„Low Air“ trupės įkūrėjai Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė šiemet dalyvaus Kanų šokio festivalyje, kuris dažnai lyginamas su Kanų kino festivaliu. Tai – vienas didžiausių tarptautinių šokio festivalių, į kurį menininkai gauna individualius pakvietimus.
A.Gudaitė ir L.Žakevičius dalyvaus „Plateforme Studiotrade“ dalyje, kurioje choreografas ir šios platformos meno vadovas Éricas Oberdorffas atrinko tris skirtingus darbus iš visos Europos. Apie dalyvavimą Kanų šokio festivalyje „Low Air“ sužinojo prieš dvejus metus (E.Oberdoffas menininkų veiklą stebėjo jau nuo 2012-ųjų). Anot A.Gudaitės, „Low Air“ svarbu tai, kokiame šiuolaikinio šokio kontekste jie atsiduria. Šiais metais šiuolaikinio šokio trupė figūruoja tuose pačiuose sąrašuose kaip ir garsioji Sasha Waltz.
„Tikiuosi, kad bus surinkta profesionalų auditorija, nes po visko vyks diskusija su É.Oberdorffu bei pačia pagrindine festivalio meno vadove – Brigitte Lefèvre <…>. Mes patys pasirinkome keliauti į festivalį penkiomis dienomis anksčiau, kad galėtume susipažinti su potencialiais prodiuseriais“, – pasakoja L.Žakevičius.
Menininkai festivalyje pasirodys su spektakliu „Žaidimas baigtas“, kuris 2016 m. pelnė ne tik „Auksinį scenos kryžių“, bet turi išskirtinę reikšmę A.Gudaitės gyvenime. O į jų vedamą seminarą, skirtą profesionaliems šokėjams, vietų jau senokai nebėra.
– Kuo „Low Air“ dalyvavimas svarbus šokio kultūrai Lietuvoje ir asmeniškai jums?
L.Žakevičius: Mums asmeniškai tai gera (šypsosi). Iš kūrybinės, atlikėjo bei vadybinės pusės apima azartas susitikti, pristatyti, parodyti, kad egzistuoja lietuvių menininkai ir jie ne ką prastesni. Juk į šį festivalį patekome ne iš gailesčio, o dėl kokybiškų darbų. Jeigu važiuosi tik galvodamas kaip pristatyti save, tai viskas gali iškart užsikirsti. Pavyzdžiui, pirmoje mugėje, kurioje dalyvavome, bandėme atkreipti į save dėmesį, dalinome savo vizitines korteles (juokiasi). Ilgainiui supranti, kad tai paslaugų, pagalbos ir draugystės tinklas – stengiamės vieni kitiems padėti. Jeigu kažkam pasirodymas patiko, mažų mažiausiai kyla klausimas – o ką dar lietuviai turi? Tokiais atvejais galime padėti užmegzti kontaktus ir su kitais mūsų šalies menininkais.
A.Gudaitė: Taip, reprezentuodami savo trupę formuojame ir bendrą šalies kontekstą. Kai buvome Niujorke, aplankėme keletą šokio centrų, į kuriuos norėtume atvykti su savais spektakliais. Susitikę su prodiuseriais, kitų festivalių kuratoriais, sulaukėme klausimų, ar čia taip Lietuvoje kuriama? O kaip Vilniuje veikia šokis? Tad keliaudami pasakojame ne tik apie save (šypsosi) <…>.
Mūsų spektakliuose išreikšta problematika taip pat gali būti aktuali ir kitos šalies kultūrai. Grenlandijoje, patyrusioje tam tikrą danų įtaką, su spektakliu „Kelionė namo“ pasakojome apie posovietinės šalies dalykus, vaikų tėvų santykius, nesusikalbėjimą ir laisvės troškimą <…>. Man buvo įdomu, kaip jie tai priims, galbūt ši tema jiems tolima, tačiau reakcijos buvo geros. Galiausiai tai, kaip save pateikiame, kokiomis temomis kalbame – ar politinėmis, ar socialinėmis, ar metafizinėmis – daug ką apie mus pasako <...>.
Sunku būtų įvardinti, kokia Lietuva kitų kontekste. Tačiau galima sakyti, kad vis dar esame savęs ieškančioje šiuolaikinio šokio zonoje. Šis trynimasis vis dar verčia ieškoti daugiau, mes esame alkani. Dažnai būna, kad didesnėse šalyse tiek daug visko, jog sunkoka rasti išties patinkantį darbą. Kartais mažiau šokio pasaulyje įsitvirtinusių trupių darbai – tikresni, jose daugiau dvasingumo. Tai ne vien apie režisūrą, bet apie šią energiją transliuojančius šokėjus. Kartais matai dideles trupes, garsius baleto artistus – viskas gražu, jų kūnai tobuli, daviniai įgimti, puikiai atidirbta technika. Bet… gali pažiūrėti vieną, antrą tokį darbą, o trečiame – užmigti (juokiasi).
L.Žakevičius: Beje, turime galimybę iš Lietuvos gauti finansavimą kelionėms. Šiuo metu esame remiami Vilniaus miesto savivaldybės. Prieš dalyvaudami festivalyje, mugėje su organizatoriais turime derinti detales. Kartais būna, kad nepavyksta gauti finansavimo ir tai iškart atgraso festivalį. Taip esame praradę pasirodymą Pietų Korėjoje <…>. Tačiau vis tiek ten važiuosime ne šiais, bet kitais metais! Amerikoje nustebo, kaip mes turime galimybę gauti pinigų, juk atvežti visą trupę – sudėtingiausias dalykas.
– Kanų šokio festivalyje rodysite „Žaidimas baigtas“, kurį Lietuvoje žiūrovai gali pamatyti „Menų spaustuvėje“. Režisuodami jį rėmėtės Pietų Amerikos rašytojo Julio Cortazaro žaidimo su vaizduote taisyklėmis. J.Cortazaras garsėja ir tuo, jog į pasakojimo eigą įtraukiamas pats skaitytojas, kuris gali reguliuoti siužetą. Kokios tos taisyklės ir kuo šis spektaklis išskirtinis?
A.Gudaitė: Nepaisant jo trumpų istorijų knygos „Žaidimas baigtas“, mūsų spektaklio scenografijoje yra ir garsiausio jo kūrinio „Žaidžiame klases“ momentų. Paprastai tariant – tai magiškasis realizmas.
L.Žakevičius: Taip, mūsų kūrybinė komanda – Adas Gecevičius, o labiausiai Lauryna Liepaitė atsinešė šias „hiperteksto“ idėjas. Juk yra ir daugiau būdų skaityti tekstą – nebūtinai nuo pradžių iki galo. Taisyklės, kuriomis rėmėmės, yra svarbios. Spektaklio scenos sudėtos iš fragmentų – pradžioje žiūrovas regi veiksmą be pradžios, o veiksmo pabaigoje jos nebuvimą. Tačiau veiksmas tarp etiudais išreikštų teksto fragmentų niekaip nesibaigia, jis neturi ribų. Sapnuose irgi taip būna – atrodo miegi ir staiga suvoki, jog krenti. Šitaip reguliuojant tvarką tarp fragmentų atsiranda kitokios reikšmės, įvyksta žaidimas su vaizduote. Etiudais jie suvienijami per sapnavimo būseną, jausmą, kad esi čia ir dabar, neišbaigtumą.
Spektaklyje yra ir vedlys, kuris kontroliuoja taisykles. Tai mūsų maestro, būgnininkas A.Gecevičius, kuris valdo ir priima sprendimus, ką taip pat įkvėpė J.Cortazaro kūryba. Šioje vietoje atsiranda ir bendruomenės, žmonių įtaka – juk esame ne vien mes, bet sapnuoja ir žiūrovai, tarp kurių salėje sėdi ir A.Gecevičius. Dėl šios priežasties žiūrovai gali jaustis lyg patys kontroliuotų veiksmą. Galiausiai, kiekviename etiude individualiai išreiškiame tai, ką siūlo pats autorius.
A.Gudaitė: Visgi spektaklio fragmentiškumas yra argumentuotas ir susiveda į finalą, orientuotą į klausimą – kas žaidė šiame spektaklyje? Veikėjai scenoje, žiūrovų vaizduotė? Tai neįtikėtinų, kultūroje mitologizuojamų sapnų scenos – krenti, vadinasi augi ir t.t..
Vienoje jų Laurynas įsivelia į mėlyną megztinį. Realybėje truputį „pasivelsi“ ir išlįsi, tačiau scenoje drabužyje „pasiklystama“. Tai idėja iš J.Cortazaro novelės, kurioje šis įsivėlimas į megztinį perteikiamas tarsi itin vizualus choreografinis aprašymas. Dešinę ranką jis kiša į rankovę, per alkūnę jis išsineria… Taigi remiantis tekstu įmanoma sudėlioti žingsnius <…>.
J.Cortazaro tekstai gali turėti daug interpretacijų. Šių novelių neperteikėme iliustratyviai, jos pasitarnavo kaip spektaklio inspiracijos. Pavyzdžiui, mano scenoje su aukštakulniais scenografė įsivaizdavo stereotipinę, įspūdingą, gražią moterį, galiausiai šokančią visiškai neestetiškai, kreivai, hiperbolizuojant. Šis judėjimas persismelkęs desperacija ir yra beprotiškai greitas <…>.
Dar niekam viešai nepasakojau, bet šiame spektaklyje yra vieno sunkiausio mano etapo gyvenime dalis – prieš spektaklį teko patirti artimo žmogaus netektį. Čia sudėtos visos emocinės pastangos suprasti, kodėl, kaip reaguojame į tokias situacijas. Šis spektaklis man buvo tarsi meditacija ir, jeigu ne artėjanti premjera, ko gero, viskas būtų buvę kitaip. „Žaidimas baigtas“ – man yra tikras, išgyventas kūrinys.
L.Žakevičius: Šiame spektaklyje mums kaip atlikėjams yra sukurtos tokios aplinkybės, jog nėra vietos vaidybai. Arba tu 150 procentų esi spektaklyje, arba žiūrovas tiesiog nepatikės. Tai tikra pastanga, tikras atlikimas čia ir dabar <…>. Tam tikrų pratimų, režisūrinių sprendimų pagalba iš tiesų jautiesi nuvargęs ir t.t..
A.Gudaitė: Tai didžiausia mūsų kūrybos tendencija pastaraisiais metais – stengiamės būti kuo tikresniais kontekste, kuriame esame dabar.
– Kanų šokio festivalyje jūs taip pat vesite šokio seminarus – visos vietos, kurių tėra 25, jau rezervuotos. Galbūt į juos užsirašė ir kitos Europos šokio garsenybės?
L.Žakevičius: Kadangi esame įtraukti į „Plateforme Studiotrade“, dėl platesnio mūsų trupės pristatymo buvo pasiūlyta vesti šį seminarą. Tai seminaras, skirtas profesionaliems šokėjams. Nors ir esame vedę nemažai dirbtuvių, šios mane šiek tiek neramina, nes kyla klausimas, kaip pateikti informaciją, kuri išties praturtintų kitus.
A.Gudaitė: Man tai taip nėra – juk tu ir esi kitoks! (juokiasi) Manau, kad mūsų stiprybė ta, jog kūrybinę laboratoriją maišome su gatvės šokiu, ką daro tikrai mažai pedagogų. Mūsų siekiamybė yra sukurti tam tikrą „Low Air“ techniką <...>. Kalbant apie seminarą, prieš pamoką visada susidarau esminę struktūrą, dėl kurios galiu lengvai laviruoti. Žinoma, auditorija gali būti įvairi, bet reikia derintis. O kas susiję su pedagogine veikla – tai viena maloniausių patirčių, kuri atneša daug grąžos. Tikrai be galo įdomu, kaip kiti žmonės supranta judesį.
