Šiemet pavasaris kaip niekad gražus. Ant peilio ašmenų viskas justi it paskutinį kartą, ir aš bandau įsikibti šio beribio žydro dangaus, baltos žiedų paklotės medžiuose ir geltonų pienių lašų, pats nė nežinodamas kodėl. Galbūt dėl to, kad dar esu gyvas ir laisvas – o tai reiškia, jog turiu viską nugyventi už tuos, kas šios galimybės nebeturi.
Jau kone tris savaites nieko negirdėt apie Viktorą Babariko – žmogų, kuris 2020-aisiais daugelį žmonių išjudino iš užsiimtų patogių vietelių ir privertė išeiti į gatves. Jis surizikavo viskuo: gerove, karjera, gyvybe – savo ir sūnaus – tam, kad žmonės šioje šalyje galėtų gyventi geriau. Už jo beviltišką romantizmą Viktorui Babariko atseikėjo 12 metų kolonijos, kurioje jį neseniai sumušė taip, jog vietinės civilinės ligoninės gydytojai atpažino buvusį kandidatą į prezidentus tik iš pavardės.
Šiuo metu nėra jokių žinių apie tai, ar jis gyvas. Niekas nežino, kur jį išgabeno iš ligoninės – nebaigus gydyti, iškankintą ir, greičiausiai, išsekusį dėl nežmoniškų buvimo nelaisvėje sąlygų.
Žvelgiu į mėlyną dangų jo akimis. Galbūt jis niekada jo tokio mėlyno nematė. Ir nei prieš tai, nei po to, laisvėje, jis ir nebebus toks... Apsikabinu savo katę – toji pradeda murkti vien tik prisilietus, trinasi man į nosį ir lyžčioja žandą, lyg bučiuodama. Man išvažiavus, ji gali ištisas dienas gulinėti ant mano daiktų ir neatsiliepti kitų kviečiama. Viktoras Babariko jau trejetą metų nematė savo šunų – o šie neregėjo jo. Tegaliu įsivaizduoti, kaip jiems ilgu.
Koks sunkus būna šis išsiskyrimas, savo laiške aprašė žmogaus teisių aktyvistė Nasta Lojko. Politiniams kaliniams nutraukė visus ryšius su išoriniu pasauliu, tačiau jautrus ir širdį draskantis Nastos laiškas josios šuniui Erikui per stebuklą ištrūko iš už kalėjimo sienų ir pasiekė savąjį adresatą.
„Šuns laimė yra teikti džiaugsmą savo žmogui. Atleisk, kad tai daugiau ne aš“, – rašo ji, aiškindama, jog teismas jai gali skirti 7 metus nelaisvės – o tai pernelyg ilgas laikas suaugusiam šuniui, kurį dėl šios priežasties teko atiduoti kitiems. Atsisveikindama su artima siela, Nasta pasakoja, kokia buvo jos sulaikymo diena: kaip OMON‘as daužė jai elektros šoko įtaisu per nugarą, kaip atrodė krata, kaip jie grasino užmušti Eriką... „Tikiuosi, tavo gyvenimas prabėgs ramiai ir džiaugsmingai. Nes savąjam gyvenimui aš jau pastačiau kankinio kryžių“, – rašo ji, ir ta eilutė, pranykstanti tarp kitų, kur kas jausmingesnių ir iškalbingesnių, sukelia man atjautą ir bejėgiškumą.
Atsisveikindama su artima siela, Nasta pasakoja, kokia buvo jos sulaikymo diena: kaip OMON‘as daužė jai elektros šoko įtaisu per nugarą, kaip atrodė krata, kaip jie grasino užmušti Eriką...
Ne simbolinis, bet visai tikroviškas kryžius galėtų būti ir ant kapo šuns, kurio šeimininke teko laimė būti Jelenai Pucikovič, mokytojai iš atokaus Ivanovo. Beveik prieš metus per reidą saugumiečiai atėjo suimti moters, kuri jau buvo bebaigianti išbūti „namų arešto“ laiką už dviejų įrašų pasidalinimus socialiniuose tinkluose ir sulaikymo metu iššovė į vargšą, savo šeimininkę gynusį, gyvūną.
Savo kūnu teko pridengti nuo kulkų šunį ir politiniam kaliniui Janui Popkovičiui, buvusiam „Belgasprombanko“ inkasatoriui. Saugumiečiai su pilna ekipuote įsiveržė į Jano butą, dukart šovė į išgąsdintą gyvūną (beje, antrąjį kartą – jau Janui į nugarą), o tada jo šeimininką ilgai mušė prieš sulaikydami ir įkišdami už grotų. Kaip tik šiomis dienomis vyksta Jano Popkovičiaus teismas – ir galime neabejoti, kad kalinimo laiko terminas ten bus įspūdingas.
Jie mūsų dar nešaudo, tačiau jau šaudo į tuos, kuriuos mylim. Į tuos, kurie nerašys skundo Europos teismui, nepasirašys peticijos ir nerašys garsių pareiškimų į feisbuką. Galima sakyti, kad taip pat – kaip su gyvūnais – dabar jie elgiasi su politiniais kaliniais, kurie irgi netekę balso bei ryšio su išoriniu pasauliu. Jau beveik 90 dienų nieko negirdėt apie Mariją Kolesnikovą, Maksimą Znaką, Nikolajų Statkevičių, Pavlą Severincą, Sergejų Tichanovskį (o dabar, po sumušimo, šiame sąraše atsidūrė ir Babariko). Ar jie išvis gyvi? Kokios būklės? Kas jiems dabar daroma? Šie klausimai lieka neatsakyti, o ta nežinia artimuosius varo iš proto.
Politinį kalinį Vadimą Gurmaną prieš mėnesį Gorkų kolonijos darbuotojai spardė kojomis šešias valandas. Vaikinas turi rimtų regėjimo sutrikimų – galima sakyti, nieko nemato. Į tą pačią koloniją pasodino žmogaus teisių gynėją ir Nobelio premijos laureatą Alesių Beliackį – ir vargu ar tam, kad leistų ten ramiai išbūti neteisėtai priteistus 10 metų. Lukašenko neatleidžia už antausius. O Beliackiui skirta Nobelio premija buvo akivaizdus antausis jo režimui ir jo laikui, veržliai srūvančiam, it smėlis tarp pirštų.
Baltarusija – utriruota žmogaus teisių krizės versija, pati ryškiausia jos apraiška.
Baltarusija – utriruota žmogaus teisių krizės versija, pati ryškiausia jos apraiška. Žinoma, galima ginčytis, mostelėjus Ukrainos pusėn – štai, kur iš tiesų katastrofa. Tačiau ukrainiečius žudo svetimi. Mus žudo saviškiai.
Viduramžiai pradėjo karą jo nepaskelbę, ir šis karas – be penkių minučių Pragaro gyventojų beviltiška pastanga išlošti dar truputėlį laiko, išlikti – jei ne fiziniais kūnais, tai idėjomis, vertybėmis, gyvenimo sąranga. Todėl jau tris dešimtis metų šalyje užkonservuota sovietinė dvasia, todėl pasiutę režimo šunys su beviltišku atsidavimu plėšia gerkles tiems, kas mąsto kitaip ir kas vien savo buvimu ženklina senos tvarkos pabaigą.
Visus tuos metus, kai Lukašenko kūrė savo vertikalę ir siundė šunis, kad pamintų prieštaraujančiųjų valią, vienu iš svarbiausių pasipriešinimo šiam blogiui simbolių buvo žmogaus teisių gynėjai – nepatogūs, netinkami, nereikalingi savo tautai, kuri snaudė, kol iš šios buvo atimtas balsas. 26 metus žmogaus teisių gynimo centras „Viasna“, įkurtas Alesiaus Beliackio, fiksavo žmogaus teisių pažeidimus ir kalbėjosi su pasauliu, jog reikia sustabdyti, tai kas vyksta. Už tai Beliackį ir nuteisė – už bandymą išlikti žmogumi ir kalbėjimą apie žmogiškumą ten, kur tokioms kalboms vietos jau seniai nebėra. Nuteisė kalėti nežmogiškume, kuriam jokių ribų nebus.
Prie prievartos priprantama. Ji tave apauga, susitaikai ir jau nebereaguoji į tai, kas žmogui iš išorinio pasaulio būtų absurdas. Lygiai kaip dabar, po mėnesių tylos, džiugiai sutinki kaip geriausią naujieną žodį „gyvas“. Jeigu tai ir buvo Visatos planas – kad imtume vertinti gyvybę, tai baltarusių Visata turi patį prasčiausią humoro jausmą, kurio net „juoduoju“ nepavadinsi.
Baltarusiškoji komedija – tai juokas pro ašaras. Tačiau tiek juokas, tiek ašaros – ne iš laimės.
Vertė Jurgita Jasponytė
