Tiltas su prieškariu
„A.Savickas buvo mūsų šiuolaikinės dailės mokyklos įkūrėjo Justino Vienožinskio mokinys, todėl mums, jaunesniems dailininkams, jis buvo kaip tiltas su prieškariu, su Kauno meno mokykla, – sakė tapytojas, profesorius Arvydas Šaltenis. – Menininkas gimė Kopenhagoje, nes jo tėvas buvo Lietuvos diplomatas, rašytojas Jurgis Savickis. Vėliau Augustiną paėmė į kariuomenę – kaip diplomato sūnui jam teko skaldyti akmenis Sibire. Jo brolis, taip pat dailininkas, vokiečių sušaudytas Kaune, o motina, nepakėlusi skausmo ir nežinios, taip pat tragiškai nutraukė savo gyvenimą. A.Savicko kūryboje visi šie išgyvenimai atsispindi – jo autobiografija užfiksuota jo darbuose.“
Buvęs ne tik dailininko studentu, bet vėliau ir kolega, kartu dirbusiu Vilniaus dailės akademijoje (VDA), A.Šaltenis visada prisimins A.Savicką kaip labai gyvybingą, temperamentingą, nevengiantį humoro ir ironijos kūrėją.
 |
| Savicko paveikslų galerijos nuotr./Augustinas Savickas. Prisiminimai. 2005 |
Sukūrė savo tapybos mokyklą
„Tarybiniais laikais jis nebijodavo pasišaipyti iš valdžios, ideologinės konjunktūros, bet visi jį gerbė. Jis dėstė rašytojui ir dailininkui Leonardui Gutauskui, lėlių teatro kūrėjui Vitalijui Mazūrui. Šalia kitų amžininkų – Antano Gudaičio, Algirdo Petrulio – jis tarsi sukūrė savo tapybos mokyklą, – pastebėjo VDA prorektorius A.Šaltenis. – A.Savicko tapyba labai poetiška, matyt, jam irgi buvo artimas J.Vienožinskio lyrizmas. Jis buvo novatorius – net Stalino laikais sukūrė gražių peizažų, gilių portretų, išsaugodamas pasaulinės tapybos tęstinumą. Jis nesustabarėjo ir nuolat keitėsi, o vėliausioje brandoje jo kūryba virto spontaniška reakcija su pasakomis, svajonėmis, vizijomis, karaliais – tarsi vaikiškas piešinys, lyg ratas būtų apsisukęs, lyg būtų grįžęs ten, kur pradėjo.“
A.Savickas buvo menotyros daktaras, parašęs monografiją apie lietuvių peizažą, išleidęs daug knygų apie savo kūrybą. Iki pat mirties menininkas dirbo, rengė parodas, jo kūrybinį kelią, anot A.Šaltenio, tęsia sūnus Raimondas Savickas, marti Birutė Savickienė.
„Ypač atmintyje įstrigo jo paveikslų ciklas, skirtas pagerbti Sausio 13-osios aukoms. Per aukų atminimo vakarą Sporto rūmuose 5 tūkst. susirinkusiųjų gedėdami stebėjo scenoje didžiulius jo darbus. Jis pats labai išgyveno tuos įvykius, jo dukra tą naktį irgi budėjo prie televizijos, – atsiminė tapytojas. – Šiandien išgyvename didelę patriarcho ir tilto tarp skirtingų laikų Lietuvos dailės mokyklų netektį.“
 |
| Savicko paveikslų galerijos nuotr./Augustinas Savickas. Gamtos peizažas. 1970 |
Produktyvumo ir aštraus proto pavyzdys
Lietuvos tapytojas ir restauratorius Gintaras Palemonas Janonis, rašęs pas A.Savicką diplominį darbą, mokytoją apibūdina kaip įkvepiantį pavyzdį daugybei jo išaugintų mokinių.
„Jis buvo labai didelis ir be galo darbštus bei produktyvus menininkas, galėjęs tapyti ir naktį, ir dieną. Kai kiti verkdavo, kad jiems sunku vieną paveikslą pabaigti, jis kiekvienais metais pristatydavo dideles parodas. Tarybiniame kontekste A.Savickas aplankė visą Europą ir laiku susipažino su pasaulio menu. Jis turėjo įgimtą aštrų protą, todėl galėjo ir rašyti, ir komentuoti, ir domėtis sudėtingesniais procesais, – tik geriausiais žodžiais Anapilin iškeliavusį kūrėją apibūdino dailininkas. – Jis buvo intelekto, darbštumo, tolerancijos, plataus akiračio pavyzdys – Dievas jį gausiai apdovanojo geriausiomis savybėmis.“
G.P.Janonis pabrėžė, kad mokytojas turėjo puikią atmintį ir visada prisimindavo savo mokinius, domėjosi jų veikla, lankėsi parodose.
 |
| Savicko paveikslų galerijos nuotr./Augustinas Savickas. Meilė. 2008 |
Atviras ir prieinamas jauniems menininkams
„A.Savickas nesibodėdavo kalbėti su jaunaisiais menininkais, duoti patarimų. Jis ir man yra pataręs neiti tuo ir tuo keliu, aš tada neklausiau, bet praėjus daug metų pastebėjau, kad tikrai taip nereikėjo daryti – turėjau klausyti jo, – prisiminusi šypsojosi tapytoja Arūnė Tornau. – Kiek kartų stebėjau jį, atėjusį į dar visai jaunų menininkų parodas: ilgai vaikščiodavo nuo vieno paveikslo prie kito ir tikrai nuoširdžiai domėjosi. Vėliau jis rašydavo apie visai žalius menininkus savo pastebėjimus. „Literatūroje ir mene“ būdavo labai malonu paskaityti tapytojo paprastais žodžiais užfiksuotus taiklius pastebėjimus: „Atėjau, pažiūrėjau, pastebėjau, kad šis menininkas visai neblogas...“
Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Vilniaus tapytojų sekcijos pirmininkė, stodama į šią organizaciją, rekomendaciją gavo iš paties visiems dailininkams artimo A.Savicko.
 |
| Savicko paveikslų galerijos nuotr./Augustinas Savickas. Angelas laimina. 2007-2008 |
Paskutiniai darbai – kaip išlaikytas vynas
„Jis ne tik tapytojas, bet menininkas plačiąja prasme, kuris nugyveno ilgą gyvenimą ir patyrė labai daug vidinių perversmų. A.Savickas gyveno ir prieškariu, ir karo metais, turėjo sunkią vaikystę ir nelengvą jaunystę, sovietiniu laikotarpiu sugebėjo prisitaikyti prie to laiko sąlygų ir neparsiduodant išsaugoti savo talentą. Kaip menininkas, išgyvendamas tuos tragiškus laikotarpius, jis viduje praturtėjo ir sukaupė įspūdžių vėlesniems darbams, – kalbėjo dailininkė. – Ne visi menininkai pakelia laikotarpių lūžius, bet A.Savickas, net keičiantis politiniams ir kitiems vėjams, sugebėjo likti menininku iš didžiosios raidės. Jis buvo gigantas meno pasaulyje su visa savo praeitimi ir įdomiais istoriniais posūkiais.“
Lietuvos dailės metras, anot A.Tornau, iki paskutinio atodūsio ištikimai saugojo savo stilių, koloritą, nesiblaškė kūrybiniame kelyje.
„Paskutinių metų jo darbai išlaikyti kaip geras vynas. Temos labai abstrakčios, išgrynintos: apie vaikystę, gyvenimo prasmę, meilę. Nors iš pirmo žvilgsnio jos labai paprastos, iki tokių temų reikia užaugti. Tam, kad apie tai galėtum kalbėti nebanaliai, nuoširdžiai, tikriausiai gyvenime reikia pereiti per įvairius sietus ir sūkurius. A.Savickas buvo tiesiog menininkas-uola“, – šviesius prisiminimus apie užgesusią Lietuvos asmenybę išsaugos A.Tornau.
 |
| Savicko paveikslų galerijos nuotr./Augustinas Savickas. Šypsenos. 2004 |
