„Kai atvykstu į Lietuvą, manyje pradeda vykti metamorfozės, jaučiuosi kažkaip kitaip... – prisipažino S.Bahatas, kuris Lietuvoje su trimis savo vaikais pirmą kartą po ilgos pertraukos lankėsi 1997 metais, o dar tris anūkus kartu su savimi atsivežė 2004-aisiais.
Lietuvoje buvo įleistos gilios menininko šeimos šaknys – jo protėviai čia gyveno jau XIX a. pradžioje. 1928 metais Alytuje S.Bahatas gimė gerbiamo miesto advokato šeimoje. Jo tėvas įkūrė ir kurį laiką vadovavo lietuviškai policijai ir „Savanorių gaisrininkų brigadai“ Alytuje.
 |
| Luko Balandžio nuotr./Izraelio skulptorius Saadia Bahatas |
„Alytus buvo labai gražus ir geras miestas augti vaikui“, – rodydamas išsaugotas tėvų ir savo su seserimi vaikystės nuotraukas, nostalgiškai prisiminė S.Bahatas.
Deja, laimingą skulptoriaus vaikystę Lietuvoje sugriovė II pasaulinis karas ir holokaustas – jo šeima pateko į Vilniaus getą, kur netrukus buvo nužudytas jo tėvas, o kiek vėliau – ir motina. Penkiolikmetis vaikinas, atskirtas nuo sesers, gyvuliniu vagonu buvo ištremtas į lagerius Estijoje.
„Vergavau penkiuose lageriuose, kol iš dešimčių tūkstančių žmonių mane likimas atvedė į vienintelį laivą, kuris buvo skirtas žydams išgabenti iš Estijos į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Ten man su dar šešiais berniukais per stebuklą pavyko išlikti gyviems – kiti 507 žydai pateko tiesiai į dujų kameras“, – kartais sudrebančiu balsu pasakojo Izraelio menininkas, kurį galiausiai iš lagerių pragaro išvadavo rusai ir jis, dėl karantino neįleistas į Lietuvą, nusprendė vykti pas dėdę ir tetą į tuometinę Palestiną.
 |
| Luko Balandžio nuotr./Izraelio skulptorius Saadia Bahatas |
Už gyvybę vyrui dar reikėjo pakovoti Izraelio nepriklausomybės kare, kuriame žuvo kas penktas karys, tačiau galiausiai S.Bahatas, iš visų jėgų stengdamasis užsidirbti pragyvenimui, baigė mokyklą ir universitetą, bei buvo įvertintas inžinieriaus diplomu.
„Esu laimingas, nes man pavyko sukurti gražią šeimą, susilaukėme trijų vaikų, o dabar jau turime ir septynis anūkus“, – rodydamas jų nuotraukas, džiaugėsi S.Bahatas, kuris 37 metus išdirbo inžinieriumi mokslinių tyrimų ir plėtros srityje.
„Menas man daugelį metų buvo tik hobis, tačiau švęsdamas savo 65 gimtadienį nusprendžiau, kad nuo šiol mažiau dėmesio skirsiu inžinerijai, o daugiau – menui, – apie naują gyvenimo etapą pasakojo garbaus amžiaus vyras. – Iš pradžių mane žavėjo klasikinis ir primityvus menas, tačiau kuo toliau, tuo labiau ėmė traukti abstrakcijos, simboliai. Supratau, kad man malonumą teikia ne realių daiktų atvaizdavimas skulptūroje, o naujų formų kūrimas. Kai manęs klausia, kas yra viena ar kita mano skulptūra, atsakau: „Juk niekas neklausia, kas yra L.van Beethoveno 5-oji simfonija...“
Pritaikęs inžinerines žinias, S.Bahatas sukūrė įvairaus dydžio skulptūrų, kurios buvo apdovanotos Hermano Strucko (Tel Avivo meno muziejaus įkūrėjo) prizu bei kitais apdovanojimais, pristatytos autorinėse bei grupinėse parodose Izraelyje ir pasaulyje (Japonijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Italijoje, JAV, Vietname).
„Abstraktus menas paliečia jausmus – tu jauti arba ne. Man pačiam iš vidaus ateina jausmas, kokią formą sukursiu, dažnai idėją padiktuoja medžiaga. Labiausiai mėgstu dirbti su akmeniu, medžiu ir metalu. Esu tik vieną kartą pirkęs medžiagą skulptūrai, visais kitais atvejais naudoju paties surastus, iš kelionių parsivežtus akmenis ar kieno nors duotas ar dovanotas medžiagas, – savo kūrybos subtilybėmis dalijosi skulptorius, kurio visi namai nustatyti jo kūriniais. – Tik miegamajame nėra nei vienos skulptūros, nes žmona yra pasakiusi, jog nenori miegoti su skulptūromis.“
Šio menininko skulptūros puošia Izraelio miestų viešąsias erdves, taip pat nemažai savo kūrinių S.Bahatas padovanojo mokykloms.
„Dabar darau tai, kas man patinka – kūryba man teikia didelį džiaugsmą ir pilnatvę“, – prisipažino 84-erių vyras, nusišypsojęs jį į Lietuvą atlydėjusiai žmonai.
Trečiadienį, gegužės 9 dieną, 17 val. Vilniaus galerijoje „Arka“ bus atidaryta jo 22-oji skulptūros paroda, pavadinta „Po 69 metų“.
 |
| Luko Balandžio nuotr./Izraelio skulptorius Saadia Bahatas |
