„Tai – siaubinga netektis, ir ne tik man, bet ir visai lietuvių literatūros istorijai, visai Lietuvai. Turėjome vienintelę tokio masto kūrėją...“ – susitaikyti su netektimi negalėjo iki paskutinių poetės gyvenimo dienų su ja artimai bendravusi ir monografiją „Liūnė Sutema: Gyvenimo ir kūrybos keliais“ parašiusi muziejininkė, Maironio lietuvių literatūros muziejaus Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė.
Tai – siaubinga netektis, ir ne tik man, bet ir visai lietuvių literatūros istorijai, visai Lietuvai.
Paskutinį kartą su Liūne Sutema ji kalbėjosi, likus savaitei iki poetės mirties – tąkart papasakojo apie muziejuje surengtą išeivių rašytojo, poeto Algimanto Mackaus atminimo vakarą.
„Pati dabar bandau rašyti nekrologą ir negaliu sudėlioti žodžių. Nesinori pasakyti apie ją tik keletą banalių frazių – šiandien man per daug tragiška. Mes dar nesuvokėme, koks ypatingas žmogus išėjo...“ – skausmo neslėpė V.Paplauskienė.
Gimusi 1927 m. liepos 5 dieną Mažeikiuose, Z.Nagytė-Katiliškienė 1944 m. kartu su tėvais pasitraukė į Vakarus, 1945-aisiais Vokietijoje baigė gimnaziją bei studijavo vokiečių literatūrą ir filosofiją. Rašyti poetę paskatino jos brolis, poetas ir literatūros kritikas Henrikas Nagys.
„Henrikas anksti pradėjo rašyti, jau 17 metų spausdino savo poeziją. Matydavau, kaip jis sėdi savo kambaryje ir rašo. Pabandžiau ir aš savo mintis užrašinėti. Niekam nesakiau – nei draugams, nei broliams, nei tėvams. Niekad nepamiršiu vieno vakaro Kėdainiuose, kada Henrikas surado mano pirmąjį eilėraščių sąsiuvinį. Nežinau, ar jis buvo laimingas, ar nustebęs, bet jis daug daug man tada kalbėjo apie žmogų, apie kuriantį žmogų ir jo pasaulį, tą vakarą mūsų sode spindėjo nukritę žvaigždynai, žydintys kaštonai ir vėsūs, juodi šikšnosparniai glaudėsi prie langų, ir man buvo gera, kaip niekad, niekad. Jis sakė – tik tu rašyk, tik tu rašyk...“, – V.Paplauskienei prieš ketverius metus duotame interviu pasakojo Liūnė Sutema.
Jau Vokietijoje Z.Nagytė-Katiliškienė ėmė pasirašinėti Liūnės Sutemos slapyvardžiu, kurį, anot jos pačios, „turbūt Dievulis pakuždėjo į ausį“.
Katiliškių namuose virė kultūrinis židinys, dažnai vykdavo kūrybos aptarimai. Būdavo pristatomi ir jaunesnių rašytojų kūriniai, bet patys Zina su Mariumi savo kūrybą pristatyti viešai vengė.
1949 metais poetė su šeima ir būsimu vyru, rašytoju Mariumi Katiliškiu laivu išplaukė į JAV, kur Brukline susituokė, o netrukus visam likusiam gyvenimui apsigyveno Čikagos priemiestyje, Lemonte.
Būtent tais laikais su Liūne Sutema ir jos vyru M.Katiliškiu artimai bendravo fizikas ir rašytojas Kazys Almenas.
„Liūnę prisimenu jauną moterį – čia seni laikai... Į Katiliškių namus visada būdavo malonu ateiti į svečius. Zina labai nesirūpindavo, ką paduoti ant stalo – pas Katiliškius svarbiausia būdavo pokalbiai, o ne koks pyragaitis. Ten rinkdavosi įvairūs žmonės, neretai iš Montrealio atvažiuodavo jos brolis Henrikas, – dešimtis metų atgal mintimis nukeliavo K.Almenas. – Katiliškių namuose virė kultūrinis židinys, dažnai vykdavo kūrybos aptarimai. Būdavo pristatomi ir jaunesnių rašytojų kūriniai, bet patys Zina su Mariumi savo kūrybą pristatyti viešai vengė.“
Jis pasakojo, kad Liūnei Sutemai vyras Marius ir brolis Henrikas buvo labai svarbūs, bet „savo kūryba poetė išliko autonomiška“.
„Zina su Mariumi labai gerai sugyveno ir vienas kitą rėmė, bet kūrybine prasme buvo individualūs žmonės. Jie vienas kito nekritikavo, nors šiaip tuose susibūrimuose kritikos būdavo gana daug – kritikuodavom visus, ko tik negaila, – prisiminęs šypsojosi K.Almenas. – Nors Marius buvo intelektualas, jis dažnai su švelniu humoru pabrėždavo, kad yra paprastas darbininkas, „zimagoras“. Bet mūsų kalbos tikrai nebūdavo „zimagoriškos“. Nors mes buvome palyginus neturtingi žmonės, visai mūsų kompanijai turtas ir vaizdavimas buvo autentiškai svetimas. Katiliškiai dėl savo neturto visai neišgyveno ir net savotiškai didžiavosi. Pavyzdžiui, Mariui buvo labai svarbu, kad jis pats, o ne darbininkai pastatė tą namą, kuriame jie gyveno Lemonte.“
Nors K.Almeno ir Katiliškių šeimos gyvenimo keliai vėliau išsiskyrė, jo atmintyje su šiais žmonėmis liko susiję brangūs ir smagūs prisiminimai.
Liūnės Sutemos vyras, rašytojas M. Katiliškis mirė 1980 metais, jos brolis, poetas H. Nagys Anapilin iškeliavo 1996-aisiais. Eidama 86 metus, iš šio pasaulio iškeliavo ir pati poetė, palikusi Lietuvai brangų kūrybinį palikimą.
„Išaugau austinį atsiminimų rūbą –
šalta ir nejauku.
Sudėvėjau medines klumpaites –
skaudžiai aštru ir skurdu.
Suklijavau visus praeities vaizdelius,
lyg spalvingus atsišaukimus,
ant vėjo plačios kaktos –
teišpusto, teišžarsto juos –
Smagu, kaip niekad smagu.
Ir aš išeinu.“
Ištrauka iš Liūnės Sutemos eilėraščio „Niekieno žemė“
