Pirmoji ciklo viešnia – ispanų kino ir teatro aktorė Mona Martínez, su kuria aptariame įkvėpimo, vaidybos, šiuolaikinių Ispanijos kino bei teatro tendencijų, klasikinių vertybių, feminizmo, LGBT teisių bei daugybę kitų klausimų.
Mona Martínez – filmų, serialų bei teatro aktorė iš Malagos, 2020 m. Gojos filmų apdovanojimuose nominuota geriausios antraeilio vaidmens aktorės premijai Paco Cabezas filme Sudie (Adiós), kur pasirodė drauge su žymiais kolegomis Mario Casas ir Natalia de Molina.
Pradėjusi karjerą kaip flamenko šokėja, Mona pasirinko aktorės kelią ir įkūnijo įspūdingą vaidmenų įvairovę tiek ekrane, tiek scenoje.
Pradėjusi karjerą kaip flamenko šokėja, Mona pasirinko aktorės kelią ir įkūnijo įspūdingą vaidmenų įvairovę tiek ekrane, tiek scenoje. Jai teko pasirodyti tokiuose pripažinimo sulaukusiuose serialuose kaip Vis a vis (2016), Balsuok už Chuaną (Vota Juan, 2019), Veneno (2020), Riaušių Policija (Antidisturbios, 2020) bei Skolos (Deudas, 2021), kuriame atliko pagrindinį vaidmenį drauge su viena garsiausių ispanų aktorių, „Almodovaro mergaite“ vadinama Carmen Maura. Taip pat Mona pasirodė filmuose Ana dienomis (Ana de día, 2018), Karalystė (El reino, 2018), Terminatorius: tamsus likimas (Terminator: Dark Fate, 2019), Po atviru dangumi (Intemperie, 2019) ir t.t.
Aktorė bendradarbiavo su kino bei teatro režisieriais Rodrigo Sorogoyenu, Danieliu Écija, Javieru Calvo, Javieru Ambrossi, Albertu Boadella, Ernesto Caballero, aktoriais Javieru Cámara, Juanu Diego, Lola Dueñas, Antonio de la Torre bei daugybe kitų talentingų kolegų.
Ryšys su tekstu ir personažu
– 2020 m. buvai nominuota geriausios antraeilio vaidmens aktorės premijai Gojos apdovanojimuose už vaidmenį Paco Cabezas filme Sudie (Adiós). Kokius pokyčius šis pripažinimas atnešė į tavo gyvenimą?
– Gavusi nominaciją pajaučiau, kaip kažkas pasikeitė viduje. Turėčiau pastebėti, kad tai pripažinimas, gautas už konkretų vaidmenį, o ne apskritai už mano, kaip aktorės, darbą. Šį kartą tai buvo Marija Santos filme Sudie, nepaprastai gražus personažas, su kuriuo buvo labai sunku išsiskirti dėl ypatingos šios moters pasaulėžiūros, o užvis labiausiai dėl jos stulbinančios stiprybės. Kažkas pasikeičia viduje, nes šis pripažinimas atsispindi ir artimoje aplinkoje, draugai džiaugiasi nominacija daug labiau už mane pačią ir viliasi, kad gausiu apdovanojimą. Tai pirmasis pokytis ir aš visada sakau, kad visa tai, ką į gyvenimą atneša nominacija, bei laikas po jos iki apdovanojimų yra be galo maloni ir praturtinanti patirtis, kurios palinkėčiau visiems savo kolegoms.
Profesinėje sferoje žmonės tave pradeda geriau žinoti, nes filmas pasiekia daugiau erdvių ir nelieka užmaršty, kas, be abejo, nulemia ir tai, jog vis dažniau gauni vaidmenų pasiūlymų, savo pobūdžiu beveik visada panašių į tą konkretų personažą. Tarp visa to pasitaiko nepaprastai įdomių projektų.
Marijos Santos personažas buvo taip šiltai priimtas, nes kiekvienas savyje turime tą motulę Kuraž.
– Tavo personažas filme Sudie – moteris, išsiskirianti savo jėga ir ryžtu, iš pirmo žvilgsnio ji regisi atšiauri, tačiau pažvelgęs giliau, išvysti jos nepaprastą jautrumą bei žmogiškumą. Kiek pastangų tau kainavo įkūnyti šį vaidmenį? Ką tau reiškia Marija Santos?
– Apie visa, kas praeityje, sakai: „neprisimenu, kiek man kainavo šis darbas.“ Galiu pasakyti, kad dar per perklausą pajutau ryšį su tekstu, kurį turėjau perskaityti. Manyje gimė didelis troškimas turėti galimybę ištarti tuos žodžius. Scena buvo taip gerai parašyta Paco Cabezaso ir José Rodríguezo, kad man buvo didelis džiaugsmas suteikti gyvenimą tam nepaprastai subtiliam tekstui. Tiesa, šis epizodas net nepasirodė filme, nors man jis buvo daug gražesnis negu bet kuri kita nufilmuota scena, o juk visas filmas sudarytas iš rinktinių epizodų.
Scena, kurią turėjau atlikti perklausoje, buvo neįtikėtinai graži, ypač dėl to, kad jutau, jog kalba žmogus, giliai pažįstantis moters pasaulį, ir taip pat giliai pažįstantis konkretų matriarchalinį Andalūzijos moterų pasaulį. Visa tai akimirksniu paliečia širdį. Tada nereikalingi tarpininkai, nesi priversta gvildenti tų žodžių, įsivaizduoti, ieškoti savo gyvenimo patirties, galinčios priminti tau aptariamą situaciją, nes tekstas nusitaiko tiesiai į širdį – regis, puikiai supranti, kas vyksta su ta moterimi. O paskui ateina laikas darbui su režisieriumi. Ir galiu pasakyti, kad dirbti reikia mažai, nes kai epizodas gerai parašytas, kaip Paco atveju, pastangų užtenka labai nedaug.
Marijos Santos personažas buvo taip šiltai priimtas, nes kiekvienas savyje turime tą motušę Kuraž. Nesu motina, bet man pasitaikė proga įkūnyti motiną, kokia man būtų patikę būti – motina, kuri, esant reikalui, paaukotų gyvybę už savo vaikus net nesusimąstydama.
Marija Santos yra moteris, kurią prisimeni, kai pagalvoji apie heroję. Tokia ji ir yra.
Marija Santos yra moteris, sklidina gyvybinio impulso, ji, kaip sakoma, yra „moteris su kiaušais”, išgyvenusi daugybę išbandymų ir, nepaisant nieko, sugebėjusi dieną iš dienos gyventi rūpindamasi savo šeima ir jos testamentu, kuris, beje, neturi nieko bendra su materialiniu turtu, bet su vienybe ir pagarba savo protėviams bei mirusiesiems. Tai aktas, kuris leidžia prisiliesti prie pačios žmonijos esmės ir didybės. Marija Santos yra moteris, kurią prisimeni, kai pagalvoji apie heroję. Tokia ji ir yra.
– Vienas iš tavo paskutinių serialų buvo Danielio Écijos režisuotas Skolos (Deudas), kuriame įkūnijai didžiausią grėsmę, kilusią Carmen Mauros atliekamo personažo ir jo šeimos gyvenimui. Tavo vaidmuo buvo įspūdingas bei intensyvus: konfliktiška, užsispyrusi ir dinamiška našlė, galinti pasigirti išskirtiniu humoro jausmu bei charizma. Antagonistinis personažas, kuriam neįmanoma atsispirti. Ką galėtum papasakoti apie savo darbą su šiuo personažu?
– Iš tiesų, jaučiu būtinybę padėkoti žmogui, kuris pirmasis pagalvojo, pasak jo, be menkiausios dvejonės, kad aš galėčiau įkūnyti septyniasdešimtmetę. Tai buvo Luis San Narciso, labai svarbus ispanų aktorių atrankos direktorius, nepaprastai palaikęs mane visą mano karjeros laikotarpį bei padrąsinęs mane net momentais, kai sakydavau: „nebegaliu daugiau, nežinau, kaip man išsilaikyti”. Jis išreiškė pasitikėjimą manimi ir suteikė šią aukso vertės galimybę – visų pirma, bendradarbiauti su Carmena Maura, kuri mums visoms yra didelis aktorės pavyzdys, taip pat dirbti su absoliučiai išskirtine aktorių sudėtimi. Visi, visiškai visi, buvo nuostabūs. O užvis labiausiai mėgavomės pačiu darbo procesu.
Filmavimas vyko itin sudėtingu laikotarpiu, vos pasibaigus karantinui. Danielis Écija surizikavo pastatyti serialą smarkiai spaudžiant laikui, nes visada buvo grėsmė, kad kažkas susirgs, o tai būtų labai apsunkinę filmavimą. Nepaisant nieko, jis išspaudė iš situacijos viską, kas tik įmanoma. Taigi man buvo nepaprastai gera dirbti su savo kolegomis kuriant šį personažą.
Doña Consuelo buvo labai juokinga – visiška banditė, galiausiai tapusi Madrido mere su visomis atitinkamomis regalijomis.
Buvo be galo smagu įkūnyti Doña Consuelo, kuri, iš esmės, darė viską, kas jai šaudavo į galvą, sakė viską, kas tik jai būdavo ant liežuvio, ir reguliavo įvykių tėkmę taip, kaip jai buvo paranku. Nepaisant to, jai tekdavo sutikti su begale sąlygų, kurias nustatydavo jos sūnus ar anūkai (pavyzdžiui, moterys, kurias šeimos vyrai atsivesdavo į namus ir kurios buvo tikra pragaištis) vien tam, kad jų neprarastų.
Doña Consuelo buvo labai juokinga – visiška banditė, galiausiai tapusi Madrido mere su visomis atitinkamomis regalijomis, kurias suteikia šis postas. Ji turi savo specifinę ideologiją, kuri atrodo gana ekstremali, nors iš tiesų ji tiesiog vadovaujasi tuo, kas jai paranku, siekdama gauti tai, ko trokšta, pirmiausia, žinoma, pinigų bei valdžios.
Per šokį į teatrą
– Prieš pasirinkdama aktorės kelią buvai profesionali šokėja. Kas tave pastūmėjo iškeisti šokį į vaidybą? Kuo tave patraukė būtent ši veikla?
– Tiesą sakant, aš visada labiau norėjau būti aktore negu šokėja. Na, visai tiesą sakant, aš norėjau būti dainininke. Nuo pat mažens svajojau būti dainininke ir nuolatos terorizavau tėtį, kad man nupirktų mikrofoną, nes praleisdavau ištisas dienas dainuodama. Tačiau mano mama jautė didelę aistrą šokiui ir norėjo, kad aš būtinai šokčiau, todėl, kai tik pasitaikydavo proga, mane užrašydavo į šokio pamokas.
Vėliau, kai tapau paaugle ir norėjau vakarais išeiti iš namų, iš esmės siekdama jai įtikti, užsirašiau į šokių pamokas, kad tik gaučiau leidimą išeiti iš namų. Šitaip aš ją pavergdavau. Galiausiai, suradau mokytoją Lolą Tapia, kuri patarpininkavo tam, jog galėčiau mokytis su Tona Radely. Šitaip aš pradėjau savo klasikinio ispanų teatro karjerą.
Nuo pat mažens svajojau būti dainininke ir nuolatos terorizavau tėtį, kad man nupirktų mikrofoną.
Taip pat pamėgau vaikščioti į spektaklius Cervanteso teatre (Teatro Cervantes) Malagoje, kurie, kaip vėliau sužinojau, buvo režisuoti Miguelio Narros, bet iš pradžių ėjau į juos tam, kad pamatyčiau unikalios flamenko šokėjos Manuelos Vargas pasirodymus. Ji atlikdavo kažką panašaus į šokio teatrą, nors oficialiai taip ir nesivadino. Tai buvo tokie kūriniai kaip Medėja, Fedra, Bakchantės ir daugybė kitos klasikos, kuri manyje sužadino beprotišką, karštligišką troškimą pačiai tuo užsiimti.
Taigi atvykau į Madridą tęsti flamenko studijų, nes čia buvo geresnės sąlygos bei dirbo didieji meistrai. O paskui vienas dalykas mane nuvedė prie kito. Tiesą sakant, turėjau mažai žinių apie tai, kaip mokomasi teatro. Mano tėvai nežinojo, kad egzistuoja konservatorija – tai išsiaiškinau pati. Galiausiai išvykau į Maljorką, kur šokau keletą metų, kol nusprendžiau, jog vis dėlto noriu grįžti į Madridą mokytis teatro, tai ir padariau 1998 metais. 2002-aisiais debiutavau televizijos dramoje Tėvas Kuraž (Padre Coraje).
Kalbant apie šokį, mane iki šiol žavi flamenkas ir manyje dega troškimas grįžti prie jo.
– Daugiau nei sezoną vaidinai monospektaklyje, paremtame garsiuoju Erico Emmanuelio Schmitto kūriniu Oskaras ir ponia Rožė (Oscar et la Dame Rose). Tai nepaprastai jautrus ir skausmingas pasakojimas apie berniuką, sergantį leukemija, kuriam liko gyventi mažiau nei dvi savaitės ir kurio vienintelis būdas praleisti likusias dienas nepalūžus yra rašyti laiškus Dievui, kuriuo dar neseniai netikėjo. Tik šis „ritualas” ir ponia Rožė, savanorė, besirūpinanti sergančiais vaikais ligoninėje, padeda jam atrasti šviesą bei žaismingumą reiškiniuose, kurie, nusiėmus humoro kaukę, galėtų pražudyti. Kaip tu jautiesi ištisus mėnesius turėdama įkūnyti veikėjus (aktorė atlieka ne tik pagrindinio veikėjo Oskaro, bet ir jį ligoninėje lankančios savanorės ponios Rožės bei likusių veikėjų vaidmenis – red. past.), kurie priversti kęsti tokį intensyvų skausmą, nors ir užmaskuotą šviesiu tonu? Kur semiesi tam įkvėpimo?
– Esu sužavėta viso to, ką pasakei. Apibūdinai kūrinį nuostabiai. Galiu tik pridurti, kad įkūnydamas visa tai, gali pajusti, kaip tavyje vyksta kone toks pat procesas kaip berniuko viduje: turi užmegzti kontaktą su tuo konkrečiu Dievu ir atsiduoti tam pačiam paieškos-atradimo procesui. Tai vienas iš maloniausių dalykų, kurie man nutiko per visą mano karjerą. Aš iki šiol kreipiuosi į jį, iki šiol mane jaudina mintys apie Oskarą, netgi turėčiau pasakyti, kad matau jį ne kaip personažą, bet kaip visavertį žmogų.
Šis kūrinys yra it Šventasis Gralis, kuris pripildytas viso to, kas mano gyvenime šventa.
Šis kūrinys yra it Šventasis Gralis, kuris pripildytas viso to, kas mano gyvenime šventa. Svajoju turėti progą atlikti šį vaidmenį dar daugybę kartų. Net jeigu to nepavyktų padaryti teatre, suvaidinčiau šią pjesę savo draugams namuose. Tai mano troškimas ir poreikis, nes užvis labiausiai Oskaras sugebėjo išskirtinai sujaudinti publiką, o tai vienas pagrindinių teatro tikslų.
– Kaip pati pajėgi suvaldyti skaudžias emocijas, kurias su tokia negailestinga jėga provokuoja Schmitto kūrinys?
– Na, čia labai svarbų vaidmenį atlieka režisūra. Kai kažkas yra gerai surežisuota (kaip Pérezo de la Fuentes, spektaklio režisieriaus, atveju), koordinatės būna tokios aiškios, kad pačios emocijos prabunda ten, kur ir turi prabusti. Be to, šis režisierius turi šį tą ypatingo: jis labai emocingas, kai kalba, kai galvoja, kai išreiškia save. Ir tai žadina pagarbą.
Pastaruoju metu susidaro įspūdis, jog galioja taisyklė, kad personažai negali pasiduoti emocijoms, jie turi visą laiką laikyti jas užrakintas savo viduje. O vis dėlto yra žmonių, kurie iš tiesų dažnai susijaudina ir kalbėdami apie ką nors gali pravirkti. Tačiau pašnekovas neleidžia jiems toliau verkti.
Lygiai taip Pérezo de la Fuente palydi tave į šį nepažįstamą emocijų pasaulį, į kurį turi pasinerti kas kartą atlikdamas Oskarą. Kai režisūra tobula, jautiesi visiškai įsitraukęs ir tave šis procesas baugina mažiau nei paprastai.
Kai režisūra tobula, jautiesi visiškai įsitraukęs ir tave šis procesas baugina mažiau nei paprastai.
– Kuo, tavo nuomone, Ispanijos publiką taip pavergė šis kūrinys, kad pastaraisiais metais pjesė buvo statoma kone kiekvieną sezoną?
– Tai giesmė gyvenimui. O giesmė gyvenimui kalbant apie mirtį… nesame labai pripratę tai girdėti. Tuo pasižymėjo klasikai.
Kitas labai gražus dalykas yra tai, kad viskas pasakojama vaiko lūpomis, jis per tą trumpą laiką, kuris jam liko gyventi, atranda pačius svarbiausius dalykus žmogaus gyvenime. Man regis, žiūrovą aplanko ypatingas jausmas, kai atsisėdęs salėje jis stebi vaiką, perteikiantį patirtį, kurią pats esi išgyvenęs ir kuri kalba apie artimo žmogaus mirtį. Tokio amžiaus vaiko labai sunku nepamilti. Ir visa, kas pasakojama jo personažu, kalba ir apie tavo paties vidinį vaiką, kurio pasaulėžiūrą Oskaras tavyje atgaivina.
Moterys meno pasaulyje
– Pjesė, kurioje vaidinai prieš Oskaras, arba laimė būti (Óscar o la felicidad de existir, spektaklio, paremto Oskaras ir ponia Rožė, pavadinimas), buvo Barbarės (Las Bárbaras), pačios režisierės Carolod López apibūdinta kaip „feminizmo kritika iš paties feminizmo perspektyvos”. Anksčiau tu taip pat vaidinai spektakliuose, kuriuos vienaip ar kitaip būtų galima sieti su feminizmo tema. Ne paslaptis, kad šiuolaikinėje ispanų visuomenėje šis judėjimas turi nepaprastai didelę reikšmę ir sulaukia palaikymo iš skirtingų institucijų. Be to, su juo susiję klausimai nuolatos aptarinėjami tiek teatro, tiek ir politikos terpėse. Koks tavo pačios požiūris į feminizmo apraiškas šių dienų Ispanijoje? Ar tikrai taip stipriai justi lyčių nelygybė meno pasaulyje?
– Šis klausimas apie moters vaidmenį visuomenėje man žadina įvairias mintis bei klausimus. Į šiuos apmąstymus labiausiai mane pastūmėjo mano dukterėčia, jos dėka kaskart imu pastebėti vis daugiau atsilikimo šioje srityje. Aš tai vadinu „atsilikimu”, nes buvo laikas, kai moteris stovėjo priešaky. O tuomet buvo žengtas žingsnis atgal. Atrodė, kad žmogus jau yra pasirengęs įgyti brandų bei ramų gyvenimą, bet ne. Iškyla problema, iš tiesų opi, kad gali pamatyti daug daugiau vyrų vietose, kurios nė kiek nemažiau galėtų būti užimtos moterų.
Turi tapti natūralu, pamačius dirigentę pasakyti „jos vardas toks ir toks”, o ne – „žiūrėk, moteris”.
Aš asmeniškai visada, kai dalyvauju kokiame renginyje ar konferencijoje, turiu įprotį suskaičiuoti, kiek moterų ir kiek vyrų yra scenoje ar kitoje atitinkamoje vietoje. Jau nebegaliu to išvengti ir man tai atrodo gera praktika. Šitaip aš pradedu matyti, kokias vietas dar neseniai buvo užėmę vyrai, kurių neturėjome galimybės užimti mes. Taip vyksta kine. Taip vyksta teatre. Tik dabar pradeda atsirasti režisierių moterų. Iki pat Barbarių nedirbau nė su viena režisiere. Paskui pasitaikė proga dirbti su Menéndeza, bet iki šiol šioje srityje vis dar vyrauja vyrai. Tuo nenoriu pasakyti, jog visos moterys, kurios nustumiamos į antrą planą, ten atsiduria, nes vyrai užima jų vietą. Tačiau imu galvoti, kad vis dėlto jiems kainavo mažiau pastangų įsitvirtinti šioje vietoje.
Mano nuomone, gerai, jog yra kovojama už mūsų teises, ir dar neturėtume pasiduoti, jei norime, kad situacija keistųsi. Dabar mums atrodo normalu, jog moteris eina į universitetą, bet prieš kokį amžių pirmoji jų ėjo apsirengusi vyru, nes kitaip jos būtų nepriėmę. Taip pat ryžtingai turi būti vykdomi tolimesni pokyčiai. Turi tapti natūralu pamačius dirigentę pasakyti, „jos vardas toks ir toks”, o ne – „žiūrėk, moteris”. Vis dėlto, aš pati iki šiol nustembu išvydusi moterį, diriguojančią orkestrui.
Prisimenu, kai dirbau su Albertu Boadella ir vieną kartą jis man pasakė: „tu būtum tapusi puikia dirigente” (tai, beje, yra viena iš mano neišsipildžiusių profesijų). Tam, kad diriguotum orkestrui, reikia turėti tvirtą charakterį, ir aš jį turiu. Vis dėlto norėčiau tikėti, jog Albertas man tai pasakė daugiau dėl mano muzikinės klausos nei dėl mano charakterio. Kaip bebūtų, iki šiol nepamatysi daug kompozitorių moterų, daug dirigenčių, net ir teatro režisierių nėra tiek daug, nors kine pradeda rastis nuostabių režisierių, kurios anksčiau nebuvo žinomos...
Iki šiol nepamatysi daug kompozitorių moterų, daug dirigenčių, net ir teatro režisierių nėra tiek daug.
Taip pat turėtų įeiti į visuomenės sąmonę, kad moteris gali studijuoti ką tik panorėjusi. Namuose dažnai ginčydavausi su mama, nes ji manęs klausdavo, kodėl nestudijuoju slaugos, o aš atsakydavau: „Bet kodėl man nesiūlai mokytis medicinos? Kodėl galiu būti sesele, o ne daktare?” Toks buvo mano aplinkoje susiformavęs mentalitetas. Niekas net nebūtų pagalvojęs, kad galėčiau tapti dirigente arba gydytoja. Kai kažkas mano tėčiui pasakė: „Turėtum užrašyti dukrą į muzikos pamokas, nes ji turi išskirtinių muzikinių gebėjimų”, mano tėtis net nesusimąstė, kad moteris galėtų tapti muzikante. Nors tėvai mane visada palaikė kiek tik galėjo, jų sąmonėje neegzistavo galimybė, jog aš galėčiau įgyti kurią nors iš šių specialybių. Ši situacija turėtų pakisti su ateinančiomis kartomis, tačiau dar daug darbo laukia priešaky.
Personažai? Iki šiol egzistuoja trisdešimt kelerių metų inspektorė, graži ir protinga. Dar nėra įprasta matyti policininkių ar inspektorių, kurios būtų penkiasdešimties metų, fiziškai „normalios”, o ne stulbinančios išvaizdos. Visa tai turėtų pasikeisti kine, teatre ir serialuose.
Nuo narkomanės iki ekscentrikės
– Mano itališkame filme (Mi película italiana), režisuotame Salva Bolta ir sulaukusiame nuostabaus atgarsio, atlikai nuo narkotikų priklausomos motinos vaidmenį. Net ir įkūnydama pažeidžiamą moterį, paskendusią skausme, nevilty bei neužtikrintume, sugebėjai atskleisti savo personažo įgimtą eleganciją, sunkiai apibrėžiamą, bet neleidžiančią jos nepastebėti. Galėtum papasakoti, kokius iššūkius tau kėlė šis vaidmuo?
– Ak, kaip gražu visa, ką sakai. Iš tiesų man patiktų atlikti vaidmenį ir girdėti tavo atsiliepimus, nes tu pastebi daug dalykų, apie kuriuos tuo metu nesusimąstydavau.
Šį vaidmenį sugalvojo Salva Bolta, kuris nusprendė parodyti šios gražios moters, gyvenusios nepaprastai sunkiu laikmečiu Ispanijoje, personažą būtent tokioje šviesoje. Herojė vaizduojama aštuntuoju–devintuoju XX amžiaus dešimtmečiais, kai Ispanijoje pasirodė heroinas ir pridarė žalos daugybei šeimų. Daugeliui režisierių toks personažas yra iš principo atstumiantis.
Įprasta manyti, kad narkomanas būtinai turi būti visiškai žlugęs ir net ne šiaip žlugęs, bet žlugęs visomis prasmėmis.
Tačiau šios asmenybės esmė slypi jos elegancijoje. Būtent tai nusprendė parodyti Salva. Įprasta manyti, kad narkomanas būtinai turi būti visiškai žlugęs ir net ne šiaip žlugęs, bet žlugęs visomis prasmėmis: savo kalbėjimo maniera, emociškai, fiziškai, tuo, kaip rengiasi, ir panašiai. Atrodo, jog jis privalo reprezentuoti tai, kas susiję su pačia žemiausia socialine grandimi. Bet ne. Salva kruopščiai sukūrė jos paveikslą ir sukonstravo personažą, kuris save išreiškia nepaprastai elegantiškai.
Manau, kad tai iš esmės susiję ir su pačiu heroinu: šis narkotikas suteikia žmogui ramybę ir leidžia į pasaulį pažvelgti iš perspektyvos, kurioje neegzistuoja konfliktas. Būtent tai primena susitikimą su Dievu, tiesa? Salva sukūrė tikrą meną ir aš jam visada būsiu dėkinga už šią galimybę.
– Paskutinis spektaklis, kuriame vaidinai, buvo Lygiai antrą (Las dos en punto), režisuotas Natalios Menéndezos. Kūrinys remiasi tikra Maruchos ir Koralijos Fandinjo Rikart istorija apie dvi seseris, kurios frankizmo laikotarpiu vaikščiodavo Santiago de Kompostela gatvėmis, visada antrą valandą dienos, ir flirtuodavo su studentais. Kilusios iš respublikonų šeimos, vienintelės išgyvenusios iš trylikos brolių ir seserų, šios moterys su savo ekstravagantišku bei dviprasmiu įvaizdžiu tapo miesto simboliu. Dramaturgė Esthera F.Carrodeguas apibūdina seserų istoriją šitaip: „Koralijos ir Maruchos istorija yra taip pat drąsos istorija: ji kupina narsos, kovos, nenuolankumo, pilietinio nepaklusnumo bei orumo. Vienu žodžiu, laisvės. Tai istorija apie beprotybę, reikalingą, kad išgyventum šiame pamišėlių pasaulyje.“ Kaip tu pati matai Koralijos personažą?
– Šie apmąstymai apie Koraliją iš šalies yra nuostabūs, bet aš pati, įkūnydama ją, nejaučiau laisvės, apie kurią kalbama. Aš tiesiog jutau, kad jos gyvenimas buvo labai liūdnas. Nualintas gyvenimas, kurį buvo priversta nugyventi. Iki šiol dar nesu pakankamai atitrūkusi nuo Koralijos, kad galėčiau įžvelgti jos gyvenimo poetiką.
Iki šiol dar nesu pakankamai atitrūkusi nuo Koralijos, kad galėčiau įžvelgti jos gyvenimo poetiką.
Manau, jog seserys nugyveno absoliučiai tragišką gyvenimą, įkalintą prievolės kas dieną atlikti tuos pačius veiksmus. Šalia to, ką galėtų papasakoti režisierė ir autorė, aš visada Koralijos akyse mačiau nepaprastai prislėgtą žmogų, kurio kasdienybė persmelkta liūdesio, kai gyvenime tau nieko nebelikę. Todėl nežinau, ką iš visa to galima būtų pavadinti laisve, kad neiškreiptume jos reikšmės.
Pirma – tai žmogaus istorija
– Seriale Veneno (rež. Javier Calvo ir Javier Ambrossi) atlikai garsiosios transseksualės La Veneno sesers vaidmenį. Gali papasakoti apie savo patirtį seriale? Be to, kokią reikšmę galėtų turėti visuomenei šis serialas, besiremiantis Cristinos Ortizos, žymios LGBT ikonos, gyvenimu?
– Atgarsis, kurio sulaukė serialas Veneno yra stulbinantis. Jis buvo rodomas ir kitose šalyse ir sudrebino žemę visomis prasmėmis. Ispanijoje jis buvo priimtas kaip kitados buvo priimta pati La Veneno. Mes visi ja matydavome, nes ji nuolatos pasirodydavo laidose, kurias žiūrėdavo milijonai. Iš tiesų, tai buvo personažas, vertas susižavėjimo. Negalėjai atitraukti akių nuo jos paprastumo, nuo jos gyvuliško grožio, nuo jos juslingumo, nesuvaržytos kalbėjimo manieros. Negalėjai nustoti jos stebėjęs: žmones domino visa, ką ji pasakojo, o drauge ir liūdnoji jos gyvenimo pusė.
Ir štai, pasirodo režisierių Los Javi pora ir ištraukia į dienos šviesą šį personažą, kurį mes visi pažįstame iš ekranų, tačiau niekados nematėme kaip žmogaus. Mums tai visada buvo La Veneno, groteskiškas ir nepaprastas personažas.
Los Javi pasiekė, jog Madona pasižiūrėtų šį serialą ir užsinorėtų su jais susipažinti.
Taigi, Los Javi ištraukia La Veneno iš spintos ir pastato linksmą, rizikingą, energingą serialą. Jame įspūdinga vaidyba, kadangi vaidmenis atlieka aktorės, pačios priklausančios transeksualų bendruomene. Tam tikru savo gyvenimo momentu jos pačios buvo lyg La Veneno, todėl vaidina iš esmės pasitelkdamos savo asmeninę patirtį.
Įsivaizduok, Los Javi pasiekė, jog Madona pasižiūrėtų šį serialą ir užsinorėtų su jais susipažinti. Galiausiai ji atsiuntė jiems lėktuvą, ir jie visi skirdo pas ją į Ameriką. Štai kokio efekto sulaukė Veneno. Šis serialas įkvepia požiūrį, kad kiekvienas turi teisę būti toks, koks nori būti.
– Ką galėtum papasakoti apie savo atliktą La Veneno sesers vaidmenį?
– Įkūnyti šį personažą buvo vienu metu ir lengva, ir sunku. Lengva, nes egzistuoja dokumentinė medžiaga apie La Veneno seserį, bet ją suvaidinti taip pat pareikalavo nepaprasto delikatumo, nes tas jos gyvenimo momentas, kurį turėjau papasakoti, veikiausiai buvo smerkiamas didelės dalies visuomenės. Mes turėjome informacijos, tačiau Los Javis nenorėjo, kad ją visiškai imituočiau. Režisieriams buvo svarbu, kad gerai perteikčiau konkretų istorijos momentą. Turėjome pavaizduoti visiškai išsiskaidžiusią šeimą. Sakau „išsiskaidžiusią”, bet tiesa ta, kad pati esu iš daugiavaikės šeimos ir žinau, kaip lengva sudėtingoje situacijoje atsidurti priešais penkiasdešimt skirtingų nuomonių, kai tuo tarpu būtina priimti bendrą sprendimą.
Šis serialas įkvepia požiūrį, kad kiekvienas turi teisę būti toks, koks nori būti.
Todėl man iš dalies pažįstama situacija, kurią po Cristinos mirties išgyveno La Veneno sesuo. Tai žmogus, egzistuojantis tikrame gyvenime, ir jį įkūnyti reikia didelės pagarbos bei dėkingumo, nes suteikė tau galimybę išgyventi šią patirtį.
Los Javis labai glaudžiai bendradarbiauja ir visas darbas, kurį atlieka su aktoriais, pirmiausia yra sutelktas į būtinybę gerbti atmintį žmonių, kurių istoriją pasakoji. Šitaip yra siekiama išreikšti pagarbą tiems, kurie iki šiol gyvi ir išgyvena skausmą dėl sesers netekties.
– O Riaušių policija (Antidisturbios)? Tai serialas, kuris suteikia galimybę pažvelgti riaušių policijos darbą. Galėtum pakomentuoti šio serialo mintį?
– Rodrigo Sorogoyenas – tai genialus režisierius, turintis labai ypatingą požiūrį į gyvenimą. Visi jo filmai parodo situacijas, kai žmogus ramiai sau išlieka korumpuotas nežiūrint į tai, kad aplinkiniai dėl to kenčia. Rodrigo visada pasakoja apie žmogų, kuris nori iššokti aukščiau bambos, ir todėl yra varstomas nuolatinių konfliktų. Pasaulis, kurį jis vaizduoja, man atrodo labai patrauklus, nes atveria tą žmogaus pusę, kurios nepamatysi kasdienybėje.
Rodrigo visada pasakoja apie žmogų, kuris nori iššokti aukščiau bambos, ir todėl yra varstomas nuolatinių konfliktų.
Šiuo atveju jis pasirenka riaušių policininkus ir daug jų protestavo dėl to, kaip jie parodomi seriale, nors aš asmeniškai turėčiau pastebėti, jog nuo tada, kai pamačiau šį serialą, matau juos daug žmogiškesnius, negu matydavau anksčiau. Nemanau, kad serialas būtų pakenkęs riaušių policijai. Priešingai, jis suteikė galimybę pažvelgti į ją kitaip, suprasti, jog už tų šalmų, kaukių ir uniformų slepiasi žmonės su savo jausmais ir kasdieniais gyvenimais.
Stiprių jausmų ilgesys
– Kokios, tavo manymu, temos šiuolaikiniame teatre galėtų būti aptariamos dažniau?
– Kaip tik per karantiną susimąsčiau, kad reikėtų grįžti prie klasikų. Galbūt būtent todėl, kad, kaip kalbėjome anksčiau, teatre mes artėjame prie robotų ir tolstame nuo aistrų bei stiprių jausmų. Tuo tarpu klasikiniuose kūriniuose veikėjai atvirai reiškia savo emocijas. Ilgiuosi laikų, kai režisieriai nenorėjo visko perteikti su tokiu šaltumu.
Be abejo, ne viskas yra šitaip blogai, bet man nerimą kelia tai, kad dabar madinga nutolti nuo emocijos, nuo žmogaus menkystės, nuo kančios ir nuo kraštutinio džiugesio – nuo to, ką galima būtų pavadinti perdėtom jausenom.
Pažvelk kad ir į tą atvejį, kuris neseniai nutiko Ispanijoje, kai tėvas nužudė savo dukras, kad įskaudintų jų motiną. Apie tai jau pasakojo graikai, tiesa? Kaip sakė režisierius Juanas Miguelis, ši istorija – tai Medėja, tik atvirkštinė. Šį sykį tai vyras, o ne moteris, nužudė savo vaikus, kad įskaudintų sutuoktinę. Čia slypi tamsioji žmogaus prigimtis.
Kaip kažkas gali prieiti iki tokio poelgio, o aplinkiniai, net neįsivaizduoja, kad gyvena šalia tokio žmogaus?
Kaip kažkas gali prieiti iki tokio poelgio, o aplinkiniai, net neįsivaizduoja, kad gyvena šalia tokio žmogaus? Mane labai domina jausmai ir beprotybė, kurie užvaldo žmogų, kai jis siekia įgyvendinti savo tikslus. Štai šito labiausiai ir ilgiuosi teatre.
– Kokie režisieriai, spektakliai ar filmai tavo sieloje paliko didžiausią įspaudą ir turėjo ypatingą reikšmę pačiai kaip aktorei ir kaip asmenybei?
– Teatre mano pirmasis įkvėpėjas buvo Miguelis Narros, su kuriuo vėliau teko dirbti dviejuose paskutiniuose jo spektakliuose prieš mirtį. Jie – tikras stebuklas. Tačiau tai, kas mane išskirtinai giliai palietė, buvo teatras, perteikiamas per flamenką. Jis mane tiesiog pribloškė ir iki šiol turi didelę įtaką mano skoniui.
Tai, kas mane išskirtinai giliai palietė, buvo teatras, perteikiamas per flamenką.
Kine labiausiai žavi visas italų kinas. Nepaisant amerikiečių filmų ir miuziklų, kuriuos žiūrėjau būdama maža, italų kinas buvo tai, kas atskyrė pasaulį į „prieš tai ir po to”. Pilar Miró kinas ir italų neorealizmas, suderinęs skaudžią realybę su išskirtiniu grožiu, stulbinančiomis herojėmis, ypatingu humoro jausmu… Fellini, Visconti, Pasolini, visas šis kinas man atrodo magiškas. Taip pat Berlanga.
– Žinau, kad nepaprastą vietą tavo gyvenime užima muzika. Viename savo interviu netgi pacitavai Baudelaire'ą sakydama, jog aktoriui muzikalumas būtinas. Ar gali išskirti kokią nors teatrinę ar kino patirtį, kai tau pasirodė, jog muzikos panaudojimas ypatingai padėjo atsiskleisti kūrinio esmei ir palengvino tavo pačios aktorinį darbą?
– Mano itališkas filmas. Kai jame vaidinau, taip aiškiai to nesuvokiau, bet kai vieną kartą daviau interviu radijuje ir man netikėtai įjungė muziką iš šio spektaklio, kuri skambėdavo, kai aš sakydavau savo pagrindinį monologą, mane nepaprastai paveikė ir aš pravirkau. Tai reiškia, kad muzika turi tiesų kelią į jausmus ir kad kartais ji paliečia žymiai labiau nei žodis ar vizualumas. Garsinė patirtis man turi labai didelę reikšmę.
Beje, kaip žiūrovė, visada išėjusi iš spektaklio pasidomiu, kieno muzika skambėjo, ir manau, jog galėčiau atskirti, kada muzika gimė iš paties spektaklio atmosferos, o kada ji buvo parašyta anksčiau ir tik pritaikyta spektakliui. Arba kompozitorius neperskaitė pjesės, arba nieko joje nesuprato.
Muzika turi tiesų kelią į jausmus ir kartais ji paliečia žymiai labiau nei žodis ar vizualumas.
– Kadangi pati esu iš Lietuvos, noriu paklausti, ar esi susidūrusi su kokiomis nors lietuviškos kultūros apraiškomis? Ar lietuviškas teatras pasiekia Ispaniją?
– Turiu pasakyti, kad ne, nors norėčiau. Manau, kad pirmasis mano kontaktas – esi tu, tavo vizija, tavo kultūrinis turtingumas ir visa, ką man pasakoji, bei tai, kas tave domina ispanų teatre. Esi mano tiesiausias ryšys su Lietuva.
– Jeigu tau pasakyčiau, kad į lietuvių kalbą yra išversta labai nedaug ispanų dramaturgų, su kuriais dramaturgais, tavo nuomone, reikėtų būtinai supažindinti lietuvių publiką?
– Visų pirma išskirčiau baroką: Lope de Vega, savaime suprantama, Calderóną de la Barca, savaime suprantama, Cervantesą.
Dar yra teatras, kuris man patinka, bet dažnai yra nuvertinamas kaip populiariosios kultūros apraiška, pavyzdžiui, broliai Álvarezo Quintero, kurie man atrodo absoliutūs genijai.
Taip pat Esthera Carrodeguas, išskirtinė dramaturgė, parašiusi Lygiai antrą, Lucía Carballal ir Ernesto Caballero bei daugybė kitų…
