Vilniaus Antakalnio rajone tarsi specialiai užsimaskavęs pastatas nuleistomis apsauginėmis žaliuzėmis slepia D.Matulaitės studiją ir namus. Užėjęs į vidų, iš karto supranti, kur slepiasi viso šio pastato šviesa. Su šypsena pasitikusi menininkė, regis, irgi spinduliuoja šviesa ir gerąja energija.
 |
| Skulptorė Dalia Matulaitė |
Rodydama pernai jubiliejaus proga dovanų gautą televizorių, profesorė išdavė, kad prieš kelis dešimtmečius šio daikto buvo drastiškai atsisakiusi – pamačiusi žeminančias politines kovas ekrane, nusprendė televizorių tiesiog išmesti. „Pajutau, kad jis mane per daug energetiškai veikia ir išmetusi jį, susikūriau vizualią tylą. Tada mūzos pačios atskrenda“, – šyptelėjo D.Matulaitė.
Skulptūros, darbų modeliai, eskizai – viskas dera kartu gyvenamojoje aplinkoje, kurioje gimė ir naujausias skulptorės darbas, vaizduojantis ketvirtą dešimtį įpusėjusį Jogailą ir vienuolikmetę jo žmoną Jadvygą.
– Kokį kūrybinį laikotarpį dabar išgyvenate?
– Gerą. (Nusišypso) Daug metų atidaviau dailės pedagogikai – 16 metų dirbau Vaikų dailės mokykloje ir 20 metų Vilniaus dailės akademijoje. Lyg ir sakydavau sau, kad perėjusi tiltelį prie Dailės akademijos, visus darbo rūpesčius paliksiu ten, bet nepavykdavo – vis galvodavau apie studentus, bendraudavau su jais. Tai, žinoma, įdomu, bet kai ištrūkau – pajutau laisvę. Dabar įgijau visai kitokį kūrybinį tempą.
– Jo rezultatas netrukus bus pristatytas Vengrijoje. Ką jums reiškia pasiūlymas sukurti skulptūrą jogailaičių dinastijos pradininkams?
Kvietimas sukurti šią skulptūrą man buvo nei sapnuotas, nei įsivaizduotas, tačiau labai malonus ir turintis daug prasmių.
– Šis kvietimas man buvo nei sapnuotas, nei įsivaizduotas, tačiau labai malonus ir turintis daug prasmių. Nuo mano skulptūros „Stumbras“, kuris susietas su heraldika, nuo „Neringos“, sietinos su legendomis, toliau kurdama darbus, visą laiką ieškojau mito ir legendos. Mane domino, kas turi būti užkoduojama tame monumentaliosios skulptūros darbe, kad jis galėtų pragyventi patį autorių ir simpatijas ar antipatijas jam.
Taip sutapo, kad 2011 metais Druskininkuose pastačiau paminklą paskutiniam jogailaičiui – Žygimantui Augustui ir Barborai Radvilaitei. Praėjo vos keletas metų ir pernai rudenį sulaukiau malonaus skambučio, kviečiančio sukurti paminklą tos pačios dinastijos pradininkams.
 |
| Skulptorė Dalia Matulaitė |
Kadangi jau buvau įsigilinusi į medžiagą, grįžimas į pradžią man buvo labai įdomus. Juo labiau, kad yra daug puikios literatūros. Pasirodo, 1988 metais buvau sau pasidovanojusi vertingą knygą „Vengrijos tūkstantmetis menuose“, kurioje aptikau visą Anžų dinastijos pradžią – tai buvo didelis džiaugsmas.
Jadvyga buvo vengrų karaliaus dukra, kuriai nuo pradžių buvo numatytas karaliaus – ne karaliaus žmonos – sostas, bet po tėvo mirties dėl europinių žaidimų tapti jos sutuoktiniu lenkai pakvietė Jogailą. Tiesa, Jogailai motina siekė pripiršti Rusijos Didžiojo kunigaikščio Dmitrijaus dukrą, bet jis jos atsisakė. Priešingu atveju, galbūt jau būtume ištirpę Maskvos galimybėje, tačiau dėl šio sprendimo likome Europoje.
– Jogaila apkrikštijo pagonišką Lietuvą, o Jadvyga už šventą gyvenimo būdą, santuoką su pagoniu ir paskutinės pagoniškos valstybės Europoje atvedimą į krikščionybę paskelbta šventąja. Tuo tarpu jūs save vadinate krikštyta pagone – ar nekilo vidinių prieštaravimų, kuriant šį paminklą?
– Sudėtinga apibūdinti pasaulėžiūros dalykus. Daugelį metų domiuosi senųjų kultūrų menais, ypač ikikrikščioniškojo laiko: senovės kinų, japonų, majų, Egipto, senovės Baltų kultūra. Kai budizmas atėjo į Japoniją, joje aptiko 8 milijonus dievų (vandenį, ugnį, akmenį, žolę ir t.t.) ir visus juos pripažino – dievybę žmoguje ir žmogų, įsmelkiantį dievybę į savo kuriamą tvarinį. Jis tapo aukščiausiuoju hierarchijoje ir liko taikoje su vietine religija šintoizmu.
O pas mus krikščionybė, atėjusi ir kardu, ir taikiu būdu – vedybomis, pirmiausia negailestingai iškirto ąžuolynus – tai didžiulė mūsų drama ir ją reikia suvokti.
O pas mus krikščionybė, atėjusi ir kardu, ir taikiu būdu – vedybomis, pirmiausia negailestingai iškirto ąžuolynus – tai didžiulė mūsų drama ir ją reikia suvokti. Lietuvių kraujyje iki šiol yra pagarba ąžuolui, žirgui, duonai – visam tam, kas ateina iš to laiko.
Tačiau aš taip pat aptinku, ką gero krikščionybė davė Europai – pasauliniu mastu sukurta ypatingos vertės kultūra.
– Todėl ypatingoje Budapešto vietoje netrukus įsikurs jūsų kūrinys, reprezentuojantis ir Lietuvos kultūrą.
– Paminklo idėja gimė ir subrendo Lietuvos ambasadoriui Vengrijoje Renatui Juškai – kultūros žmogui, kuriam menas labai svarbus. Tai – jo ypatingos energijos ir talento nuopelnas, dedikuotas Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai. Kai aš buvau pakviesta, jau buvo gauti visi leidimai paminklo statybai. O juk vieta ypatinga – Vengrijos šventenybė Buda, kur šalia Karaliaus rūmai, garsusis Žvejų bastionas, apačioje teka Dunojus, kitapus jo – Parlamento rūmai.
Apie trečdalį lėšų paminklui skyrė Užsienio reikalų ministerija, paramą bei pagalbą suteikė ir Vengrijos Maltos ordinas, tačiau pagrindinis skulptūros rėmėjas yra Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas. Būtent verslininkas ir filantropas Saulius Karosas ištarė mano pavardę ir dėl jo atsitiko toks man nesapnuotas stebuklas.
Į pagalbą aš pasikviečiau savo beveik visų darbų bendraautorius architektus Jūrą Balkevičių ir Rimantą Buivydą. Po mano pirmo apsilankymo būsimo paminklo vietoje, architektai šiuolaikinėmis technologijomis iš kosmoso nusileido į tą Budos vietą ir ją apžiūrėjo.
Kadangi paminklas stovės šalia gynybinės sienos ir Vienos vartų, paminklo pjedestalo idėja sumanyta kaip forpostas, gynybinis bokštas. Dėl didelio amžiaus skirtumo Jadvygą ir Jogailą ant pjedestalo sodiname per atstumą. O tarp jų – stela su trijų valstybių (Lietuvos, Vengrijos ir abiejų tautų) herbais
Paminklo koncepcija – istorijos punktyras, nes tai, kas mus pasiekia iš tų laikų, yra tik fragmentai ir kronininkų interpretacijos. Visgi šie valdovai susituokė 1386 metais, o tai – labai tolimas laikas.
 |
| Skulptorė Dalia Matulaitė |
– Ar, jūsų nuomone, toks paminklas galėtų atsirasti Lietuvoje?
– Žinoma, gali. Bet turi atsirasti labai stipri asmenybė, kuri to panorėtų. Kai susitelkia žmonės, kurių energija yra šviesi ir teigiama, kurie turi idėjų, galios ir viziją, atsiranda ir kas tą idėją palaiko – taip ji išsipildo.
Tenka apgailestauti, kad Lietuvos valdžia nėra meno naudotoja, ji tarsi išsiverčia be kultūros ir meno. Seniau aš teisinau valdžią, kad ji nekalta, nes vaikystėje neturėjo gerų mokytojų. Tačiau jau praėjo šitiek metų, jie šitiek važinėja po pasaulį ir mato kitus miestus, patys gyvendami ypatingo grožio mieste – Vilniuje, todėl negaliu suvokti, kaip gali neatsirasti poreikis menams. Kodėl valdžia negauna to impulso – ar jų imtuvai nepriima spalvų, garsų, formų, energijų?
Kurdamas skulptūrą, į ją įdedi gyvybę, įvedi energiją – kažkodėl apie tai nešnekama šiais laikais. Monumentaliųjų menų sąvoką keičia konceptualieji menai, teigiantys, kad menas neprivalo turėti išliekamąją vertę. Tuo tarpu senosios kultūros iki krikščioniškojo laiko akcentavo būtent pirminę, pirmapradę šviesiąją energiją. Juk meno kūriniai yra energijos pulsarai, kurie veikia žmones be žodžių ar veiksmo.
