Rašytojos pasiekimų krepšyje – Lietuvos didžiuosiuose teatruose statytos pjesės, kino scenarijai, dėstytojos patirtis Nacionalinėje moksleivių akademijoje bei Socialinių mokslų kolegijoje. Talentingos dramaturgės projektų gretose puikuojasi „Dramokratijos“ festivalis, tekstai ne sykį publikuoti kultūriniuose leidiniuose, žiniasklaidoje.
Nuo mažumės vedė siekis suprasti
Nuo ankstyvos vaikystės jaunoji dramaturgė troško pažinti ją supančią aplinką. Viskas traukė, buvo įdomu, o tėvai, pamatę mergaitės polinkį kūrybai, leido į būrelius ir skatino išbandyti kuo daugiau sričių. Prisilietusi prie keramikos, šokių ir piešimo, Indrė atrado literatūrą.
„Mokiausi iš to, kas buvo po ranka ir prie ko traukė. Dabar sakyčiau, jog nemažą įtaką padarė ir tai, kad klausiau daug lietuvių liaudies pasakų. Tėvai plokštelių turėjo. Jos buvo labai atmosferiškos, makabriškos – Lukošiukas, pergudravęs raganą, kad ji galvą nusikirstų, ar seserys, nužudžiusios jaunėlę. Atradau grožį baisume ir norą tyrinėti tai“, – prisiminimais dalinosi pašnekovė.
Tarp ryškių patirčių ir pirmasis apsilankymas teatre, kuris įžiebė norą vaidinti. Pasak kūrėjos, pakakdavo akimirkai susidurti su nauja veikla, kad įsižiebtų noras ją pačiai išbandyti. Imlumas žinioms lydėjo ir pradėjus lankyti mokyklą, vėliau leidęs artimiau susipažinti su dramaturgija.
Pirmosios pjesės – dar mokykloje
Sulaukusi paauglystės Indrė pamilo knygas, tačiau jautė, kad mokykloje į menus buvo žiūrima pro pirštus. Tuometinė lietuvių kalbos mokymo programa taip pat neaugino ryšio tarp moksleivių ir literatūros, tad knygomis susidomėjusi septintokė gilesnių lietuvių filologijos žinių ėmė ieškoti papildomo mokymosi įstaigose. Taip gyvenime atsirado Nacionalinė moksleivių akademija.
„Akademija neabejotinai prisidėjo prie mano kūrybos ir lavinimo. Individualus santykis su mokiniu, pagarbus bendravimas, gerokai platesnis kontekstas. Be to, jog specialybę dėstydavo asmenybės, turėjau galimybę daugiau pasidomėti ir istorija, ir ekonomika, ir fizika. Iki šiol atsimenu Ričardo Jankausko paskaitas apie dailę. Visi akademikai klausydavo susižavėję. Grįžusi iš sesijos vis pagalvodavau, kad taip ir turėtų atrodyti mokykla“, – pasakojo Indrė.
Vyresnėse klasėse jaunoji rašytoja išgirdo apie Klaipėdos „Aušros“ teatro rengiamą pjesių konkursą bei nusprendė sudalyvauti. Akademijoje moksleivė buvo bandžiusi rašyti scenarijus, todėl tai nebuvo visiškai nauja patirtis, o laimėtas konkursas suteikė galimybę išvysti pjesę profesionaliai įgyvendintą teatro scenoje. Pirmasis kūrybinis pasiekimas ir paskatino rinktis kino dramaturgijos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
„Tuo metu, kai rinkausi studijų kryptį, abejonių nebuvo. Vėliau, žinoma, kartu su branda, atsirado kiek realistiškesnis situacijos matymas, greitai išsisklaidė iliuzijos apie mūzas ir įkvėpimą, – atskleidė Indrė Bručkutė. – Dirbi kartais ir „neįkvėptas“, pavargęs, nusivylęs savimi, kepinant saulei prie įkaitusio kompiuterio, kai atrodo, jog fiziškai tenka iš savęs traukti žodžius.
Bet tuo ši profesija nesiskiria nuo daugelio kitų. Kartais sveika atsitraukti ir pamąstyti apie savo pasirinkimus, bet rimtų abejonių neturėjau. Net tada, kai pagalvoju, kad „ai, nemoku aš rašyti“, iškart ateina mintis – iš visų dalykų, kurių nemoku, šito turbūt nemoku mažiausiai, ir nusiraminu.“
Studijuodama universitete, dar 2015 m. kartu su bendramoksliais Indrė inicijavo „Dramokratijos“ festivalį Lietuvos ir užsienio dramaturgams. Šis renginys ne vienam rašytojui suteikė progą dalintis kūryba, gauti grįžtamojo ryšio bei debiutuoti teatro scenoje. Festivalio scenoje buvo pristatyti ir pačios I.Bručkutės kūriniai – „Vizitinės kortelės žmogus“ bei „Anoniminė šalis“.
Viena talentingiausių jaunosios kartos kūrėjų
Aktyvi universitetinė veikla pagelbėjo ir vėlesnėje karjeroje. 2018 m. kaip dramaturgė Indrė dirbo Lietuvos rusų dramos teatre kuriant spektaklį „Vieniši“, o 2019 m. kūrėjos pjesė „Hotel universalis“ pastatyta Panevėžio J.Miltinio dramos teatre. Be aktyvios teatro veiklos, talentinga rašytoja kuria scenarijus kinui, yra parašiusi scenarijų trumpametražiams filmams „Freemium“ (2015) ir „Esamasis laikas“ (2018).
Kūrybai dažnai pasitelkiamas ir fotoaparatas – laisvalaikiu galite sutikti Indrę gatvėje ir ieškančia „personažų“. O sukauptas kūrybines žinias dramaturgė kurį laiką dalino dėstydama Nacionalinėje moksleivių akademijoje ir Socialinių mokslų kolegijoje.
„Kai grįžau į Nacionalinę moksleivių akademiją, labai gąsdino mintis kelias valandas būti atsakingai už jaunų žmonių lavinimą. Mokymas NMA yra labai sklandus – mokiniai imlūs, kūrybiški, motyvuoti, įdomūs, jų mintys netikėtos, jie nori kritikos, nebijo klysti ir mokytis, – su šypsena prisiminė pašnekovė. – Padirbus su tokiais vaikais galbūt daugiau žmonių norėtų imtis mokytojo profesijos.
Socialinėje mokslų kolegijoje nebuvo daug jaunuolių, kurie sietų save su rašymu. Jie turi gerokai kitokias gyvenimiškas patirtis ir tikslus. Manau, kad kalbant apie istorijų pasakojimą ar rašymą, svarbu išmokti stebėti žmones, analizuoti situacijas, suprasti kitus – jų motyvaciją, intencijas, norus, bruožus. Į kitą žiūrėti su smalsumu.“
Nors dėstymo dienos jau praeityje, dramaturgė neatmeta galimybės, kad ateityje teks prie to grįžti. Šiuo metu rašytojos prioritetas – žinių kaupimas, tad nuolat bandoma praplėsti dėmesio lauką, pasidomėti astrofizika, istorija, mitologija, filosofija ir informaciją atsinešti į laukiančius kūrybinius projektus.
Kūrybiniai procesai yra užgimę.
„Kūrybiniai procesai yra užgimę. Planuoju tęsti darbą kine, teatre bei literatūroje, bet neabejotinai norėčiau išbandyti visas įmanomas medijas – rašymą stalo ir vaizdo žaidimams, grafinės novelės, serialo kūrimą. Kur tik mane smalsumas nuves.“
