Literatūra / „Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai“
A.Remeikos mėgstamiausia knyga yra žydų kilmės austrų rašytojo Stefano Zweigo (1881–1942) dviejų pasaulinių karų liudininko memuarai „Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai“ (1941):
Istorija linkusi kartotis, o žmonijos prigimtis, nepaisant progreso, mažai tesikeičia – manau, kad tokia šios knygos, kuri yra tarsi perspėjimas ateities kartoms, pagrindinė mintis.
„Joje gvildenami dabar aktualūs, o ir man pačiam visada labai svarbūs karo, namų, tėvynės, tapatybės, žmogiškumo, gyvenimo ir mirties klausimai. Viena geriausių mano kada nors perskaitytų autobiografijų. Jeigu reikėtų bėgti iš namų ir galėčiau pasiimti tik vieną knygą, imčiau šią.
Skaičiau jau du kartus ir tikrai skaitysiu dar. Atrodo, kad ji rašyta vakar – tiek joje nuorodų į modernybę ir šių dienų aktualijas. Istorija linkusi kartotis, o žmonijos prigimtis, nepaisant progreso, mažai tesikeičia – manau, kad tokia šios knygos, kuri yra tarsi perspėjimas ateities kartoms, pagrindinė mintis. Nepakėlęs dviejų karų, kurių epicentre abu kartus buvo atsidūręs, sukeltos nevilties ir absurdiškumo rašytojas galiausiai nusižudė, mums palikdamas ne tik savo puikius romanus, bet ir šią knygą-perspėjimą – kad niekada nepamirštume, jog viskas gali pasikartoti. Ir kartojasi.“
Kinas / „Malholando kelias“
Jeigu reikėtų rinktis vienintelį Davido Lyncho filmą, tai būtų „Malholando kelias“ (2001), išryškino pašnekovas.
„Realybės ir sapno, tikro ir įsivaizduojamo, sąmonės ir pasąmonės persipynimas yra toks įtaigus, o filmo atomazga tokia netikėta, kad nepaliauju kaskart, kai ir vėl žiūriu šį filmą, stebėtis režisieriaus (kuris, beje, yra ir scenarijaus autorius) talentu. Įspūdį dar sustiprina ir nuolatinio D.Lyncho filmų kompozitoriaus Angelo Badalamenti parašytas garso takelis“, – teigė A.Remeika.
Komunikacijos ekspertas išskyrė ir aktorės Naomi Watts pasirodymą. Jis pažymėjo, kad nors nesąs jos darbų gerbėjas, šį kartą ji buvo „neįtikėtinai savo vietoje“.
Teatras / „Rožės kavalierius“
„Nors komiška opera nebūtinai yra mano mėgstamiausias žanras, bet šis pernykštis „Rožės kavalieriaus“ (kompozitorius Richardas Straussas) premjerinis pastatymas LNOBT tiesiog atėmė žadą: scenografija, vizualiniai sprendimai, tarptautinis solistų sudėtis, muzika ir įtampa – keturios valandos prabėgo nežiūrint į laikrodį ir jaučiant didelį malonumą bei pasididžiavimą už savo teatrą ir visą Lietuvą!“ – pasakojo A.Remeika.
Muzika / „Morning Passages“
Man muzika patinka įvairi ir labai skirtinga, nuo klasikos iki elektronikos ir net eksperimentinio roko ar triukšmo (noise), pasakojo A.Remeika.
Kaskart lyg pirmąjį kartą jis išgirsta kompozitoriaus Philipo Glasso kūrinį „Morning Passages“ iš albumo, kurį jis parašė filmui „Valandos“ („The Hours“, 2003 m., rež. Stephenas Daldry): „Kaskart oda vis bėgioja skruzdėlės. Ko gero, tai ir paties filmo, kurį labai mėgstu, įtaka ir prisiminimai – rašytojos Virginijos Woolf asmenybė, gyvenimas, kūryba, taip pat ir mirtis man dar nuo studijų laikų (prieš studijuodamas komunikaciją studijavau literatūrą) yra romantinio susižavėjimo objektas.“
Paroda /Anisho Kapooro retrospektyva
Birželį Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje A.Remeika aplankė dviejų dalių britų menininko Anisho Kapooro retrospektyvinę parodą, įsikūrusią dviejose įspūdingose Venecijos vietose – Gallerie dell'Accademia muziejuje ir iki šios parodos apleistais stovėjusiuose Palazzo Manfrin rūmuose.
„Be jau ikoniškų A.Kapooro darbų (eksperimentai su kreivais veidrodžiais, juodžiausia spalva pasaulyje, t. t.), parodoje yra daugybė didelio gabarito sukrečiančių naujausių instaliacijų, imituojančių patrankų mėsą, taip pat didelio formato ne mažiau įspūdingų grėsmingų tapybos darbų, kurie, iškabinti ant sienų, tarsi liudija kažką baisaus, kas ką tik įvyko salių erdvėse. O jose – dirbtinė mėsa, kraujas, sumaitota materija.“
Vien dėl jos verta nuvykti į Veneciją.
„Ten būdamas pajutau, kad menininkas jautriai atliepia pastarųjų dienų pasaulio realybę – šiuolaikinės žmonijos tamsiąją primityviąją prigimtį, bet ir dar daugiau – gvildena gyvybės ir mirties, trapumo prieš stipresnes jėgas, prieš smurtą ir žiaurumą temas. Atrodo, aplankiau vietą, kurioje ką tik buvo atlikti kažkokie nepakeliamai baisūs ritualai, o, ritualų vykdytojams išėjus, žiūrovai trumpam patenka pasižvalgyti po „mirties gamyklą“. Iš vaško pagamintos „mėsos“ gabalai, kuriuose, atrodo, ką tik alsavo gyvybė, kraujas, kuris vis dar lėtai sukasi ant šios gamyklos konvejerių... Pritrenkiamas įtaigumas.
Paroda lankytojams atvira iki šių metų spalio 9 dienos. Vien dėl jos verta nuvykti į Veneciją. Aš pats nepraleidau jau trijų pastarųjų bienalių ir nusprendžiau, kad apsilankymas Venecijoje kas dvejus metus jau galėtų tapti mano nuolatine tradicija – pasikraunu minčių, ilgai turiu apie ką galvoti. O ir pats miestas man labai patinka, nepaisant to didžiulio turistų srauto. Jų stengiuosi tiesiog nepastebėti, be to, jau žinau, kokiais maršrutais aplenkti jų perpildytas gatves“, – tęsė A.Remeika.
