„Tiesiog visada piešiau tai, ką mačiau. Ir dabar paveikslus kuriu sau ir pagal save. Nors ir parduodu žmonėms, bet kuriu iš savęs“, – apie kūrybą pasakojo A.Eidukaitis. Jis neslepia, kad paveiksluose atsispindi jo paties pasaulio suvokimas.
Savo darbuose dailininkas vaizduoja per siurrealistinio pasaulio spalvas atsiveriančias šių dienų problemas. Tiesa, prakalbinti menininką apie tai, kokios problemos kamuoja pasaulį ir jį patį – sunku.
„Stengiuosi vengti savo darbų prasmę aptarinėti su žmonėmis – visi interpretuoja savaip, tad nenoriu gadinti jų įsivaizdavimo. Tiesiog piešiu tai, ką rodo sąmonė“, – nedaugžodžiavo Aurimas.
Piešti įkvėpė gatvės dailininkas
„Buvau turbūt 7 metų, kai tėvai pirmą kartą nusivežė į Nidą. Besidairydamas pamačiau, kaip vienas dailininkas, sėdėdamas prie molo, tapė seną aprūdijusį laivą, ir man žandikaulis atvipo nuo vaizdo, kaip iš spalvų makalynės jo paletėje gimsta tikrų tikriausias laivas ant drobės. Tas sąlytis mane taip pakerėjo... Tarsi kažkoks stebuklas, siekiamybė“, – apie netikėtai jo gyvenimo kelią apsprendusį susitikimą pasakojo dailininkas.
Po šio įvykio tolimesnis A.Eidukaičio kelias jam buvo aiškus. „Nuo tada prasidėjo mano papaišymai. Pamenu, vis prašydavau, kad po Kalėdų eglute man padėtų guašo ir nesulaukęs dovanų išpakavimo meto jau tepliodavau naujais dažais. O jau 7 klasėj tiksliai žinojau, kad būsiu dailininkas“, – prisiminimais pasidalijo jis.
Man žandikaulis atvipo nuo vaizdo, kaip iš spalvų makalynės jo paletėje gimsta tikrų tikriausias laivas ant drobės.
Dailės mokykloje prasimokius 6 metus ir baigus 12 klasių, A.Eidukaičio laukė sunkus apsisprendimas.
„Tada, nors žinojau, kad ateitį siesiu su menu, negalvojau stoti mokytis būtent dailės. Mintis, kad iš to galima išgyventi, atrodė absoliučiai nereali. Dabar, aišku, gailiuosi nestojęs ten, kur šaukė širdis, bet tada tikrai atrodė neįmanoma išgyventi iš paveikslų“, – apie savo pasirinkimą nestoti į Dailės akademiją pasakojo menininkas.
Dabar įspūdingus paveikslus kuriantis A.Eidukaitis po 12 klasių įstojo į Šiaulių pedagoginį universitetą, technologijų mokytojo specialybei gauti.
A.Eidukaitis atvirauja, kad toks sprendimas jam kainavo penkerius brangios jaunystės metus.
„Studijos truko 5 metus ir buvo labai ištęstos – jeigu būtų bent kiek koncentruotesnės, būtumėm visi sutaupę 2 metus brangaus jaunystės laiko“, – kalbėjo dailininkas.
Gavo Salvadoro Dali vardą
Nuo 7-erių metų iki pat profesionalios dailininko karjeros iš rankų teptuko nepaleidęs A.Eidukaitis teigė, kad jau kūrybinio kelio pradžioje kolegos ėmė jį tapatinti su bene garsiausiu siurrealizmo atstovu – Salvadoru Dali.
„Dar tik ieškant savęs, savo stiliaus, mano paveikslų subjektai ir objektai sklandė ore. Tai pastebėję, draugai ėmė lyginti mano darbus su garsiojo Dali. Šios pravardės dar ilgai nepavyko atsikratyti“, – tikino menininkas.
„Žinoma, iš pradžių buvo malonu būti tapatinamam su tokiu meistru, bet su laiku atėjo individualuo poreikis – o ir savo paveikslų subjektus nutupdžiau ant žemės“, – apie individualumo paieškas pasakojo A.Eidukaitis.
Riba tarp realybės ir fantazijos
„Mano menas nėra vien siurealistiškas ar tik realistiškas – jame yra visko – ir simbolių, ir kitų stilių požymių. Savęs neriboju ir piešiu taip, kaip matau, kaip jaučiu“, – dėstė A.Eidukaitis.
„Dauguma vyresnių menininkų mano darbus apeina aplinkui. Jiems mano stilius nepriimtinas. O aš, priešingai, negaliu suprasti abstrakcijų, kur tiesiog pritaškyta dažų ant drobės. Mano galva, paveiksle turi būti mintis.
Aišku, gal kada nors aš irgi pradėsiu taškytis, gal man to reikės, norint išreikšti save, bet dabar savo vaizduotę geriausiai įprasminu tokio stiliaus paveiksluose“, – kalbėjo dailininkas.
Dauguma vyresnių menininkų mano darbus apeina aplinkui.
Laisvai kurti gali ne visi
A.Eidukaitis yra pasirašęs sutartį su „Eglės galerija“, kuri prekiauja menininko darbais. Anot jo, dailininko sėkmė priklauso ne tik nuo paveikslų ar talento, bet ir kūrėjo matomumo. A.Eidukaičio įsitikinimu, be sutarties su galerija, jam tektų ieškotis kito darbo, o tapybą palikti laisvalaikiui.
„Ne veltui yra sakoma, kad menininkų duona yra sunkiai uždirbama. Dažnai daug ką lemia savireklama ir kaip moki pateikti save, o ne patys darbai. Dabar gaunu pastovias pajamas ir džiaugiuosi, galėdamas tapyti, ką noriu. Be šios sutarties niekaip nepavyktų išgyventi ir išlaikyti šeimos, nes mano paveikslai nėra tokie, kurių norėtų daugelis žmonių, o ir savireklama neužsiimu“, – apie sunkumus, su kuriais susiduria originalių darbų kūrėjai, pasakojo dailininkas.
Jo teigimu, išgyventi vien iš parduodamų paveikslų jam nepavyktų.
„Žmonės paveikslus renkasi derindami prie interjero. Dažnai nori gražių spalvų, romantikos. Žodžiu, stengiasi, kad tiktų prie sofos. O aš kuriu pagal save – tuo metu gimusias fantazijas, mintis, idėjas. Todėl mano paveikslai neturi tokios geros paklausos. Tapyti pagal užsakymus ar žmonių lūkesčius man turbūt būtų sunku, – atviravo A.Eidukaitis ir pridūrė, kad pirkėjus galbūt suviliotų romantiškesni vaizdai. – Turbūt reikėtų pridėti daugiau gėlyčių, paukštelių ir debesėlių. Ir tapyti šviesiomis spalvomis, kad daugiau žmonių jų norėtų.“
Kiekvieną dieną į savo studiją kaip į darbą keliaujantis A.Eidukaitis, teigė laimę atradęs ramybėje, o visą nenuilstančią vaizduotę ir minčių srautą nukreipiantis į kūrybą.
„Man nereikia jokio įkvėpimo, kai tiek įvairių minčių ir fantazijų kirba. Tiesiog džiaugiuosi, kad galiu jas visas įgyvendinti ir turiu pastovias pajamas. Dėkoju likimui ir gyvenimui, kad suteikė galimybes būti tuo, kuo turbūt gimiau“, – pokalbį apibendrino jis.
