Tarptautiniame komiksų festivalyje įvertintas jaunos kūrėjos darbas netrukus sulaukė ir rimto vieno meno kolekcininko susidomėjimo. Šveicaras pareiškė norįs įsigyti jaunos lietuvaitės kūrinį.
– Kaip manai, kodėl tavo kūrinys sulaukė šitokio pripažinimo, juk jame dalyvavo ir kūrėjai iš tokių šalių, kur jaučiamas komikso žanro kultas?
– Taip, belgai netgi pamišę dėl komiksų. Tai jų kultūros dalis. Dėstytoja studijuojant trečiajame kurse sugalvojo, kad reikia sudalyvauti komiksų konkurse.
– Kas yra iliustracija?
– Tai – pavaizdavimas, o komiksai – papasakojimas. Tai lyg žodžių žaismas. Man buvo sunku sugalvoti istoriją, nes iliustruodami mes turime tekstą, juo remiamės ir kuriame. Šiųmetinio konkurso tema buvo judesys. Tačiau tai labai plati tema ir tai tikriausiai nėra labai gerai. Pasirinkau labai paprastą istoriją, be jokio teksto. Norėjau, kad visi tą pasakojimą suprastų. Siužetas labai paprastas – apie nedidelį šeimininką ir apie didelį didelį jo šunį, kaip jų kelyje pasitaiko katė ir prasideda gaudynės.
Daug kas klausia, kodėl ši istorija laimėjo, kas čia originalaus? Pirmiausia, aš nieko nežinojau apie komiksus, nežinojau, kaip juos reikia kurti. Pasirinkau kiek netikėtą techniką – liną. Šį kūrinį norisi liesti, pačiupinėti ir tai jau yra judesys. Patrauklūs ne tiek personažai, kiek pati kūrinio tekstūra.
– Ar pati mėgsti komiksus?
– Lietuvoje buvo sunku rasti komiksų, mes lyg neturime tos kultūros. Prisipažinsiu, kad tik po šio konkurso juos ėmiau mėgti. Iki tol netgi buvo atgrasu: nežinojau, nei kaip juos skaityti, nei kaip interpretuoti. Jie man visą laiką atrodė žiaurūs, apie karą, apie viską. Kai pradėjau kurti, supratau, kad jie gali būti ir lengvi. Tai tarsi žaidimas tarp kūrėjo ir žiūrovo.
– Ar jau teko iliustruoti kokią nors knygą?
– Knygos dar ne. Skambės keistai, tačiau iliustracijos studijas pasirinkau, nes norėjau kurti žaislus vaikams. Atrodo, kad tai neturi nieko bendro. Žinojau, kad man reikia suprasti personažą, suprasti, ko reikia vaikams. Tam kad pradėčiau kurti 3D, reikėjo, kad suprasčiau, kaip tas personažas gyvena popieriuje, t.y. 2D.
Po pirmo kurso ėmiau kurti žaislus, žiūrėti, kaip jie juda, ar patinka vaikams. Tačiau kažkas neveikė. Kūriau žaislus, tačiau neatsirado tos būtinos magijos. Tada vėl ėmiau piešti, ėmiau dirbti su popieriumi ir audiniu. Taip aš sumaišiau 3D ir 2D. Dirbu su lietuvišku linu, atrodo, paprastas audinys, bet kartu ir kaprizingas. Medžiaga glamžosi, kerpant išlenda siūliukas. Tai mane ir sudomino, ši medžiaga labai charakteringa.
– Ar atsisakai svajonės kurti žaislus?
– Ne, aš juos kursiu. Tačiau pirmiau noriu suprasti, kas tai yra. Man reikia surasti tai, ko vaikams reikia. Manau, kad tęsiu iliustracijas ir pamažu eisiu žaislų kūrybos link.
– Koks knygų iliustratorius tau labiausiai patinka?
– Tai čekų iliustratorė Kveta Pacovska. Ji kuria tarsi knygas-daiktus. Vaikas dalyvauja knygos skaityme. Nėra taip, kad mama atsisėda, atsiverčia knygą ir skaito. Kvetos knygas vaikas pats varto, vis gali ką atsidaryti, pasižiūrėti, kas kur paslėpta. Jis domisi, kokia forma išlįs, kaip spalva pasikeis. Tai knyga ir architektūra kartu. Vaikas viską savaip interpretuoja. Mane tai labai žavi ir aš tai darau per audinį.
Kveta naudoja daug spalvų. Vaikams juk imponuoja ryškios spalvos, paskui, kai mes augame, spalvos tampa blankesnės.
– Gal buvo knygų pavyzdžių ir Lietuvoje, kurios tave maloniai nustebino poligrafine prasme?
– Yra du variantai – kas maloniai nustebino ir kas nelabai. Patiko Ericos Jennigs knyga „Gyvūnai“. Ji žaidė dviem kalbom – tai kažkas naujo. Patiko aiškūs personažai, jei šuo, tai šuo, jei katė, tai katė. Spalvų gama nėra tokia ryški kaip visai mažiems vaikams. Nomeda irgi išleido knygą „Lėlė“. Kai paėmiau šią knygą, pirmiausia klausiau, kam ji skirta: vaikui ar jau suaugusiam.
Spalvos gana niūrios, primaišyta daug įvairios technikos. Man atrodo, kad daug ko norėta sudėti ir galiausiai nebesupranti, kam turi duoti tą knygą ir ką ji gali duoti. Pirkdami knygą mes kažko tikimės gauti. Mes mokame pinigus, leidžiame laiką pirkdami. Ką ši knyga gali duoti? Neradau aš atsakymo. Paskui skaičiau interviu, kad autorė norėjo paguosti mergaitę, kurios mama dirba užsienyje, tiesiog imigracijos problema gvildenama. Ji gvildena problemą, bet nežinau ar išsprendžia. Dviprasmiškas dalykas.
– Kai ėmei studijuoti Briuselio Saint-Luc akademijoje ar labai pasikeitė tai, kaip tu paimi į rankas knygą?
– Taip, labai. Anksčiau paimdavau knygą, pavartydavau ir padėdavau atgal. Dabar supratau, kad svarbus pirmas prisilietimas, kaip paimi, kaip verti. Atsirado pagarba knygai, jos laikymui, vartymui. Apžvelgiu iliustracijas. Jei paimu vaikų knygą, galvoju ar aš, kaip mama, duočiau tą knygą vaikui.
– Bakalauro studijas baigsi jau šiais metais. Ką veiksi po jų?
– Noriu iki magistro studijų padaryti pertrauką, kad suprasčiau, kurioje srityje esu silpna, ko dar reikia išmokti. Per tuos metus noriu padirbėti su Lietuvos leidyklomis. Labai svarbu, kad tai, ką gavau Belgijoje, pritaikyčiau ir čia, Lietuvoje. Išvažiavau tam, kad gautas žinias parvežčiau į Lietuvą.
 |
| L.Mumgautytės nuotr./Linos Mumgaudytės sukurto komikso fragmentas |
