo ir persispausdindavo užsienio leidiniai, netgi pasaulio tautų humoro ir satyros metinis žurnalas „A’Propos“. Pirmojo numerio pirmuose puslapiuose išspausdino dvi mano noveles: „Sizifas ir sargai“, „Sizifas ir moteris“, – yra pasakojusi V.Žilinskaitė.
Už savo kūrybą rašytoja įvertinta daugybe premijų ir garbingų apdovanojimų.
Vytautė Žilinskaitė net tris kartus pelnė Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus premijas (1996, 2001, 2007), Šarūno Marčiulionio premiją už geriausią vaikų
literatūros kūrinį (1997, 2001).
2005 m. jai įteiktas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius, o 2007 m. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Vaikų literatūros premija. J
Jos apysaka „Kintas“ 2008 m. buvo įtraukta į Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) garbės sąrašą.
2022 metais jai buvo įteikta Lietuvos rašytojų sąjungos Šimtmečio premija.
