– Kaip jūsų gyvenime atsirado muzika?
– Mano mama – smuiko mokytoja, o tėtis groja fortepijonu, yra koncertmeisteris. Jie ir nusprendė mane vesti muzikos keliu. Nuo pirmos klasės mokiausi Panevėžio muzikos mokykloje, nuo ketvirtos klasės pradėjau neakivaizdžiai mokytis M. K. Čiurlionio menų mokykloje Vilniuje, o devintoje klasėje įstojau į ją. Neseniai laikiau stojamuosius egzaminus į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, tad su muzika tikrai nesiskirsiu ir toliau.
– Kodėl nesirinkote studijų užsienyje?
– Studijuodamas ekonomiką gali rinktis universitetą, o norint gilintis į muzikos subtilybes svarbu išsirinkti ne gerą vardą turinčią aukštąją mokyklą, o tau tinkantį profesorių, nes pamokos muzikantams vyksta individualiai. Nuo vieno mokytojo gali priklausyti visa tavo karjera. Aš nebuvau išsirinkusi profesoriaus užsienyje, pas kurį norėčiau mokytis, todėl nusprendžiau studijuoti Lietuvoje. Išvažiuoti į užsienį studijų metu galima dalyvaujant mainų programose, tą ir norėčiau padaryti. Magistrantūrą ir galbūt doktorantūrą irgi norėčiau baigti ne Lietuvoje.
– Smuiku grojate jau daugiau nei dvylika metų. Kas jus įkvepia?
– Įkvėpimo ir azarto man suteikia konkursai. Kai tave įvertina, kai užimi prizines vietas, tada atrodo, kad eini teisingu keliu ir viską darai ne veltui. Tai skatina dar labiau stengtis ir tobulėti, dalyvauti dar aukštesnio lygio konkursuose.
– Ar niekada nebuvo minčių viską mesti ir pasirinkti kažką kito?
– Žinoma, kad buvo, bet smuikui skirta per daug darbo ir laiko. Net ir finansine prasme investuota nemažai. Dabar atrodo, kad daugiau nieko ir nemoku – tik groti smuiku. Nežinau, ką kito dar galėčiau veikti gyvenime.
– Atrodo, kad Lietuvoje talentingų žmonių netrūksta, tačiau laurus tarptautiniuose konkursuose skina ne visi. Kodėl vieniems muzika tampa tik pomėgiu, o kitiems – gyvenimo būdu?
– Labai daug priklauso nuo tėvų. Be jų palaikymo joks muzikantas negalėtų tapti aukščiausio lygio profesionalu. Vargu, ar pats vaikas surastų motyvacijos kasdien 4-5 valandas skirti tobulėjimui šioje srityje. Kad taptum profesionaliu muzikantu, reikia įdėti labai daug darbo. Nuo antros ar trečios klasės pati kasdien grodavau po 4-5 valandas. Mama taip užlauždavo, kad tiesiog sėdėdavau ir grodavau. Net ir vasaros atostogų metu, kai kiti atostogauja, muzikantų dienotvarkė lieka tokia pati. Praleidęs kelias dienas be instrumento prarandi „formą“. Tada reikia groti dar daugiau, kad ją atgautum ir pirštai vėl dėliotųsi kaip reikia.
– Jūsų muzikinė karjera jau dabar paženklinta ne vienu pasiekimu. Kuriais iš jų didžiuojatės jūs pati?
– Labiausiai didžiuojuosi VIII tarptautiniame Aleksandro Glazunovo smuikininkų, violončelininkų ir altininkų konkurse, vykusiame Prancūzijoje, laimėtu grand prix. Dešimtoje klasėje grojau solo su Lietuvos kameriniu orkestru. Esu pasirodžiusi duetu Ermitažo muziejuje, Sankt Peterburge. Šiemet vyksiu į dviejų savaičių trukmės festivalį Vokietijoje. Iš viso pasaulio jame panorusių dalyvauti muzikantų atrinko pasirodyti tik 45 dalyvius. Kiekvienais metais kažkur dalyvauju.
– Kurių kompozitorių kūryba jums artimiausia?
– Man labai patinka Nikolo Paganinis. Jis labai virtuoziškas, tiesiog genijus, nes daug improvizuodavo ir tuo pačiu užrašinėdavo. Jo kūriniai man labai gražūs. Apskritai man labai patinka romantizmo laikotarpio muzika: Janas Sibelijus, Johanesas Bramsas. Pačiai labai gražu klausytis Piotro Čaikovskio.
– Esate koncertavusi ir Lietuvoje, ir užsienyje, pasirodžiusi ir mėgėjams, ir profesionalams. Koks publikos įvertinimas jums maloniausias?
– Kai einu ant scenos, negalvoju kad groju dėl savęs, groju žiūrovams. Man malonu pasirodyti visiems – ir tiems, kurie muzikos nesupranta, ir ją puikiai išmanantiems. Maloniausia, kai žmogus po koncerto pasako, kad oda jam ėjo šiurpuliukai. Ne mažiau malonu girdėti plojimus ar publikos kvietimą grįžti ant scenos nusilenkti antrą kartą.
– Kaip įsivaizduojate savo muzikinę karjerą ateityje?
– Kiekvienas muzikantas norėtų būti solistu, bet tam reikia labai daug atsidavimo, talento ir darbo. Kartais ir to nepakanka. Reikia kontaktų, pažinčių, kad tave kažkas pastebėtų. Įsivaizduoju save grojančią kameriniame ansamblyje arba duetu su fortepijonu. Galėčiau groti ir su geru orkestru. Iš pradžių norėčiau karjeros siekti užsienyje, ten įsitvirtinti, o po to galima grįžti į Lietuvą (šypsosi). Užsienyje daugiau kelių ir pasirinkimo.
– Kokie kraštai vilioja?
– Labai aukštas muzikos lygis Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šiose šalyse norėčiau pasimokyti, o labiausiai gyventi norėčiau Prancūzijoje.
