1
Literatūra / „Kol dar neatšalo kava“ ir „Taika ir karas“
Viena mėgstamiausių A.Kleivos knygų yra japono Toshikazu Kawaguchi knyga „Kol dar neatšalo kava“ (jap. „Kōhī Ga Samenai Uchi Ni“): „Iš pirmo žvilgsnio ji yra apie praeitį. Siauroje Tokijo gatvėje įsikūrusius kavos namus aplankę klientai turi progą grįžti laiku atgal pas sau svarbius žmones, bet tai jie gali padaryti tik sutikdami su daugybe sudėtingų sąlygų, kurių viena – sutikti, kad negalės nieko pakeisti. Aš irgi dažnai besigadindamas sau dabartį skaudžiai galvoju, kaip būčiau galėjęs kitaip elgtis praeityje. „Kol dar neatšalo kava“ sudėtos istorijos apie taip pat praeities ieškančius žmones kviečia: jei supranti, dėl ko gailiesi, bandyk dirbti ne prarastos praeities, o šiandienos ir rytojaus labui – tai, ką iš tikrųjų gali pakeisti.“
Kalbėdamas apie dabarties kontekstą, A.Kleiva negalėjo nepaminėti japonų Shuntarō Nanikawa parašytos ir minimalisto iliustratoriaus Noritake iliustruotos knygos vaikams „Taika ir karas“: „Kiekvienas knygos atvertimas parodo du vaizdus: kairėje – taikos metu, dešinėje – karo metu. Užuot kalbėjusi dideliais žodžiais, knyga atsisuka į žmogų ir jo kasdienybę.
Apie tai kalba ir knygos pavadinimas, kuriame „taika“, o ne „karas“, – pats pirmasis žodis.
„Taikos įrankis ir karo įrankis“, – sako vienas atvertimas, vienoje pusėje rodantis užrašinę, kitoje – pistoletą. „Taikos eilės ir karo eilės“, – sako kitas, rodantis pasivaikščioti išėjusius vaikus, o kitoje pusėje – žygiuojančius kareivius.
Elementarus iliustracijomis ir labai sunkus savo kontekstu, knygos turinys sugeba vaikams meistriškai parodyti ne tik skaudžią karo realybę, bet dar svarbesnę taikos pusę – tą, dėl kurios verta kovoti. Apie tai kalba ir knygos pavadinimas, kuriame „taika“, o ne „karas“, – pats pirmasis žodis.“
2
Kinas / „Kaip žydėjimas vyšnios“
Pastaruosius kelis pavasarius nepradedu darkart nepažiūrėdamas japonų režisierės Naomi Kawase filmo „Kaip žydėjimas vyšnios“ (jap. „An“) ir neaplankydamas Tokijo vietų, kuriose filmas buvo kurtas, pažymėjo A.Kleiva.
„Savo vaizdais tai yra filmas apie gamtos atgimimą, istorija – apie žmogaus pavasarį ir sugebėjimą atgimti peržengiant savo trūkumus. Tokijo užmiestyje japoniškų blynelių kioskelį be didelės meilės valdantis, skolose ir asmeninėse dramose paskendęs Sentarō sutinka Tokue, įspūdingus talentus turinčią vyresnio amžiaus moterį. Tokue, izoliuota ir palikta visuomenės šone po prasirgtos Hanseno ligos, per savo patirtis moko Sentarō meilės desertų gamybai, bet užvis labiau – sau. Filmas sugeba griebti širdį lėta, bet užtikrinta scenarijaus statyba ir stipriais japoniškais momentais – krentančiais žiedais, vertingomis tylomis dialoguose“, – pasakojo jis.
3
Spektaklis / „Be pykčio“
„Vos prasidėjus naujiesiems metams su bičiuliu ėjau sustiprinti savo meilės kyōgen, šimtmečius iki pat šiandien išlikusiai tradicinei japoniškai komedijai. Iš serijos tądien pristatytų trumpų spektaklių labiausiai mane ir likusią salę juokino „Be pykčio“ (jap. „Hara Tatezu“), kuriame naują šventyklą pastatę gyventojai bando jai ieškoti šventiko.
Kelyje jie sutiko vieną tokį kandidatą, kuris jiems sakėsi „einantis kaip vėjo sklaidomas lapas ir nusileidžiantis ten, kur tas vėjas sustoja“. Prisigyrusį savo talentu gyventi be pykčio šventiką miestiečiai netrukus ir išbando – pamėgdžiojimais, kalambūrais. Sugebėjimas pasukti rimtas visuomenės temas komiškon pusėn ir prajuokinti tiesiog meistriškai atliekamais elementariais kelių žmonių pokalbiais yra senos japoniškos komedijos kyōgen grožis, kuris paveikia vis daugiau jaunų japonų, gyvenančių nuolatinių ekrano pramogų eroje“, – teigė japonų kultūros apžvalgininkas.
4
Muzikos kūrinys / „Lemon“
„Senomis ir naujomis dainomis iš Japonijos muzikos ir mano asmeninių reitingų niekada neiškrenta japonų atlikėjas Kenshi Yonezu, kuriantis dainas laidoms, filmams, serialams. Dažniausiai grojaraštyje turiu prieš daugiau nei keturis metus išleistą „Lemon“ (liet. „Citrina“), kalbantį apie pabaigas, kurias ne taip lengva užmiršti. „Kartus citrinos kvapas išliks įstrigęs širdy“ – sako viena dainos eilučių“, – sakė A.Kleiva.
5
Paroda / „Nacionalinės vertybės po 150 metų“
Kalbėdamas apie mėgstamiausią parodą, A.Kleiva mini 150-ąjį jubiliejų švenčiantį Nacionalinį Tokijo muziejų. Pasak pašnekovo, tokiose institucijose įprasta kalbėti apie praeitį bei šimtmečių patikrintus artefaktus. Visgi šįmet paroda koncentruojasi į ateitį.
„Paroda „Nacionalinės vertybės po 150 metų“, vedama šūkio „Mano vertybės – ateities vertybės“, apie Japoniją pasakoja, išdėliojusi visiems šiandienos japonams pažįstamus daiktus ar jų nuotraukas: nuo Shinjuku Sumitomo dangoraižio, visą parą veikiančių kombini krautuvių, sostinės regiono greitkelių projekto, iki Kikkoman sojos padažo, tamagochio, Japonijoje prasidėjusio keirino sporto ir sportinio gėrimo Pokkari Sweat. Japonai sako, kad juos nustebino ne sudėliota medžiaga, kurią keliskart per dieną ir taip pamato, bet galimybė sprendimą dėl nacionalinių vertybių bent kurį laiką turėti šiandien ir savo rankose. Sunku pasakyti, ar kuris iš eksponatų po 150 metų taps nacionaline vertybe, bet gal ja taps mintis vertybę matyti dabartyje?“ – dalijosi A.Kleiva.
