Taip apie pirmąjį savo bandymą prisiliesti prie vaizdų pasaulio Jonas Mekas pasakoja 2016 m. sukurtame Douglaso Gordono filme „Neturėjau kur eiti“ (I Had Nowhere To Go), kuris yra paremtas J.Meko knyga „Žmogus be vietos. Nervuoti dienoraščiai“ (I Had Nowhere to Go, 1991). Joje – fragmentiški jaunystės prisiminimai. Mintys žmogaus, su broliu Adolfu bėgusio nuo Antrojo pasaulinio karo, patekusio į karo belaisvių stovyklą, o 26-erių tapusio emigrantu Niujorke.
Čia niekas nebeplėšo juostelių ir J.Mekas ilgainiui ima kalbėti vaizdais. Žodžiais savo patirtis ant popieriaus lapo jis pradėjo guldyti gerokai anksčiau.
Regis, visa J.Meko kūryba yra persmelkta atminties temos, kuri, kaip liudija ne vienas interviu, neišvengiamai susijusi su buvimu „žmogumi be vietos“. Tačiau atmintis J.Meko kūryboje beveik visada yra atsieta nuo didžiųjų naratyvų ir tvarkingo linijinio pasakojimo. Atmintis čia subjektyvi, intymi, gyva ir kintanti.
Todėl „avangardinio kino krikštatėviu“ praminto J.Meko 16mm kamera dažniausiai gręždavosi į draugų bei šeimos šventes, miesto gatves bemiegėmis naktimis ir nerimastingomis dienomis ar Niujorko meno sceną, tapusią jo antraisiais namais, o skaidri, lakoniška poezija bei proza skaitytojui dažniausiai šnabždėdavo apie kasdienes patirtis, savas fantazijas bei sapnus.
Ir net tuomet, kai paliečiami platesni kontekstai, J.Meko kūryboje visad likdavo neatšaukiamas asmeninio žvilgsnio pažadas.
Kai po kelių dešimtmečių jis drauge su broliu pirmą kartą sugrįžta į Lietuvą (trijų dalių filmas „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“, Reminiscences of a Journey to Lithuania, 1972), kamera fiksuoja ne socialinius ar politinius pokyčius, o klaidžioja po ketvirtį amžiaus nematytą tėvynę, ieškant, kaip atitaria užkadrinis J.Meko balsas, atpažįstamų praeities vietų.
2008 m. pasirodžiusiame keturių dalių ir beveik penkių valandų filme „Lietuva ir SSRS žlugimas“ (Lithuania and the collapse of the USSR), J.Mekas, pateikdamas nuoseklią 1989–1991 JAV televizijų naujienų laidų apie SSRS griūtį ir Lietuvos siekį išsivaduoti apžvalgą, taip pat neatsisako subjektyvumo. Režisierius sėdi priešais televizorių ir filmuoja jį namudine kamera. Vaizdas virpa, už kadro girdėti dūkstantys vaikai, skambantis telefonas, šnaresiai koridoriuje. Kartais J.Mekas kosteli. Kartais nebesusituri ir su neslepiamu susierzinimu ima komentuoti vaizdą ekrane. Taip režisierius sukuria Lietuvos atgimimo dienoraštį – tokį pat intymų, gyvą ir kartu imlų interpretacijoms, kaip ir visa J.Meko kūryba.
Akivaizdu, kad jam negaliojo taisyklės. Tai nereiškia, jog J.Mekas jas laužė rašydamas manifestus, daužydamasis kumščiais į krūtinę ar oponuodamas sistemai. Priešingai – veikiau geraširdiškai šypsodamasis ir niekad perdėm rimtai į save nežiūrėdamas jis keliavo tais takais ir takeliais, kurie rodėsi įdomiausi jam pačiam.
Dar 1948-aisiais jis savo „nervuotame“ dienoraštyje rašė: „Sako: nepamesk kelio dėl takelio... A, žiūrint kur kas eina. Žiūrint kur kas nori nueiti... Yra vietų, kur gali nueiti tik takeliais. Takeliai dažniausiai veda prie gražiausių, subtiliausių papievėlių, upelių, žolynų, pavėsių. Keliai yra oficialūs, dulkini – tik pravažiuoti. Bet aš noriu ir pasigrožėti, ne tik važiuoti (ar pravažiuoti). Mano gyvenimas nėra važiavimas į tikslą. Tie žolynėliai daug daugiau man rūpi, tie papievėliai, kur takeliai nuveda.“
Ir šių takelių ieškoti, o ne vien jau nutiestus kelius minti, J. Mekas drąsino ir kitus, ypač jaunus, savo balso tebeieškančius kūrėjus. Todėl visai nenuostabu, jog vakar, sužinojus apie J.Meko mirtį, šitiek įvairiausių sričių Lietuvos ir užsienio autorių su didele pagarba ir dėkingumu vadino jį savo mokytoju. Menininkas, kuris nedarė kompromisų ir neišsižadėjo savo asmeninio žvilgsnio, menininkas, kuris iki pat pabaigos nepaliovė ieškoti ir tikėti kūrybos galia, negali netapti įkvėpimu.
Todėl saugant J.Meko atmintį ir atmintį apie J.Meką atrodo svarbu nepamiršti šios pamokos – rasti noro, laiko ir drąsos pasigrožėti, ne tik pravažiuoti. Šia mintimi tiek gyvenime, tiek kūryboje kliovęsis J.Mekas savo 2001 m. sukurtą filmą pavadino „Kai aš judėjau pirmyn, kartkartėmis mačiau trumpus grožio blyksnius“ ir tai atrodo tiksliausias šios sudėtingos, įkvepiančios ir, tikiu, dar ilgai įkvėpsiančios Jono Meko gyvenimo istorijos epilogas.
***
Jonas Mekas gimė 1922 m. gruodžio 24 d. Semeniškiuose, Biržų rajone. Mokėsi Biržų gimnazijoje. Pasisakė prieš okupacinę vokiečių valdžią, padėjo rengti laikraščius „Į laisvę“, „Tautos žodis“ ir „Nepriklausoma Lietuva“. Yra dirbęs laikraščių „Naujosios Biržų žinios“, „Panevėžio apygardos balsas“ bei žurnalo „Žvilgsniai“ redaktoriumi.
Būdamas 22-ejų su broliu Adolfu paliko Lietuvą, tačiau besitraukiant į Vakarus jiedu Vokietijoje aštuoniems mėnesiams pateko į karo belaisvių stovyklą. Dar dvejus metus praleido DP (displaced persons, „perkeltųjų asmenų”) stovyklose.
1946–1948 m. J.Mekas Mainco universitete studijavo filosofiją ir romanistiką. Po metų kartu su broliu emigravo į JAV. Čia jis įsigijo kamerą ir ilgainiui pradėjo kurti videodienoraščius bei filmus.
1954 m. kartu su broliu pradėjo leisti „Film Culture“ žurnalą. Šeštajame dešimtmetyje aktyviai įsitraukė į kino kritikos diskursą: savo tekstus publikavo „Film Culture Magazine“, „The Village Voice“, „Sight and Sound“, „Bianco e Nero“, ,,The American Film“, „The New York Times“, „Cahiers du Cinéma“, ,,Film Quarterly“ ir kt. leidiniuose.
1962 m. jis įkūrė „The Film Makers’ Cooperative”, o 1964 m. „The Filmmakers’ Cinematheque“, kuri ilgainiui išaugo į „Anthology Film Archives“ - vieną didžiausių pasaulyje amerikiečių avangardinio kino archyvų.
J.Mekas per savo karjerą dirbo su tokiais menininkais kaip Jurgis Mačiūnas, Andy Warholas, Yoko Ono, Johnas Lennonas, Allenas Ginsbergas ir kt.
J.Mekui 1995 m. skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, 2003-aisiais – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius. J.Mekas buvo VDU Garbės daktaras.
Už nuopelnus meno ir mokslo srityse Austrijos Menų komiteto sprendimu menininkui buvo įteiktas aukščiausias Austrijos apdovanojimas – Pasižymėjimo ženklas. J.Mekui taip pat įteiktas Piero Paolo Pasollini apdovanojimas, Amerikos režisierių gildijos bei Niujorko filmų kritikų gildijos apdovanojimai už nuopelnus kino menui ir kt.
2007 m. J.Mekui prezidentas Valdas Adamkus išimties tvarka suteikė Lietuvos Respublikos pilietybę. 2011 m. jis paskelbtas Biržų garbės piliečiu.
Svarbiausi J.Meko filmai: „Voldenas (dienoraščiai, užrašai ir eskizai)“ (Walden: Diaries, Notes & Sketches, 1969), „Prarasta, prarasta, prarasta“ (Lost, Lost, Lost, 1975), „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ (Reminiscenses of a Voyage to Lithuania, 1972); „Kai aš judėjau pirmyn, kartkartėmis mačiau trumpus grožio blyksnius“ (As I Was Moving Ahead, Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty, 2000), „Bemiegų naktų istorijos” (Sleepless Night Stories, 2011).
Svarbiausi J.Meko literatūros kūriniai: „Semeniškių idilės“ (1948), „Laiškai iš niekur“ (1997), „Dienų raštai“ (1998), „Žmogus be vietos. Nervuoti dienoraščiai“ (2000), „Žmogus prie lyjančio lango“ (2010).
Atsisveikinimas su J.Meku vyks šeštadienį Niujorke. Velionis bus kremuojamas.
Jono Meko biografija parengta pagal Jono Meko vizualiųjų menų centro ir oficialios menininko interneto svetainės informaciją.
