Panašiai vyksta ir pokalbis – į klausimus atsako kartu, vienas kitą papildydami. Tarsi karšto stiklo tėkmė, išsiskirianti tik tuomet, kai menininkai kalba apie vienas kitą ar asmeniškesnius dalykus.
– Paroda menininkui – tarsi satisfakcija, savo vietos bendroje kūrybinėje erdvėje pasitikrinimas. Kiekvienai parodai tikriausiai ruošiamasi vis kitaip. Kuo ypatinga paroda „Švytėjimas“ Klaipėdoje?
– Tiesa – kiekvienai parodai ruošiamės specialiai: lemia pati parodinė erdvė, jos dydis, aukštis, net sienų, grindų spalva, langų dydis ir skaičius bei dar daug įvairių detalių. Savo kūrinius specialiai kiekvieną apšviečiame, net savo ekspozicinę įrangą atsivežame, ir tai yra irgi tam tikri skirtingų erdvių niuansai. Bet šiame pasakojime romantikos mažai (šypsosi). Daug smagiau, kai žiūrovas nežino tų visų eksponavimo prakaito subtilybių, o mato galutinį rezultatą, kuris arba pakeri jį, arba ne. Kiekviena paroda mums yra išskirtinė. Tai – lyg ataskaita, akistata su savimi. Žinoma, smagiausia, jei paroda būna gausiai lankoma ir iš lūpų į lūpas perduodama informacija, kad štai ten ir ten vyksta paroda, kurią būtina aplankyti. Kūrėjui toks įvertinimas labai ypatingas.
– Apsilankius Jūsų parodoje atrodo, kad stiklas Jums – visas gyvenimas.
– Iš tiesų? Stiklas – tikrai labai specifinė sritis, turinti daugybę technologinių kelių jį valdyti. Arba jis tave patraukia, arba – ne. Čia neišeina „po truputį“, ypač kalbant apie karštą stiklą – ši technologija mūsų mėgstamiausia: pučiam, liejam, įvairiai formuojam karšto stiklo masę, savo konsistencija primenančią šviežią medų. Turėtume pabrėžti, kad tai kone vienintelė meno ar amato sritis, kur technologijų išmanymas užima išskirtinę vietą. Tam turi skirti nemažai laiko, tai nėra vienos dienos ar net metų mokslai... Nors patirties esame sukaupę tikrai nemažai, pavyzdžiui, Remigijus su stiklu „žaidžia“ jau tris dešimtmečius. Tačiau vis vien nuolat sulaukiam kokių nors stiklo „išdaigų“, naujų atradimų, netikėtumų...
– Klausiate, ar mums stiklas – visas gyvenimas? Jis – mūsų aistra... Gal tuo jis ir traukia – toks nuolatinis dialogas, nuolatinė tarpusavio kova gerąja prasme. Stiklas vis dar nenustoja žavėjęs. Remigijus vis pabrėžia, kad net turi priklausomybę nuo stiklo (juokiasi).
– Jūsų darbai jau apkeliavo pusę pasaulio. Dabar atsigręžėt į Lietuvą. Ar per tuos metus, kai „grįžote namo“, stiklo meno padėtis pakito – atsirado daugiau kūrėjų, parodų?
Keliaujame ten, kur tik įmanoma. Pradedant „stiklo šalimis“, tokiomis kaip Čekija, Slovakija, Skandinavijos šalys, Ukraina, Rusija, baigiant tomis, kur stiklas, tiksliau, stiklo menas, dar vis jaunas. Viena pastarųjų yra ir Lietuva. Ne stiklas, bet stiklo menas čia dar labai jaunas. Nepaisant archeologinių stiklo radinių, datuojamų I a., arba XVI a. stiklo manufaktūrų, neturime gilių stiklo meno šaknų.
Turime dar ir jau seniai atgyvenusią meno klasifikaciją, kuomet stiklo menas vis „numetamas“ į taikomojo meno kategoriją. Galbūt todėl, kad stiklo menininkų Lietuvoje ne tiek ir daug, stiklininkų parodos irgi vis dar ganėtinai retas reiškinys, – niekas ir nebando tam prieštarauti. Tačiau po truputį stengiamės tą suvokimą pakeisti – kas nors turi nusistovėjusį vandenį drumsti (juokiasi).
Indrė: Esu Vilniaus dailės akademijos doktorantė ir mano nagrinėjama tema būtent apie tai, kaip iš funkcionalaus stiklas kartais virsta ir moderniu, postmoderniu ir net konceptualiu meno kūriniu... Tai yra, visiškai neatsilieka nuo kitų meno sričių. Žinoma, dėl tokių pasenusių nuostatų dar vis sunku patekti į, pavyzdžiui, „šiuolaikinį meną“ propaguojančias Vilniaus galerijas. Nežinau, kas sugalvoja ir nustato, kas yra tas „šiuolaikinis menas“, bet čia jau atskira kalba (juokiasi).
Remigijus: Vis dėlto ne visiškai sutiktume, kad tik dabar atsigręžiame į Lietuvą. Kiekvienais metais stengiamės surengti savo parodas kokiame Lietuvos mieste ar miestelyje. Pavyzdžiui, pirmoji Indrės personalinė paroda buvo surengta 2007 metais Šilalėje, Vlado Statkevičiaus muziejuje. Šią vietą galbūt nulėmė asmeniniai sentimentai: čia – Indrės tėčio šaknys, šiose apylinkėse buvo ir Indrės bėgiota vaikystėje, viešint pas senelius. Juolab kad teko gyvenime ir šviesaus atminimo Vladą Statkevičių bei jo žmoną pažinti...
Indrė: Gal kiek aktyviau pradėjome rodytis po Remigijaus jubiliejinės parodos jo gimtajame mieste – Panevėžio miesto dailės galerijoje 2011 metais. Remigijus juokauja, kad tai jo mama ir žmona (tai yra aš) privertė jį tą parodą surengti. Iš tiesų – gal kiek ir „stumtelėjome“ ta linkme – juk jubiliejus, o ir kūrybiniu keliu jau ne vienerius metus sėkmingai eita (juokiasi).
Pasaulis žino, kūrybinį braižą pažįsta, o va Lietuvoj – mažokai... Ir, žinot, paroda buvo išties labai sėkminga, gausiai lankoma, sulaukėme daugybės gražių atsiliepimų. Kiek vėliau draugai surengė mūsų parodą Vilniuje, ne meno galerijoje, o verslo centre „Pirklių namai“. Vėl gausybė gražių atsiliepimų, paroda buvo tikrai aktyviai lankoma. Žmonės dėkojo, kad pamatė tai, ko nesitikėjo – jog iš stiklo ne tik buitiniai gaminiai daromi, bet ir švytinčios stiklo skulptūros. Tai, galima sakyti, ir pastūmėjo „suaktyvėti“ – sekė autorinės mūsų parodos. Dalyvaujame ir grupinėse parodose.
– Kai kurie menininkai per metus sukuria tik kelis darbus, ir nebūtinai todėl, kad meno sritis to neleistų. Jūsų parodoje „Švytėjimas“ – labai daug darbų. Esate produktyvūs?
– Na, sakykime, stiklo meno sritis tikrai ne iš pigiųjų. Iš tiesų stiklas – gana brangi materija, ypač jei jis kokybiškos sudėties. Gal tai kiek pristabdo menininkus. Kita vertus, konkrečiai stiklo meno rinka, būkime atviri, nėra labai plati. Savo gerbėjus, žiūrovus, galų gale pirkėjus reikia užsiauginti, prisijaukinti, prižiūrėti. Tai nėra vienos dienos procesai.
Kas mus verčia būti produktyvius? Tai vėlgi – ta begalinė meilė šiai subtiliai, kaprizingai, bet mieliausiai medžiagai – stiklui (šypsosi).
– Esate kūrėjų pora. Kaip pasidalijate dirbtuve? Kokie procesai ten vyksta?
Indrė: Taip, esame pora, bet kuriame atskirai. Mūsų idėjos, technikos, stiliai, net kūrinių gabaritai skirtingi. Nesikišame į vienas kito kūrybinį procesą, kol kitas to neprašo (juokiasi). Būna, kad klausiame vienas kito nuomonės, patarimo, kažkokių įžvalgų, bet vis vien galutinis sprendimas būna autoriaus. Dviese ir lengviau, ir tuo pat metu – ne, turi vienas kitam lyg ir „įtikti“, juk pats svarbiausias žiūrovas – esantis šalia. Tikiuosi, kad parodose mūsų darbai „skamba“ lyg vieninga daina, dainuojama dviem balsais (šypsosi).
Kūrinio idėja, vizija pirmiausia „užsimezga“ galvoje. Remigijui nuolat galvoje „mezgasi“ šimtai vizijų, jis galėtų bent kelias jums iškart išgeneruoti, net jei užkluptumėt jį nepasiruošusį. Jis labai ekspresyvus, gali „taškytis“ stiklu ir darbo metu sukurti dar kelias skulptūras, nors pirminė buvo tik viena. Aš, atvirkščiai, savąsias nešiojuosi ilgai. Ir kai jau viskas apgalvota iki galo – kūriniui lemta gimti stiklo studijoje.
– Stiklas – kaprizinga medžiaga. Ar nebandėte eksperimentuoti su kitomis medžiagomis?
– Stiklas, bent jau kol kas, – vienintelė meilė (šypsosi). Tiesa, bandome derinti jį su kitomis medžiagomis: metalu, akmeniu, medžiu. Nuolat ieškome įvairiausių sprendimų. Kartais, norint atspindėti kokią nors idėją, tiesiog būtinas kitos medžiagos „įsikišimas“, kad papildytų, padėtų atskleisti stiklo grožį.
– Parodos atidarymo metu Klaipėdoje surengėte tikrą šventę – pasikvietėte puikų Kretingos meno mokyklos mušamųjų instrumentų ansamblį. Panevėžyje organizavote tarptautinį meno simpoziumą „Glass Jazz“ – ir jame skambėjo džiazas. Iš kur ta meilė džiazui? Ar Jūsų dirbtuvėse skamba ir kita muzika?
– Džiazas nėra mūsų pati didžiausia muzikinė meilė (juokiasi). Nesam užsidarę savo dirbtuvėse, dalyvaujam įvairiuose meno renginiuose, klausomės įvairių stilių, žanrų. Pagal nuotaiką. Kretingos meno mokyklos mušamųjų instrumentų ansamblis mus tiesiogine to žodžio prasme pakerėjo, kai juos išgirdome pirmąkart. Jie skleidžia tokią energiją! Tikrai nežinau, ar klausantis jų įmanoma likti abejingiems. Džiazas tiesiog – labiausiai improvizuojantis reiškinys. Kaip ir darbas karšto stiklo studijoje. Būna, atvažiuoji, tarkim, į kokį stiklo simpoziumą susigalvojęs, ką kursi, kokia forma atspindės tavo idėją. O, žiūrėk, techninės tos studijos sąlygos ten diktuoja savo taisykles. Na, ir turi suktis, improvizuoti, apžaisti situaciją.
„Glass Jazz“ buvo toks renginys, kuomet vienu metu gyvai improvizavo tiek džiazo muzikantai, tiek įvairių šalių stiklo menininkai, vieni kitus papildydami. Tai buvo tikrai smagus iššūkis abiem pusėms. Tikim, tai buvo tik pradžia. Tokie renginiai mūsų studijoje tiesiog turi turėti tęstinumą!
Beje, apie muziką, skambančią dirbtuvėse. Ji – įvairių žanrų – yra dažnas kūrybinio proceso palydovas, gal tik išskyrus tas akimirkas, kai norisi asmeninės tylos.
– Jūsų švytintys darbai nejučiom kelia teigiamas emocijas – medikai apsilankymą Jūsų parodoje turėtų rekomenduoti kaip meno terapijos priemonę. Ar tokios pat nuotaikos ir juos kuriant?
– Ačiū už šiltą žodį! Savo kūriniais siekiame dalintis tik geromis emocijomis. Žiauriosios ir šokiruojančios tegul lieka kriminalinėms laidoms (juokiasi). Iš tiesų, labai smagu, jei sulaukiame tokių, kaip jūsų, atgarsių. Žmogų priversti susimąstyti apie tam tikrus dalykus, užkabinti ir suvirpinti jo sielos stygas, ko gero, daug sunkiau pateikiant jam estetišką, gražų meno kūrinį, nei šokiruoti ir apstulbinti jį parodant kažką tiesmukai, šlykščiai, drastiškai. Tačiau nenorim nieko kritikuoti, kiekvienas turi savo žiūrovą.
Į savo kūrinius įdedame dalelę savęs, savo širdies. Atrodo, kad kūrinys išnešiojamas lyg kūdikis. Būna net sunku išsiskirti. Bet jei matai, kad norintis jį įsigyti žmogus iš tiesų jį „įsimylėjęs“, tada – lengva (šypsosi).
– Koks Jūsų laisvalaikis? Pomėgiai?
– Kaip ir minėjome, esame atviri pasauliui, lankome parodas, įvairius meno renginius, koncertus. Gal reiktų išskirti vieną iš mūsų pomėgių – keliones. Judam nuolat. Kartais šimtąjį kartą riedam savaisiais stiklo takais, kartais naujais, neatrastais, nematytais. Beprotiškai mylim gamtą! Kai nekeliaujam ir nesižvalgom į gamtos stebuklus svetur, „pasislepiam“ Lietuvos ežerų karalystėje Zarasų rajone, kur turim sodybą vidury miškų. Klausom, kaip klykia gervės, kaip gamta prityla prieš lietų, kaip kyla rūkas rytais, kinivarpos graužia seno namo medines sijas...
Remigijus: Indrė dar šiek tiek įsimylėjusi fotografiją...
Indrė: O Remigijus pradėjo kolekcionuoti... moteris. Tiesa, jos – stiklinės (kvatoja).
– Klausimas Indrei: peržvelgus Jūsų biografiją į akis krenta, kad visą gyvenimą mokotės. Kokia varomoji jėga neleidžia Jums nurimti?
– Jei galiu juokauti, tai mūsų dueto varomoji jėga yra Remigijus, kuris gal keliasdešimt kartų už mane aktyvesnis ir vis nerimstantis, ir dar mane, kiek lėtesnę, nuolat stumteli. Tai čia kalbant apie praktinę kūrybą. Kartais pasijuntu lyg kokia studenčiokė, kai Remigijus netikėtai paklausia: na, tai ką šiandien sukūrei? O aš dar vis nešioju tą savo idėją galvoje... dar neišgrynintą, iki galo nesudėliotą (juokiasi).
Mokslai ir visas teorinis judėjimas yra grynai mano „užgaida“. Gal nuskambės banaliai, bet išties norisi tą mūsų mylimą stiklą kiek įmanoma populiarinti, rodyti ir saviems, ir pasauliui, ir iš visų pusių, ir pagaliau truktelti jį iš Lietuvos meno užribio. Be to, vis vien visą gyvenimą mokaisi, nesvarbu, ar akademijoje, ar stiklo studijoje.
– Auginate dukrelę. Ar jau išryškėjo mažosios meniniai gabumai?
– Žinote, tas mažas žmogutis ir neleidžia rankų nuleisti su tūkstančiais klausimų ir dar daugiau įžvalgų per dieną. Su užkrečiančiu juoku, žavia šypsena, o, žiūrėk, ir nuoširdžiomis ašaromis akyse. Visa paletė jausmų, dramų ir komedijų (šypsosi). Nuolat stebiuosi, kiek daug mes – suaugusieji – jau esam pamiršę, užslėpę, išmokyti veidmainiauti, prisitaikyti. Gal pakartosiu visiems gerai žinomą frazę, kad mažieji žmogučiai yra mūsų didieji Mokytojai. Bet tai yra tikra tiesa! Kiek daug juose išminties, paprasto nuovokumo, pastabumo, tikrumo ir atvirumo. Galų gale – paprasčiausio gyvenimo džiaugsmo! Kiekvienas iš jų jau yra menininkas, sportininkas ir dar kas tik nori!
Taip ir mūsų mažoji: viskas jai įdomu, kas jau patirta, kas dar nematyta, neatrasta, lyg koks keliautojas kasdien atranda vis naujas žemes. Stengiasi viską išbandyti, pačiupinėti... O kai mūsų dukrytės kas nors paklausia, ką dirba jos mamytė ir tėvelis, ji atsako – jie daro stiklą! (šypsosi).
Dar labai knieti paklausti ir apie dūžtantį stiklą – tiek dirbtuvėse, tiek parodų salėse ar namuose...
O, stiklas turi tokią savybę – dužti, skilti, trupėti. To neišvengiame ir mes. Kartais tai būna mūsų jau minėtos stiklo „išdaigos“, tai yra tam tikros technologinės aplinkybės. Kitais atvejais – tiesiog žmogaus neatsargumas. Ką galime pasakyti... toks gyvenimas (šypsosi).
Indrės Stulgaitės-Kriukienės ir Remigijaus Kriuko meninio stiklo paroda „Švytėjimas“ KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki 2015 m. lapkričio 22 d.
KKKC Parodų rūmų darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11.00 – 19.00 val.
