Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

J.Marcinkevičiaus karta: prisiminimai apie Vilniaus ir socialinių gyvenimų griuvėsius

XX a. viduryje į pokario Vilnių iš kitų šalies kampelių sugužėjo jauni, mokslo ir galimybių ištroškę lietuviai. 1930-ųjų metų, vadinamoji, atlydžio karta tuo metu tapo svarbios Vilniaus transformacijos, apie kurią kalbama ligi šiol, liudininkais.
Justinas Marcinkevičius
Justinas Marcinkevičius / Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

Vasario 5 d., siekiant įamžinti to meto kartos prisiminimus, Lietuvos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko bibliotekos ir Lietuvos kultūros tyrimų instituto organizuotas renginys „Vilnius ir pokario vilniečiai: Justino Marcinkevičiaus karta“, kartu skirtas užbaigti Vilniaus jubiliejinių metų renginių ciklą. Kultūros istorikės dr. Violetos Davoliūtės pranešimą apie atliktą 1930-ųjų kartos tyrimą vainikavo kviestinių svečių prisiminimai apie to meto Vilnių.

Renginyje dalyvavo norintys daugiau sužinoti apie tai, kokią įtaką Vilniui padarė XX a. viduryje miesto patirta socialinė ir kultūrinė prievarta, kokie žmonės tuo metu atvyko į Vilnių, kokį miestą jie matė tada ir, kokį jį kūrė čia gyvendami.

Pranešimo autorė dr. V.Davoliūtė atskleidė, kad pavadinimo „Vilnius ir pokario vilniečiai: Justino Marcinkevičiaus karta“ idėja kilo iš smalsumo. Ji teigė, jog domėtis Vilniaus praeitimi pradėjo dar universitete, rašydama baigiamąjį bakalauro darbą, o, beskaitydama tuo laikmečiu gyvenusių žmonių atsiminimus, ją sudomino ir atlydžio, vadinamoji, „30-ųjų karta“, kurią simboliškai ji pavadino J.Marcinkevičiaus karta.

Dar 2011-ais metais istorikės rengto interviu metu, besidalindamas įžvalgomis, šią kartą ypatinga laikė ir pats J.Marcinkevičius. Jis teigė, kad šios kartos susiformavimui buvo svarbu ne konkretus amžius ar gimtinė, bet bendri išgyvenimai: „Mums tekęs laikas, ką ir sakyti, buvo labai sunkus ir neišvengiamai darė įtaką tokiam savęs supratimui. Tai mus ir subūrė į tam tikrą bendriją, kurią galima pavadinti karta.“ Į to meto gyventojų, kaip apibrėžtos kartos, sąvoką, nuorodų galima rasti ir J.Marcinkevičiaus kūryboje. Kultūros istorikės pasirinktas pavyzdys – ištrauka iš jo poemos: „Koks gražus rugsėjo rytas / Virš stogų saulutė ritas / Ryto saule nužerta / Nuostabi mano karta.“

V.Davoliūtė atviravo, kad ją labai domino tai, kas, jos nuomone, yra mažiau ištirta – po Antrojo pasaulinio karo į Vilnių atvykę žmonės, galintys papasakoti, kokie buvo naujieji vilniečiai ir, koks buvo jų ir Vilniaus santykis. Apie tai buvo kalbama po pranešimo vykusioje diskusijoje, kurioje dalyvavo ir svečiai, organizatorių pavadinti Vilniaus transformacijų liudininkais: rašytoja Elena Kurklietytė-Bubnienė, dalininkė tekstilininkė Sigita Marija Jazbutytė-Baltakienė ir energetikas Vytautas Stasiūnas su žmona Birute Stasiūniene. Visi svečiai miesto pokyčius pokario metais matė iš arti.

Besidalindami prisiminimais apie to meto Vilnių, diskusijos dalyviai pasakojo apie į atmintį įsirėžusius karo paliktus griuvėsius, kurie įamžinti ir istorikės perskaitytuose architekto Vytauto Brėdikio prisiminimuose: „Eidavome valyti griuvėsių. Ten, kur viskas buvo išgriauta, savotiškai atrodė. Kiemai tie, viskas suirę... Mes eidavome ten akvarele tapyti. Mums tos apgriuvusios sienos, nusilupęs tinkas, duodavo daugiau spalvų. Dvigubas toks buvo įspūdis, žinoma. Griuvėsiai, sudegę pastatai, be stogų, ir vidus tuščias, kiauros angos langų ir durų...“

Prisiminusi kitą pokalbį, pranešimo autorė pasidalino ir literatūrologės Vandos Zaborskaitės mintimis po karo grįžus į Vilnių: „Gyvenimas Vilniuje buvo labai pasikeitęs. Miestas praėjusių kariuomenių, mūšių, bombardavimų buvo labai sugriautas, visur kėpsojo griuvėsiai. Pasikeitė gyventojų sudėtis – pustuštėse gatvėse sutikdavai kažkokius kitus žmones, kitokius veidus.“ Pati dr. V.Davoliūtė tarp apgriuvusio Vilniaus peizažo ir to meto kartos išgyvenimų, pasikeitusių vilniečių, įžvelgė sąsają: „1944–1948 m. visi kalba apie griuvėsius ir, kai mes galvojam apie griuvėsius po karo, kas yra likę, turim galvoti ne tik apie tuos 40 proc. apgadintų, sugriautų pastatų. Tai buvo ir tam tikri socialinių gyvenimų griuvėsiai...“

Apie pasikeitusį miestą pasakojo ir susirinkę pokario Vilniaus liudininkai. S.M.Jazbutytė-Baltakienė atviravo, jog į Vilnių atvyko jau 1940 m., o po Antrojo pasaulinio karo grįžusi čia studijuoti, jį pamatė pasikeitusį: Vilnius jau buvo ne toks, kokį aš vaikystėj mačiau. Aš nemokėjau nei rusiškai, nei lenkiškai, nes esu kaunietė. Išeidavai į miestą ir sakydavo „kalbėk žmogiškai“, tai aš pareidavau ir žliumbdavau...“

Prisimindama studijų metus, E.Kurklietytė-Bubnienė teigė, kad pastebimi žymūs pokyčiai ir dabartinio miesto gatvėse – dabar Gedimino prospekte yra kur kas ramiau: „Tuo metu vakarais prospektas būdavo toks pilnas, kaip dabar per muges. Tai būdavo pasimatymų vieta, visi eidavo save parodyti ir į kitus pasižiūrėti. Jaunimui nebūdavo, kur rinktis, kavinių praktiškai nebuvo.“ Energetikas V.Stsasiūnas pasakojo, kad ir norintiems kažkur apsilankyti nebuvo taip lengva: „Pradėjome lankytis naujajame Operos ir baleto teatre. Atsimenu, kad buvo labai sunku nusipirkti bilietus. Iš vakaro atsistodavom ir laukdavom iki ryto, kai pradėdavo pardavinėti, bet būdavo atvejų, kai ateidavo kažkokie fronto žmonės, kurie galėdavo nusipirkti be eilės ir žiūri, kad mums bilietų nebelieka.“

Rašytoja E.Kurklietytė-Bubnienė minėjo, kad jų kartai buvo be galo svarbu simboliai. Prisimindama savo pirmąją kelionę į Vilnių, į 1946 m. čia rengtą Lietuvos dainų šventę, dalinosi: „Mes nenorėjom dainuoti mokyklos chore, nes jau buvo sukurtos dainos apie Staliną, bet dainuodavome, nes mums buvo prižadėta, kad važiuosim į Vilnių.“ Ji teigė, kad jai, kaip ir kitiems vaikams, atvykusiems iš provincijos, svarbus Vilniaus simbolis buvo Gedimino kalnas, o dėvimų tautinių kostiumų simboliai to meto Lietuvoje kėlė pasididžiavimą. Apie tautinius simbolius kalbėjo ir energetikas V.Stasiūnas: „Kai Vilniuje vykdavo dainų šventė, tai rusakalbiai labai pergyvendavo, kai užplūsdavo žmonės iš visos Lietuvos su tautiniais rūbais.“ E.Kurklietytė-Bubnienė, apibendrindama kalbą, tarė, kad būtent ši, J.Marcinkevičiaus, karta buvo ypatinga ir nepaprastai talentinga, o jos dvasia buvo žmonės, kurie prisiminė laisvą Lietuvą ir ją nešiojosi širdyje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos