Penktadienį Paryžiuje esančiame Pompidou centre įvyko iškilmingas Lietuvos sezono Prancūzijoje atidarymas. Po prancūzų publikai skirtos spaudos konferencijos 15min užkalbino Pompidou centro direktorių Xavierą Rey.
Interviu metu jis pasidalino savo įžvalgomis apie Lietuvos meną Europos šiuolaikinio ir modernaus meno kontekste, Kazį Varnelį, MO muziejaus donaciją bei kokie ryšiai jo vadovaujama įstaigą sieja su Ukraina.
– Kaip Lietuvos meno scena atrodo platesniame Paryžiaus ar Europos šiuolaikinio meno paveiksle?
– Kalbant apie modernų meną, kadangi Pompidou centras yra modernaus ir šiuolaikinio meno centras, lietuvių kūrėjai, ypač tie, kurie keliavo po Europą, jau buvo žinomi ir buvo dalimi Rytų Europos avangardo dalis ankstyvame XX amžiuje.
Bet galbūt kai kurie svarbūs kūriniai buvo Lietuvos viduje, ypač labiau šiuolaikinio meno, todėl 11 darbų donacija iš MO muziejaus didžiai prisideda prie šiuolaikinio meno istorijos Europoje, nes mūsų siekis yra turėti geriausią kūrėjų rinkinį kiekviename lauke, iš kiekvienos šalies, ypač Europos.
Dėl to esame labai laimingi galėdami bendradarbiauti su Lietuvos partneriais, kad įtrauktume į tą istoriją lietuvių kūrėjus.
– Pompidou centras kartu su Lietuvos nacionaliniu muziejumi ir MO muziejumi kuravo Kazio Varnelio ir vėlyvojo sovietmečio ir šiuolaikinio meno Lietuvos kūrėjų parodas. Kokie buvo didžiausi iššūkiai?
– Prieš maždaug dešimt metų pradėjome labai išsamią akademinę optinio meno programą apie vengrų menininką Victorą Vasarely, kuris iš Vengrijos persikėlė į Prancūziją ir tapo žymiausiu kūrėju tarp tokių autorių kaip Carlos Cruz-Diez, Julio Le Parc ir kiti.
Vieno trūko – Kazio Varnelio. Parodoje galite matyti, koks artimas kitiems optinio meno krypties kūrėjams, bet tuo pačiu savotiškas yra K.Varnelis. Tai, vėlgi, stipriai prisideda prie šio judėjimo supratimo ir visuotinės vizijos. Kadangi esame svarbiausia optinio meno kolekcija Europoje, buvo labai įdomu turėti šią K.Varnelio retrospektyvą ir įgyti mūsų kolekcijai vieną šedevrą, kurį galėsime eksponuoti su kitais mano minėtais kūrėjais.
– Ar vieną K.Varnelio kūrinį, kuris atkeliaus kiek vėliau ir papildys Pompidou kolekciją, laikytumėte vienu svarbiausių šio lietuvių optinio menininko darbų?
– Sakyčiau, tai labai reprezentatyvus K.Varnelio kūrybos pavyzdys labai šviesioje ekosistemoje su kitais optiniais menininkais, kaip minėtas V.Vasarely, kurį jau turime kolekcijoje. K.Varnelio išskirtinumas įsigilinimas į Lietuvos tradicinį bei liaudies meną.
Tai yra artima kitiems optinio meno kūrėjams, tačiau skirtinga, todėl labai įdomu, kadangi optinis menas nėra siejamas su tradicija, labiau – su mokslišku žvilgsniu, tam tikra septintojo ir aštuntojo dešimtmečių inovacija. Malonu šiuose kūriniuose rasti jungtis tarp tradicijos ir formų evoliucijos, kuri veda į šį naujovišką tapymo būdą.
– Ar matote optinį meną kylant ant naujos bangos, įgyjant naujas formas ir reikšmę sulig dirbtinio intelekto pritaikymu vizualiajai kūrybai?
– Neabejotinai. Tikriausiai, pastebėjote jaunus menininkus šiandien gręžiantis į optinį meną. Sakyčiau, tai prasidėjo prieš dirbtinio intelekto atvaizdų kartą. Galbūt taip pat dėl to, kad optinis menas užgimė maždaug prieš 50 metų. Po šitokio laiko tarpo įprastai iš naujo atrandama meno srovė. Žinoma, tai ypač dera su mūsų laikmečiu ir, kaip minėjote, dabar yra dalimi dirbtinio intelekto judėjimo.
Labai sudėtingas laikas buvo optinio meno darbams, kai praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje jie stipriai ignoruoti, didžiuma dekoratyvinių darbų, didelio formato drobių tiesiog pradingo. Todėl prieš dešimt metų pradėjome su vyresniuoju kuratoriumi Micheliu Gauthier pradėjome tyrinėti optinį meną, rinkome darbus, rengėme parodas, ir tai buvo pirmos studijos, leidusios iš naujo atrasti šią kryptį.
Ir nauja K.Varnelio monografinė paroda yra dalimi pasauliniu mastu atliekamų optinio meno tyrinėjimų.
– Kurie lietuvių kūrėjai jus nustebino labiausiai?
– Nenorėčiau minėti. Puiku yra tai, kadangi turime įvairaus formato kolekciją, kad parengtos vaizdo instaliacijos, skulptūros ir paveikslai, kurie papildo rinkinius. Mes jau numatome dialogus, kuriuos ateityje galime megzti tarp lietuvių ir kitų Europos, ypač prancūzų kūrėjų.
– Pasakykite sąžiningai – ar sudėtinga buvo bendrauti su Lietuvos institucijomis?
– Atvirai tarus, ir negalėčiau pasakyti to paties apie visą komunikaciją su kitomis užsienio šalimis, matėme nuoširdų norą dirbti su mūsų kolegomis. Taip pat Lietuvos nacionalinis muziejus labai dosniai prisidėjo paskolindami 15 K.Varnelio šedevrų ir padėjo šiems darbams atkeliauti į Prancūziją.
Tai atsidavimo įrodymas ir, vėlgi, MO muziejaus reikšmingų septintojo, aštuntojo dešimtmečio darbų atranka ir dovanojimas kitam muziejui yra gana neįprasta bei liudija draugystę, stiprų ryšį bendradarbiaujant. Darbas praėjo gana lengvai, dėl to esame laimingi žvelgdami į priekį, grąžindami, ką gavome šiandien, mūsų lietuviams draugams.
Aptarėme bendros parodos idėją su darbais iš Paryžiaus, kuri būtų pristatyta 2028-aisiais, švenčiant MO muziejaus dešimtmetį.
– Kalbant apie šią jūsų minėtą bendrystę, minėta, kad tai bus išsami, didelės apimties paroda. Kokio dydžio ir ar jau turėjote galimybę su MO muziejumi konkrečiau aptarti jos temą?
– Galbūt nuvilsiu, bet dar anksti apie tai kalbėti. Mintis buvo apžvelgti jungtį tarp Lietuvos ir likusios Europos. Turėtume stipriai remtis į tai, 2028-ieji taip pat yra labai svarbūs, kadangi tai bus pats Pompidou centro uždarymo didelei renovacijai vidurys.
Šiuo laikotarpiu esame tuo laimingesni galėdami bendradarbiauti su kolegomis, tęsti savo darbą, kolekcijos pristatymą visuomenei. Ir, be abejo, prisidėti prie europinės tapatybės labai sudėtingoje diplomatinėje situacijoje. Todėl itin entuziastingai siekiame būti arti lietuvių kolegų, ypač tuo metu.
– Lietuvių menas stiprų akcentą deda ant karo Ukrainoje. Ar jums kaip prancūzams tai nebuvo pernelyg radikalu?
– Žinoma, yra, nors kalbėdami su bendradarbiais, pastebime, kad negalime turėti tų pačių jausmų lyginant viduryje Europos esančią Prancūziją su valstybe, kuri dalijasi pasieniu su Rusija. Tačiau esame giliai įsisąmoninę grėsmę, kylančią ne tik mūsų kaimynams, bet ir visai Europai, iš dalies dėl to norime prisidėti prie savotiško kultūrinio pasipriešinimo ir liudijimo.
– Kalbėjome su paryžiečiais, apie 16 jų, ir tik du žinojo apie Lietuvos sezoną Paryžiuje. Kaip manote, ar prancūzus įtrauks šie renginiai?
– Tikėkimės, spaudos konferencija sukels publikacijų bangą Prancūzijos meno laikraščiuose ir žurnaluose. Įmanoma, kad nusivilsite, kita vertus, buvau labai laimingas stebėdamas, kad dauguma svarbiausių laikraščių turėjo straipsnius apie sezoną. Žinoma, visuomet sunku pradžioje. Bet kadangi turime stiprių darbų, sakyčiau, pasibaigus sezonui rezultatas turėtų būti geras įvairiuose meno laukuose.
Prieš įvykstant performansams, spektakliams, kitiems pasirodymams sunku pasakyti, bet turėtumėt sugrįžti sezonui baigiantis, užduoti tuos pačius klausimus ir pasiaiškinti, ar žmonės dalyvavo, tapo labai didelės 200 renginių programos dalimi.
– Ar iniciatyvos kaip Lietuvos sezonas Prancūzijoje gali turėti įtakos, kaip meno institucijos traktuoja nacionalinius ir tarptautinius kultūrinius mainus?
– Žinoma, nes jei sėkmingai dirbsime kartu, tai reiškia, kad dalijamės ta pačia nacionalinių susitikimų vizija. Esame vadinami nacionaliniu modernaus meno muziejumi, tačiau, be abejo, atstovaujame platesnei, atviresnei nacionalinio muziejaus apibrėžčiai.
Kalbame ne tik apie tai, koks galėtų būti prancūzų menas prancūzų žmonėms, bet maloniai priimame 40 procentų užsieniečių savo erdvėse, kad parodytume labai įvairialypius XX ir XXI amžių darbus. Tai ypač prasminga Prancūzijai, nes mūsų Rytų Europos ir modernaus meno kolekcijų stiprybę sudaro užsienio kūrėjai, atvykę į Prancūziją kurti.
Tarkime, Constantinas Brancusi iš Rumunijos, Wassily Kandinsky iš Rusijos, Sonia Delaunay iš Ukrainos. Tai dalis mūsų tapatybės ir labai didžiuojamės galėdami parodyti, kaip kultūra veda pirmyn, ne traukia atgal, kaip karas.
– Kaip žiūrite į ukrainiečių meną? Ar turite ryšių su Ukrainos muziejais, bendrų projektų?
– Tiesą sakant, gavome puikią donaciją sovietinio ir posovietinio Ukrainos meno, kurią pavyko eksponuoti itin greitai po atviro karo pradžios, taip bylodami savo paramą Ukrainai. Palaikome gerus santykius, Paryžiuje pusmečiui priėmėme Kyjivo nacionalinio muziejaus direktoriaus pavaduotoją, apgyvendinome bute šalia Pompidou centro.
Iš dalies ji dirbo Pompidou, dalinai – d'Orsay muziejuje, su XIX amžiaus kūriniais. Pavaduotojos specializacija buvo XIX amžiaus menas. Šio darbo reikšmė bus ilgalaikė, deja, pastebime, kad dabar ukrainiečiai vis labiau kenčia dėl situacijos ir mažiau galimybių turi tęsti savo veiklas kaip anksčiau. Tikiuosi, kad prie jų sugrįš kaip galima greičiau.
– Beje, kokios aprėpties yra Pompidou turima Ukrainos kūrėjų kolekcija?
– Sudėtinga atsakyti į šį klausimą, kadangi mūsų kolekcija prasideda nuo ankstyvo XX amžiaus. Tuo metu Ukraina buvo Rusijos imperijos dalimi. Daug didžių kūrėjų kaip S.Delaunay gimė Rusijos imperijos regionuose, kurie dabar priklauso Ukrainai.
Todėl turime stiprų ryšį su Ukrainos kultūra nuo XX amžiaus pradžios iki posovietinio periodo ir bandome tai laikyti išskirtine dalimi, turint omeny, kad pagal diplomatinį apibrėžimą S.Delaunay gimė Ukrainoje. Mėginame pabrėžti, kad jie yra broliai, tokiais matomi meno istorijoje ir viliamės, kad galiausiai ši brolystė bus atkurta.
