Vaižgantas gimė 1869 metais Anykščių rajone, Malaišiuose. 150-mečio proga 2019-ieji paskelbti J.Tumo-Vaižganto metais. Jis buvo vienas iš tų žmonių, apie kuriuos sakoma „pralenkęs savo laikmetį“. Vaižgantas aktyviai dalyvavo knygnešių veikloje, neabejotinas ir jo vaidmuo kuriant modernią bei laisvą Lietuvą. Dėl savo liberalaus požiūrio, vos atvykęs į Kauną, jis tapo miesto legenda, kuria vieni žavėjosi, o kiti – peikė. Sakoma, kad svarbiausia Vaižgantui buvo laisvė, todėl net ir aršiai kritikuojamas, jis išliko savimi.
Jis buvo vienas iš tų žmonių, apie kuriuos sakoma „pralenkęs savo laikmetį“.
A.Pakėnas 15min pasakojo, kad Vaižgantas save laikė tikru kauniečiu, nors gimtosios Aukštaitijos nepamiršo. Jaunystėje Kaune baigęs kunigų seminariją, į miestą grįžo sulaukęs brandaus amžiaus – 51-erių. Tai buvo paskutinė ir pati svarbiausia parapija. Kaunas Vaižgantui labai patiko, kaip ir jis pats kauniečiams.
Pakvietė bičiulis A.Smetona
Pasak muziejaus vedėjo, 1920 metais į laikinąją sostinę Vaižgantas atvyko prezidento, o taip pat ir bičiulio, Antano Smetonos kvietimu. Sostinėje trūko talentingų, kultūrai neabejingų žmonių, todėl Vaižgantui buvo pasiūlyta redaguoti laikraštį „Tauta“.
Be to, tais pačiais metais Vaižgantas tapo apleistos bažnytėlės, esančios paupyje, rektoriumi. Jo dėka visų užmiršta ir iki tol apleista Vytauto bažnyčia buvo ne tik prikelta antram gyvenimui, bet ir tapo traukos objektu.
Ilgą laiką Vaižgantas gyveno Aleksoto g. 10 esančiame bute. Šiuo metu jame veikia J.Tumo-Vaižganto memorialinis butas-muziejus. Prieš įsikuriant muziejui jame gyveno kitas, ne mažiau žinomas asmuo – kunigas Ričardas Mikutavičius. 1901 metais pastatytas namas priklausė gydytojui Petrui Musteikiui. 1930 metais atlikus namo kapitalinį remontą pakilo nuoma, tad Vaižgantas išsikėlė į giminaičiui Petrui Klimui priklausantį namą Žaliakalnyje.
„Visas Kaunas norėjo patekti į Vaižganto skaitomas pamaldas. Šventadieniais jis sakė įdomius, turiningus pamokslus, todėl bažnytėlę pamėgo Kauno inteligentai. Ji kartais buvo vadinama „inteligentų bažnyčia“, į kurią ateidavo net netikintys – vien pasiklausyti Vaižganto pamokslų, garsių operos solistų Kipro Petrausko, Antano Sodeikos, Adelės Galaunienės, Veros Podėnaitės ir kitų to meto dainininkų. Aišku, ir geros vargonų muzikos“, – pasakojo muziejaus vedėjas.
Abejojo Vaižganto krikščioniškumu
Nuo kitų dvasininkų Vaižgantas skyrėsi savo požiūriu į religiją. Amžininkų prisiminimuose jis vaizduojamas kaip liberalus, davatkiškumo negalėjęs pakęsti kunigas. Dėl to senesnės kartos kolegos laikė jį nepatikimu išsišokėliu.
A.Pakėnas 15min priminė, kad daugelis senųjų kunigų net abejojo Vaižganto krikščioniškumu. Tą lėmė ne tik kunigo liberalumas, bet ir gerokai žemiškesnė priežastis – pavydas. Pasakojama, kad Vaižgantas buvo labai mėgstamas ir jo bažnytėlėje žmonių niekad netrūkdavo. Kunigas buvo kuklus, o apie save yra sakęs: „Esu ne dievotas, mažapoteris“.
Tarpukario Lietuvoje nebuvo civilinės santuokos, todėl visi, norintys susituokti, tą padaryti turėjo bažnyčioje. Dėl to neretai kildavo problemų. Pasakojama, kad Vaižgantas sutuokdavo visus norinčiuosius, net netikinčius ar skirtingų tikėjimų. Kartą kunigo dukterėčia Barbora Mėginaitė-Lesauskienė paklausė jo, ar tiesa, kad jis duoda „šliūbą“ be išpažinties.
Nuo kitų dvasininkų Vaižgantas skyrėsi savo požiūriu į religiją. Amžininkų prisiminimuose jis vaizduojamas kaip liberalus, davatkiškumo negalėjęs pakęsti kunigas.
„Žinoma, kad duodu. Kas iš to, kad aš neduosiu „šliūbo“. Vis vien jie kartu gyvens. Tada paleistuvaus. Geriau sutuokti ir tegul laimingai gyvena“, – atsakė Vaižgantas.
Atvykdavo slapta pasiklausyti pamokslų
Vaižganto pamokslai sukeldavo tikrą ažiotažą. Slapta jų pasiklausyti atvykę kunigai vėliau skųsdavo Vaižgantą bažnyčios vadovams.
15min A.Pakėnas pasakojo, kad buvęs Vaižganto bendrakursis Povilas Korzonas atvykdavo net iš Telšių! Kartą išklausęs pamokslą, P.Korzonas rašė skundą arkivyskupui Juozui Skvireckui: „Savo pamoksle kan. Tumas paskelbė tiek herezijų, kad aš palaikau katalikų kunigo priederme pranešti Jūsų Ekscelencijai apie šio pamokslo turinį“. Toliau laiške jis piktinosi, kad Vaižgantas Šv. Raštą prilygino poezijai.
Štai kunigas Antanas Maliauskas ne tik skundė Vaižgantą, bet ir 1923 metais laikraštyje „Laisvė“ išspausdino straipsnį „Pragaištingas kan. Tumo veikimas“. Jame rašė: „Ar ne laikas sudrausti tą žilą kūdikį, docentą kun. Tumą, kad jis nebedarytų blėdies lietuvių katalikų visuomenėje?“
Nepakluso draudimams
Vaižgantas buvo aistringas teatro gerbėjas. Nepaisydamas kunigams galiojusio draudimo lankytis teatre, jis net rašė spektaklių recenzijas. Dėl to ne kartą teko aiškintis arkivyskupui.
„Aš jaučiu, ir tai patvirtina kiti sostinės kunigai, kad teatro lankymas nėra morališkai nuodėmingas. <...> Manau, kad dvasiškių bendravimas šioje meno šakoje tik į sveikatą Lietuvos visuomenei“, – 1928 metais laiške arkivyskupui dėstė Vaižgantas.
„Užtat vikarai ir jauni kunigai gaudyte gaudė jo žodžius, žavėjosi jo raštais, publicistika ir laikė savo dvasiniu vadu“, – pabrėžė A.Pakėnas.
Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas vienoje iš savo kalbų apie Vaižgantą sakė: „Mūsų kartai Vaižgantas buvo tarsi Dievas, visur kabojo jo paveikslai, mes daugiausiai mėgom skaityti Vaižgantą. Aš persirašydavau ištisus puslapius iš jo knygų. <...> Be Vaižganto jaunystėje gal nebūčiau pamatęs ir supratęs Lietuvos grožio, jos žmonių dvasios.“
Vaižgantas politikoje
1915 metais, A.Smetonos kvietimu, Vaižgantas išvyko į Sankt Peterburgą, kur dirbo labdaros organizacijoje, skirtoje padėti nuo karo nukentėjusiems lietuvių pabėgėliams. Šiame gyvenimo etape Vaižgantas atsiskleidė ir kaip gabus politikas.
Garsus tarpukario Lietuvos teisininkas, politikas, vėliau tapęs pirmuoju Lietuvos finansų, susisiekimo bei prekybos ir pramonės ministru Martynas Yčas apie Vaižgantą yra sakęs: „Šalia viso šio darbo jis gyvai domisi politika. Ne bendra visos Rusijos politika jo dėmesį traukia. Jis prisižiūri lietuvių visuomenei, kovoms dėl partinių lozungų, dėl visokių „izmų“, nekrypsta nė vienos partijos pusėn, bet eina su vidurio taku, nei dešinei, nei kairei nesilenkdamas.“
„Kunigas Tumas, aiškiai matydamas, kad nepartiniams veikėjams, palaidiems, neorganizuotiems, teks užpakaly politinio gyvenimo pasilikti, – organizuoja Tautos Pažangos partiją. Jis yra jos įkvėpėjas, jis formuluoja tos partijos dėsnius, surašo drauge su Juozu Kubilium ir Liudu Noreika statutą ir, man iš Amerikos sugrįžus, galutinai ši partija susiorganizuoja“, – 1933 metais rašė M.Yčas.
Aktyviai Vaižgantas veikė ir 1917 metų birželį Sankt Peterburge vykusiame Rusijos lietuvių seime, kuriame bene pirmą kartą aiškiai suformuluotas nepriklausomybės siekis. Tų pačių metų rudenį Vaižgantas dalyvavo konferencijoje Stokholme. Tikriausiai vykdamas į Švediją kunigas nė nesitikėjo, kad kelionė namo užtruks. Grįžtančio jo neįleido vokiečiai. Netrukus paaiškėjo, kad dėl to kaltas kolega, kunigas Olšauskas, vokiečiams apšmeižęs Vaižgantą, neva jis esąs socialistas. Problema buvo išspręsta tik įsikišus Augustinui Voldemarui.
Vaižganto kolega Martynas Yčas, kartu vykęs į Stokholmą, rašo: „Kun. Juozas išrenkamas tos konferencijos sekretorium ir drauge su Stasiu Šilingu suredaguoja rezoliucijas ir surašo kalbas. Konferencijai pasibaigus jis manė tuoj vykti į Vilnių. Bet čia sutiko nenugalimų kliūčių“.
Taigi, kunigas sugrįžo jau į nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą. Muziejaus vedėjo teigimu, jeigu Vaižgantas būtų suspėjęs grįžti iki Lietuvos Tarybos rinkimų, tai neabejotinai būtų tapęs 21-uoju nepriklausomybės akto signataru. Vis dėlto, jis pabrėžė, kad Vaižgantas niekada nesivaikė titulų, tad dėl to nesijaudino.
Linų ir kanapių dievas
Spaudos draudimo metais J.Tumas aktyviai dalyvavo knygnešių veikloje, slėpė ir platino knygas, mokė vaikus skaityti, rašė į pogrindinius leidinius. Buvo nuolat sekamas, perkeliamas iš vienos vietos į kitą. Norėdamas apsisaugoti ėmė pasirašinėti slapyvardžiu. Vaižgantas – senovės lietuvių linų ir kanapių dievas. Pasakojama, kad jam gimus, kalendoriuje buvo įrašytas vardas „Vaizgantis“. Krikštatėviai norėjo jį taip pavadinti, bet kunigo išbarti, dėl tokio nešvento vardo, berniuką pavadino Juozu.
„Atsimenu, pas mus kaime žandarai darė kratą, ieškojo nelegalios literatūros, o mes buvom paslėpę tvarte. Kiaulės knygas iškniso ir vaikščioja įsikandę. Vos tik žandarai išėjo, žiūriu, kiaulės su knygomis. Tada Vaižgantas labai juokėsi ir sakė: „Tai gražu, Lietuvoj net kiaulės draudžiamas knygas skaito“, – pasakojama dukterėčios Barboros Mėginaitės-Lesauskienės prisiminimuose.
Vaižgantas – senovės lietuvių linų ir kanapių dievas.
A.Pakėnas 15min pasakojo, kad bene labiausiai Vaižgantas išgyveno dėl brolio Jono likimo. Mosėdyje kunigaujantį jį aplankė brolis. Šiam išvykstant Vaižgantas įdavė lagaminą, pilną draudžiamos literatūros. Netrukus Jonas buvo sulaikytas, nors kunigo neišdavė, tačiau buvo nuteistas ir ištremtas. Šeimoje liko penki vaikai. Vaižgantas kaltino save dėl brolio likimo. Pasakojama, kad po šios tragedijos Vaižgantas pražilo per naktį. Būdamas 33-ejų metų jau buvo visiškai baltas.
Akibrokštas teatre
Pasak A.Pakėno, Vaižgantas buvo kovotojas už laisvę. Dėl savo atviro būdo kartais net buvo pavadinamas maištautoju, skandalistu. Vienas iš garsiausių atvejų – 1923 metų incidentas teatre, po kurio kilo rimtas skandalas, o kunigui skirtas namų areštas.
Muziejaus vedėjas pasakojo, kad A.Smetonos redaguojamam laikraštyje „Vairas“ buvo išspausdintas A.Voldemaro politinis straipsnis, nukreiptas prieš krikščionių demokratų partiją. Krikdemų nemėgo nei A.Smetona, nei pats Vaižgantas. Už tai redaktoriui A.Smetonai paskirta 300 litų bauda. Tokios sumos jis neturėjo ir sutiko bausmę atlikti kalėjime.
Jo šalininkai kreipėsi į Vaižgantą, prašydami padėti išvaduoti buvusį Lietuvos prezidentą. Tuometis prezidentas A.Stulginskis susitikti nepanoro, tad liko vienintelis kelias – į prezidentą kreiptis viešai. Taigi, Valstybės teatre, bežiūrint spektaklį Vaižgantas netikėtai pakilo iš savo vietos ir kreipėsi į vyriausybės ložėje sėdėjusį prezidentą.
„Jis paprašė, kad Smetona būtų paleistas iš kalėjimo. Prezidentas su savo palyda tuoj pat pasišalino iš teatro. Dėl šio incidento jau rytojaus dieną Vaižgantas buvo pradėtas tardyti. Karo komendantas apie tai pranešė Žemaičių vyskupui Pranciškui Karevičiui ir prašė Vaižgantą įspėti, kad jis susilaikytų nuo panašių išsišokimų. Po poros savaičių vyko teismas, kuriame buvo teisiamas vienas iš žymiausių ir populiariausių Lietuvos žmonių. Bausmė – viena para arešto savo bute, Aleksoto gatvėje. Vaižgantas ją su pasididžiavimu atliko“, – pasakojo A.Pakėnas.
Vaižgantas ir jo bičiulis Kaukas
Kauniečiai puikiai pažinojo ne tik Vaižgantą, bet ir jo ištikimą draugą – kreivakojį taksų veislės šunelį Kauką. Abu jie dažnai vaikštinėdavo miesto gatvėmis. Yra išlikusi nuotrauka, kurioje Vaižgantas su Kauku sėdi prie bažnyčios. Kitoje jos pusėje kunigas parašė: „Ieškojau laimės kitiems, o laimingu tapau pats“. Pasak muziejaus vedėjo, šiame sakinyje atsispindi visa Vaižganto, kaip žmogaus, esmė. Šuniui mirus Vaižgantas laikraštyje išspausdino smagų nekrologą.
„1930 Vytauto Didžiojo metais naktį iš birželio trisdešimtosios dienos į liepos pirmą dieną Aleksoto 16 N kieme šunų veselijoje neramų savo amželį pabaigė Kaukas, vos aštuonerius metus tesukakęs. Kauno laikraščiai savo kronikose vis žymėdavos nepaprastą Kauko ištvermę – per dešimtis dienų suklomis veselioti. <...> Daug pasidarbavęs, pilnas nuopelnų, – jo ainių liko daugybė, – buvo palaidotas istoriškame Kauno „Gojuje“. Laidotuvių ceremonijas atliko Vladas Cibulskas, zokristininkas“, – rašė Vaižgantas.
Pinigų neturiu – pats skolinuosi
Vaižgantas prisimenamas kaip dosnus, geraširdis žmogus, pasiryžęs padėti kiekvienam. Pasak A.Pakėno, į mokslus jis išleido net 9 savo giminaičius. Be to, į jo namus pasiskolinti pinigų nuolat užsukdavo kauniečiai. Kai Vaižgantas pinigų neturėdavo, tai ant durų palikdavo lapelį su užrašu „pinigų neturiu – pats skolinuosi“.
Vaižgantas prisimenamas kaip dosnus, geraširdis žmogus, pasiryžęs padėti kiekvienam. Pasak A.Pakėno, į mokslus jis išleido net 9 savo giminaičius.
Amžininkai prisimena, kad Vaižgantas mėgo vaikščioti basas. Kartą basas vaikštinėjantis keistuolis sukėlė įtarimą policininkui. Su savimi kunigas neturėjo dokumentų, taigi policininko buvo nuvestas į nuovadą. Tą kartą viršininkui pažinus garsųjį Kauno kunigą, buvo paleistas namo.
Vaižgantas ir moterys
„Man atrodo, kad Sofija Kymantaitė, būsima Čiurlionio žmona, jaunystėje buvo įsižiūrėjusi Vaižgantą. Jai buvo apie 14 metų, o jis – jaunas, gražus vikaras, mokęs lietuvių kalbos. Ji parašė atsiminimus „Plazdanti Vaižganto širdis“. Labai gražūs prisiminimai, tokių neįsimylėjusi neparašysi. Ir daugiau moterų juo žavėjosi. Pats jis yra pasakęs: „Vienas dalykas mylėti, o kitas – terštis“. Kelionės į Paryžių metu su P.Klimu net lankėsi bare, kuriame šoka nuogos moterys. Vėliau kunigas sakė: „Aš dabar dar labiau gerbsiu ir mylėsiu moteris“, – pasakojo A.Pakėnas.
Muziejaus vedėjo teigimu, šiandieninis Kaunas kunigui patiktų, tikriausiai net primintų jo paties gyvenimo metus. Kaip ir tarpukariu, miestas gyvas, pilnas šurmulio, besikeičiantis. A.Pakėnas džiaugiasi, kad juda ir Vaižganto įamžinimo darbai – remontuojamas muziejus, o prie Vytauto bažnyčios netrukus atsiras skulptūrinė kompozicija, kurioje bus pavaizduotas kunigas ir jo ištikimiausias draugas – šunelis Kaukas.
Be to, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje planuojama pastatyti Vaižganto biustą. Kitąmet įvyks daugybė renginių, skirtų kunigo ir rašytojo 150-osioms metinėms paminėti. Vis dėlto, svarbiausias jo veiklos įprasminimas – atgimstantis susidomėjimas ekscentriškuoju Vaižgantu, labiau už viską mylėjusiu žmones, Lietuvą ir laisvę.
