Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Istorinė grafo A.Tiškevičiaus kepykla: kas iš jos liko šiuolaikiniame Vilniuje?

Kai gimei, augai, mokeisi, dirbi ir gyveni Vilniuje, iš pirmo žvilgsnio viskas čia atrodo žinoma, sava ir aišku – tos pačios gatvės, šimtus kartų matyti namai, netgi žmonės, nors ir nepažįstami, bet dažnai atrodo matyti. Taigi vaikštai ir manaisi apie Vilnių viską žinąs. Kur jau!
Kepykla ir Antanas Tiškevičius
Kepykla ir Antanas Tiškevičius / „Miesto istorijų mokyklos“ / Kretingos muziejaus / LIMIS nuotr.

Čia dar tiek neatrastų paslapčių, istorijų, atradimų, kurie gali stebinti nors ir kasdien, tik reikia domėtis ir neprarasti to vaikiško smalsumo, tada net iki skausmo pažįstamos vietos atsiskleis naujomis spalvomis. Taip nutiko ir man, ir dabar apie tai pasakoju ekskursijose, kurių viena – po Stoties rajoną. Beje, ar žinote, kad tokio rajono oficialiai net nėra?

Bet pradėkime nuo pradžių. Studijų laikais, jau prieš kokių penkiolika metų, kartas nuo karto tekdavo apsilankyti bute, kurį nuomojosi mano bičiulis. Tas butas buvo pačiame senamiesčio pakraštyje, šv. Stepono gatvėje, šalia autobusų stoties. Tuomet šis kvartalas nebuvo pati jaukiausia vieta vaikštinėti ar gyventi, bet draugo butas, kaip mėgstama sakyti, buvo „naujos statybos“ name, aptvertas tvora iš visų pusių, tad lyg nedideliame izoliuotame kvartalėlyje su aidinčiu kiemu ir daug į jį žvelgiančių langų. Šio namo projektas, netgi buvo išrinktas geriausiu kažkurių metų projektu Vilniuje, taigi, madinga, moderni vieta keistis pradedančiame stoties rajone.

Ir nors tuo metu dar nei nekilnojamuoju turtu, nei Vilniaus rajonų istorija per daug nesidomėjau, visgi kaskart keliaujant pas bičiulį, gaudavau progą praeiti pro šalia jo namų buvusius ir visiškai į aplinką neįsipaišančius geltonų plytų namelius, akivaizdžiai statytus dar cariniais laikais (tiek ir tais laikais supratau), kuriuose gyveno žmonės. Gal ir kilo klausimas kodėl jie čia, bet atsakymo negavau, nelabai jo ir ieškojau. Laikas bėgo, bičiulis išsikraustė į kitą Vilniaus vietą, aš nustojau ten lankytis, keistų namų nebemačiau, apie juos ir visai pamiršau.

Pasidarė įdomu, iš kur XX a. viduryje, pačiame miesto centre, tarp senų namų ir bažnyčių atsirado grūdų sandėlis?

Ir štai tik visai neseniai, vartydamas senų Vilniaus fotografijų albumą, vienoje nuotraukoje pastebėjau užfiksuotus II Pasaulinio karo metu sugriautų pastatų griuvėsius su prierašu: „sugriautas Lietūkio grūdų elevatorius ir naftos produktų sandėlis, dab. Šv. Stepono g. 27 – 29“. Pasidarė įdomu, iš kur XX a. viduryje, pačiame miesto centre, tarp senų namų ir bažnyčių atsirado grūdų sandėlis? Pradėjus domėtis, paaiškėjo, kad šių pastatų istorija kur kas senesnė nei II Pasaulinio karo metai, o ir vietą atpažinau – buvusių mano bičiulio namų kiemas su tais mane sudominusiais senoviniais pastatais šalia!

Kretingos muziejaus / LIMIS nuotr./Antano Tiškevičiaus, sėdinčio krėsle, portretas
Kretingos muziejaus / LIMIS nuotr./Antano Tiškevičiaus, sėdinčio krėsle, portretas

Taigi pačioje XIX a. pabaigoje į Vilnių iš garsiojo Lentvario dvaro, priklausiusio kilmingai Tiškevičių giminei, atsikraustė Antanas Tiškevičius, taip nusižengdamas senai Tiškevičių tradicijai gyventi tik dvaruose, o ne didžiuosiuose miestuose. Visgi Antanas užsibrėžė sau tikslą gauti pajamų ne tik iš jam priklausiusių dvarų, bet ir prisidėti prie Vilniuje tuo metu vis labiau besiplečiančios pramonės kūrimo. Grafui kilo idėja aprūpinti miestą duona, o ją kepti aukščiausius higienos reikalavimus atitinkančiame fabrike.

Ėmus ieškoti šiam verslui tinkamos vietos, A.Tiškevičius už 85 000 rublių įsigijo sklypą su jame tuo metu jau stovėjusiu garu varomu malūnu mūsų aprašomoje vietoje. Aplink malūną buvo ir žemės, teritorija dar nebuvo tankiai apgyvendinta, bet šalia jau buvo nutiestas geležinkelis – puikus pagrindas pramonės plėtrai. Progresyvusis grafas ėmėsi darbų, investavo dar apie 300 000 rublių ir po kelių metų, 1897 m., čia iškilo visas kompleksas – ne tik malūnas, bet ir kepykla, taip pat mechaninių produktų ir žemės ūkio mašinų bei įrankių gamyklėlė.

„Miesto istorijų mokyklos“ nuotr./Kepykla
„Miesto istorijų mokyklos“ nuotr./Kepykla

Vėliau plečiantis čia atsirado ir lentpjūvė, ketaus liejykla, vandens bokštas, o vieno pastato rūsyje iškastas tunelis, kuriame ant bėgių važinėjo to meto naujovė – lokomobilis (savotiška jėgainė ant ratų, primenanti garvežį).

Įdomu, kad šio tunelio dalis išliko ir šiandien, jį gyventojai mato kasdien statydami automobilius požeminėje stovėjimo aikštelėje. Tiesa, tunelis dabar jau apaugęs legendomis, yra tikinčių, kad juo galima keliauti po visą Vilnių ar net nueiti iki pačių Trakų. Apie tikrąją jo paskirtį ir lokomobilį žino retas.

Parduotuvėlės ir kavinukės išsiskyrė švara, unikaliais interjerais, patraukliomis iškabomis.

Tačiau grįžkime prie A.Tiškevičiaus istorijos. Nepaisant kitų veiklų, jam svarbiausia visgi buvo duonos kepimas. Taigi šv. Stepono gatvės apylinkės pakvipo kepamais duonos gaminiais, o Vilniuje viena po kitos pradėtos atidarinėti A.Tiškevičiaus kepinių parduotuvėlės ir kavinukės. XX a. pr. jų jau buvo beveik 70. Įspūdingas skaičius, turint omenyje, kad tuo metu Vilniuje gyveno vos 150 000 žmonių.

Parduotuvėlės ir kavinukės išsiskyrė švara, unikaliais interjerais, patraukliomis iškabomis. Na, o viena kavinė buvo išties ypatinga ir turėjo turbūt geriausią vaizdą mieste, mat įsikūrė ne bet kur, o pačiame Aukštutinės pilies bokšte, dar populiariai vadinamame Gedimino pilimi! Lankytojai čia galėjo pasilepinti bandelėmis, kava, arbata ar kitokiais nealkoholiniais gėrimais.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Gedimino pilis
Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Gedimino pilis
Jano Bułhako nuotr. iš knygos „Vilnius. I knyga“/Aukštutinės pilies bokšte veikusios kavinės interjeras
Jano Bułhako nuotr. iš knygos „Vilnius. I knyga“/Aukštutinės pilies bokšte veikusios kavinės interjeras

A.Tiškevičiaus kepyklos kepiniais buvo aprūpinamos ir miesto ligoninės. Ne vieną savo sklypą grafas perleido miesto reikmėms, netgi siūlė kai kuriuos jų elektrifikuoti. Dirbti pas jį buvo gerai. Kaip minėta, darbo sąlygos buvo higieniškos, be to darbininkai gaudavo sočius pietus ir neblogą 30 rublių algą.

Visgi, nors verslas ir sekėsi neblogai, bėdų išvengti nepavyko. 1903 m. gamykloje kilo milžiniškas gaisras, o prie finansinės griūties prisidėjo ir prasidėjusi ekonominė krizė, darbininkų streikai. Duonos gamyba šv. Stepono kepykloje nutrūko. O Tiškevičiai buvo priversti išsikelti iš prestižinio buto šv. Jurgio (dabar Gedimino) prospekte ir persikėlė į buvusio fabriko teritoriją. Pats A. Tiškevičius čia išgyveno dešimtmetį, iki 1920 metų, kuomet Vilnių užėmę bolševikai grafą sulaikė ir netrukus sušaudė.

Name iki pat II Pasaulinio karo liko gyventi A. Tiškevičiaus našlė, kuriai taip pat priklausė gretimi namai su nuomojamais butais. Visgi 1940 m. šeimos ūkinius pastatus perėmė Vilnių atgavusi Lietuvos valdžia. Čia iki sunaikinimo stovėjo jau minėtas grūdų elevatorius, naftos produktų saugykla. Pokariu atstatomųjų darbų nesiimta, o „buvusių pastatų vietoje įrengta asfaltuota aikštelė, šalia pastatyti įvairios ūkinės paskirties mūriniai, mediniai, metaliniai statiniai, veikė remonto dirbtuvės.

Šiandien iš viso komplekso išliko vos trys autentiški pastatai, buvusios dirbtuvės, dabar paverstos gyvenamaisiais namais, ir kepamos duonos kvapo apylinkėse užuosti jau nepavyksta... Bet žinant kur žiūrėti ir kokiais kampais kirsti Stoties rajono kiemus ir praėjimus, nesunku įsivaizduoti.

Audronės Ranonytės nuotr./Tomas Grėlis
Audronės Ranonytės nuotr./Tomas Grėlis

Istoriją papasakojo Miesto istorijų mokyklos ir Savaitgalio ekskursijų gidas Tomas Grėlis. Mokykla naujus mokslo metus pradeda spalio 10 d. Jos programa kurta galvojant apie būsimuosius gidus, tačiau tiks kiekvienam smalsiam žmogui. Daugiau informacijos www.mimokykla.lt. O savaitgalis su Savaitgalio ekskursijomis gali būti kasdien!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Tyrimas: lietuviams planuojant kalėdinio stalo meniu svarbiausia kokybė bei šviežumas
Reklama
Jasonas Stathamas perima „World of Tanks“ tankų vado vaidmenį „Holiday Ops 2025“ renginyje
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos