Dar mokykloje Z.Tarakevičius susidomėjo kinu ir animacija. Jis lankė kino mėgėjų būrelį, kuriame kūrė juostas, kurias kitaip būtų galima pavadinti popieriniais filmais. Nedideliuose bloknotų puslapiuose jis nupiešdavo veikėjų judesio fazes, kurios atgydavo, greitai verčiant lapus. Šių Zenono pieštų pasakų siužetai buvo visiškai paprasti: varna pagauna sūrį, nutupia ant eglės, sūris nukrenta, atbėga lapė. Ir visa tai gyva, nes eglė nupiešta siūbuojanti, varna skrendanti, lapė tūpčiojanti ir t. t.
Apie pirmuosius savo bandymus Z.Tarakevičius pasakojo: „Pradžia buvo Kauno dailės mokyklos antroje klasėje. Mano bendramokslis Kostantinas Zubovas, kurį vadindavau Kąsčiu arba Maliava, nes buvo mažas, man pademonstravo blonknotėlį, kurį verčiant pirštais visi piešinėliai atgydavo. Tai mašinėlė lakstė, tai įvairiausi triukai sukosi. Mane taip sudomino, kad pats irgi ėmiau piešti ant blonknotėlių lapelių. Nupiešiau judančių piešinėlių istoriją „Varna ir lapė“. Pamilau multiplikaciją (animaciją)...“
Išlavinęs piešimo gebėjimus, Z.Tarakevičius nusprendė sukurti animacinį filmą. Tai pradėjo 1958 metais. Suprantama, kad pasiryžti tokiam žingsniui nebuvo paprasta. Tuo metu literatūros apie animacijos kūrimą ir gamybą beveik nebuvo. Todėl daug animacijos paslapčių teko įminti pačiam. Atradimų ir klaidų kelias buvo pagrindinė jo mokykla.
Literatūros apie animacijos kūrimą ir gamybą beveik nebuvo. Todėl daug animacijos paslapčių teko įminti pačiam.
Z.Tarakevičius prisimena apie pirmuosius nufilmuotus animacijos judesio juodraščius: „Kai man suteikė galimybę nufilmuoti, tada pirmą sykį aš pamačiau, kaip juda, be to, buvau ta animacija nepatenkintas, kad to siuvėjo kojos buvo kaip švininės. Galvoju, aš gi visai ne taip norėjau.“
Užsispyrimas ir ryžtas vertė jį nuolatos tobulinti savo herojų judesius, siekti profesionalumo. Z.Tarakevičius išvyko į Maskvą stoti į VGIK‘ą.
Deja į VGIK‘ą Zenonui įstoti nepavyko, tai nužygiavo į „Sujuzmultfilmą“, kur buvo paskelbta atranka į dailininkų multiplikatorių (animatorių) kursus.
Z.Tarakevičius prisimena: „Kursuose man pasakė, kad tai, ko čia mokoma, aš jau žinau. Kad toliau reikia vadovautis savo talentu, ieškoti savo braižo. „Sojuzmultfilme“ man pasiūlė suanimuoti sceną iš multiplikacinio filmo „Žalioji gyvatė“, kurio dailininkė statytoja buvo Gražina Brašiškytė.
Scenoje reikėjo nupiešti, kaip ragana pasėlių lauke užsimeta ant nugaros maišą su cukriniais runkeliais ir nubėga varyti naminės degtinės.
Scenoje reikėjo nupiešti, kaip ragana pasėlių lauke užsimeta ant nugaros maišą su cukriniais runkeliais ir nubėga varyti naminės degtinės. Per tris dienas darbą pabaigiau. Komisija pripažino, kad aš profesionalus dailininkas multiplikatorius, nors tobulintis nepakenktų. Stojamieji egzaminai buvo įvertinti dviem penketais ir vienu ketvertu. Suvokiau, kad patekau ten, kur reikia. Man buvo paskirta stipendija... Man liko tik viena smulkmena, t. y. išsiregistruoti iš Kauno karinės įskaitos ir užsiregistruoti Maskvoje.“
Tačiau karinis komisariatas nepanoro paleisti jauno vaikino kažkur į Sovietų Sąjungos platumas ir tuoj pat mobilizavo į karinę tarnybą.
Z.Tarakevičius pasakoja: „1959 m. buvau pašauktas į karinę tarnybą, piešinius nusprendžiau parsinešti į namus lagamine. Leidžiantis Parodų kalnu žemyn, vėjas atidarė lagaminą ir piešiniai išsilakstė ant asfalto. Gerai, kad vairuotojai pristabdė mašinas... Šiaip filmą teko piešti ir filmuoti tris kartus.
Gyvenau pusbadžiu. Įranga buvo labai primityvi, senoviška, ją tobulinau išleisdamas paskutines kapeikas. Bet filmą pagaliau užbaigiau...
Grįžęs iš kariuomenės, vėl piešiau ir piešiau. Neturėjau celiulioido, tai ėjau į Raudonojo kryžiaus ligoninę ir prašiau medicininių nuotraukų ant fotoplėvelių, jas nuploviau, kad galėčiau piešti. Medžiagas pats pirkau. Gyvenau pusbadžiu. Įranga buvo labai primityvi, senoviška, ją tobulinau išleisdamas paskutines kapeikas. Bet filmą pagaliau užbaigiau...
Gaila, bet filmą pavogė, ir tokiu būdu pirmoji versija dingo. Tada patekau į Kauno radijo gamyklą. Ir vėl pradėjau iš pradžių. Ten perpiešiau ir nufilmavau juodai baltą antrąją versiją filmo „Vilkas ir siuvėjas“ (1964 m.), o vėliau ir spalvotą versiją (1966 m.)“.
Grįžęs iš kariuomenės į Kauną, Z.Tarakevičius atrado savo kelią į „Bangos“ kino studiją, kurioje dirbo Stepas Uzdonas, Antanas Abromaitis, Juozas Sakalauskas, Rimantas Kauza ir kt. Į Kauno radijo gamyklą Z.Tarakevičius atėjo 1962 metais ir pradėjo dirbti eksperimentiniame ceche graveriu. Po tarnybos Sovietinėje armijoje jis čia atėjo ne atsitiktinai. Jo ankstesnius darbus animacijoje pastebėjęs vienas iš kino studijos „Banga“ vadovų Antanas Abromaitis primygtinai kvietė jį prisijungti prie šio kūrybinio kolektyvo, kuris jau penketą metų sėkmingai veikė Kauno radijo gamykloje.
1962 metais Z.Tarakevičius sugrįžo prie savo filmo „Vilkas ir siuvėjas“ kūrimo darbų. Įdomu tai, kad jis nusprendė iš pagrindų perdaryti savo anksčiau jau sukurtą šios nuotaikingos pasakos versiją.
Nedaug kas žino, ką reiškia sukurti multifilmą. Grubiai kalbant, tai reiškia nupiešti tūkstančius spalvotų piešinių.
Studijos kolektyvas su entuziazmu ėmėsi darbų: padėjo padaryti animacinio filmavimo stakles, paruošti medžiagas, nupiešti piešinius ir t. t. Kadangi tuomet nusipirkti celiulioido beveik nebuvo galimybės, buvo panaudotos senos rentgeno nuotraukos. Reikėdavo nuplauti emulsiją nuo tų nuotraukų su plaučių, kaulų ar kaukolių atvaizdais, kad celiulioidinis pagrindas būtų švarus ir ant jo būtų galima piešti personažus. Z.Tarakevičius paruošė specialios formos štiftus, kurie buvo naudojami piešinių fiksavimui piešiant judesio fazes ir jas filmuojant po kamera.
Dailininkas pasakoja: „Nedaug kas žino, ką reiškia sukurti multifilmą. Grubiai kalbant, tai reiškia nupiešti tūkstančius spalvotų piešinių. Per vieną sekundę ekrane prabėga 24 kadrai. Multifilme nuoseklų judesį turime išdalinti į fazes ir jį nupiešti dvidešimt keturiuose kadruose. Tiesa, dažnai vieną piešinį filmuojame po du kadrus.“
Animacinio filmo „Vilkas ir siuvėjas“ scenarijaus autoriumi, filmo dailininku, režisieriumi, animatoriumi dirbo Z.Tarakevičius. Ant profesionalios 35 mm kino juostos buvo nufilmuota 7 minučių juodai balta filmo versija, kuri 1964 metais parodyta trečiajame respublikiniame festivalyje ir kartu su kino novele „Mokytojau, neikite!“ „Bangos“ kino studijai iškovojo pirmąją vietą.
Animacinio filmo „Vilkas ir siuvėjas“ scenarijaus autoriumi, filmo dailininku, režisieriumi, animatoriumi dirbo Z.Tarakevičius.
Noras tobulinti ir siekti profesionalumo neapleido Z.Tarakevičiaus, todėl jis atnaujinęs pažintis ir ryšius su „Sojuzmultfilmo“ studijos darbuotojais susikrovė visus piešinius į lagaminą ir išvyko į Maskvą. 1966 metais „Sojuzmultfilmo“ studijoje buvo nufilmuota spalvota filmo „Vilkas ir siuvėjas“ versija, taip pat buvo padaryta kopija su filmo rusiškais titras. Tai nebuvo padaryta atsitiktinai. Centrinio „Kinoprokato“ (Kino nuomos) vadovų sprendimu filmas „Vilkas ir siuvėjas“ buvo įtrauktas į rinkinį „Kino almanachas“ kartu su kitais trumpais filmais ir buvo išleistas į Sovietų Sąjungos ekranus. Buvo pagaminta dešimtys kopijų. Kino kopija buvo parduota Vokietijos demokratinei respublikai (VDR). Z.Tarakevičius tuo labai didžiavosi, nors iš filmo teuždirbo vos kelis šimtus rublių...
Sukūrus pirmąjį pieštą animacinį filmą Lietuvoje nuvilnijo entuziazmo banga. Z.Tarakevičius kūrė savo kūrybinius planus, svajojo ekranizuoti Jono Biliūno „Laimės žiburį“, mąstė apie lietuvių liaudies pasaką „Sigutė“... Pasirinko „Sigutę“. Ėmėsi darbo. Sukūrė personažus, pradėjo animuoti. Buvo nufilmuota nemažai animacinių scenų juodai baltų juodraščių, taip vadinamųjų judesio bandymų. Atrodė, kad viskas puiku ir tuoj tuoj Lietuva išvys dar vieną Z.Tarakevičiaus animacinį filmą. Deja, darbai ėmė strigti. Sumanymas buvo gerokai sudėtingesnis nei ankstesnis filmas, vienam įgyvendinti visą sumanymą – misija beveik neįmanoma. O kai filmas neturi biudžeto, tuomet pakviesti kitus kūrėjus į projektą be galo sunku.
Gyvenimo sūkuriai: persikraustymas į kitą butą, potvynis rūsyje, kuriame pražuvo jau nupiešti „Sigutės“ piešiniai, įšaldė svajonę ilgiems dešimtmečiams. Z.Tarakevičius tuomet animacinio filmo „Sigutė“ nebaigė. Jis perėjo dirbti į tuometinę Tankų gamyklą, kurioje puošė, dabino įmonę, sukūrė skulptūrą iš granito. Juodraštinė „Sigutės“ animacija šmėstelėjo respublikiniame kino mėgėjų festivalyje kaip viltis ar nesusapnuotas sapnas. Daug vėliau Kauno televizijoje „Sigutės“ juodraštinė animacija pasirodė laidoje, kuri pristatė Z.Tarakevičiaus veiklą. Žiūrovai turėjo galimybę įsitikinti. kokį profesionalumą ir aukštą lygį demonstravo šis dailininkas ir animatorius.
Z.Tarakevičius kūrė savo kūrybinius planus, svajojo ekranizuoti Jono Biliūno „Laimės žiburį“, mąstė apie lietuvių liaudies pasaką „Sigutė“...
Tik praėjus keliems dešimtmečiams, Z.Tarakevičiui nusišypsojo galimybė realizuoti savo seniausią svajonę. Lietuvos kultūros ministerija parėmė projektą ir skyrė finansavimą penkių minučių filmui sukurti. Tačiau sumanymas buvo žymiai didesnis. Filmo numatyta trukmė – dvidešimt minučių. Taigi teko ieškoti kitų šaltinių, kad realizuotų filmą. Tik 2020 metais filmo animacija buvo užbaigta, kai Lietuvą sukaustė COVID-19 pandemija ir karantinas.
Daugelis Zenoną Tarakevičių žino kaip šmaikščių šaržų autorių, kuris Palangoje, Rąžės pakrantėje praleisdavo visų vasarų ištisas valandas. Ir klientų jam tikrai nestigo.
Apie šią reikšmingą savo veiklą Z.Tarakevičius pasakojo: „Sovietmečiu tapau pirmuoju Lietuvoje, gavusiu patentą ir išėjusiu piešti į gatvę. Žmonės net tris valandas laukdavo, kad galėtų prie manęs prisėsti. Galėdavau riesti nosį apsuptas žmonių būrio… “
Sovietmečiu tapau pirmuoju Lietuvoje, gavusiu patentą ir išėjusiu piešti į gatvę.
Zenonas buvo puikus plaukikas ir ekstremalių pojūčių ieškotojas. Jis ne vieną kartą nušoko nuo Palangos tilto galo ir nuplaukė iki paplūdimio.
Z.Tarakevičius šypsodamasis pasakojo apie situaciją, kai 2008 m. pačiam vos pavyko parsikapanoti į krantą: „Audringa jūra nunešė mane toli į Šventosios pusę, bet tokie dalykai – pats įdomumas... Pajūryje budintys gelbėtojai man yra tikras galvos skausmas. Vengiu jų. Senieji gelbėtojai žinojo mane ir mano tradiciją, o štai su naujaisiais būta nemalonaus susidūrimo. Neabejoju, kad kitąmet 70 metų jubiliejų pažymėsiu šuoliu nuo jūros tilto. Reikia praktikuotis. Anksčiau net vienuolika kartų per vasarą nušokdavau, o šią vasarą tebuvo vos keli šuoliai... Adrenalinas tiesiog kunkuliuoja!“
Animacinio kino entuziastu Z.Tarakevičius išliko visą gyvenimą, dirbo kitų garsių Lietuvos animacijos režisierių (J.Sakalausko, V.Aškinio, Z.Šteinio, I.Bereznicko) filmuose dailininku animatoriumi. Be to, ir pats kaip režisierius kūrė filmus ir animacinius siužetus dokumentiniams filmams. Jis užbaigė savo ilgiausiai – beveik 64 metus – kurtą legendinį filmą „Sigutė“, kurio premjera planuojama šių metų rudenį.
