Jonas Mekas padarė pirmąją nuotrauką būdamas 17-os, kuomet sovietų tankai įvažiavo į jo gimtąjį kaimą Lietuvoje. Jis persikėlė į Niujorką būdamas beveik 27-erių, pirmąjį autobiografinį filmą sukūrė būdamas 46-erių, savo interneto puslapį sukūrė būdamas 83-ejų, šiemet, sulaukęs 92-ejų, pristatė savo milžinišką instaliaciją „Burger King“ Venecijoje vykusios bienalės metu.
Taip „The New York Times“ pradeda pasakojimą apie lietuvių kilmės menininką J.Meką.
„Aš esu toks nuobodus. Nevyksta nieko dramatiško – jokių ligoninių ar operacijų. Neturiu nieko įdomaus papasakoti“, – interviu metu sakė J.Mekas.
Aš esu toks nuobodus. Nevyksta nieko dramatiško – jokių ligoninių ar operacijų. Neturiu nieko įdomaus papasakoti.
Tačiau akivaizdu, kad jeigu avangardinio meno kūrėjas neturi nieko dramatiško papasakoti apie savo sveikatos būklę, jo kūryba iki šiol sulaukia didelio dėmesio. Jaunimas J.Meką iki šiol vadina „ateitimi“.
J.Mekas gyvena taip, tarsi būtų kur kas jaunesnis, nei iš tiesų yra.
Vien šiais metais be projekto Venecijoje jis baigia rašyti dvi knygas, dirba ties keliais nebaigtais savo filmais ir atrenka medžiagą apie Andy Warholą ir „The Velvet Underground“ Paryžiuje vyksiančiai parodai. Jis taip pat publikuoja vaizdo dienoraščius, ir bando surinkti 6 mln. JAV dolerių „Anthology Film Archives“, nepelno siekiančiai organizacijai, kuriai jis padėjo pradėti veiklą aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, bibliotekai ir kavinei.
Taip pat jis dalyvauja skaitymuose, parodų atidarymuose, filmų demonstravimuose, susitinka su senais ir naujais draugais, – geriausia, jei tai vyksta prie vyno taurės.
„Jis yra priežastis, kodėl aš jaučiu tiek energijos, – sako menui skirto žurnalo „Brooklyn Rail“ leidėjas, 50-ties Phong Bui. – Mes abu mėgstame būti tornado centre. Kai esi centre, išlieki nepaliestas“.
„Nusprendžiau išlikti 27-erių“
Pats J.Mekas, paklaustas, kas verčia jį judėti pirmyn, pasakoja apie negandas jaunystėje. Apie sovietų įvykdytą Lietuvos okupaciją, laiką, praleistą nacių priverstinio darbo stovykloje, 5 metus pabėgėlių stovyklose Vokietijoje po karo. Vaikystėje jis buvo silpnos sveikatos, ir aplinkiniai stebėjosi, kad jis sugebėjo tiek ištverti.
„Kai atvykau į Niujorką, man buvo 27-eri. Kadangi aš tiek daug praleidau, nusprendžiau išlikti 27-erių – buvo tiek daug dalykų, kuriuos reikėjo prisivyti, ir aš iki šiol stengiuosi tai padaryti“, – sako J.Mekas.
Kai atvykau į Niujorką, man buvo 27-eri. Kadangi aš tiek daug praleidau, nusprendžiau išlikti 27-erių.
Jis sako, kad atsidūrė Niujorke labai palankiu metu, kuomet klasikiniai menai pasiekė kulminaciją ir ėmė atsirasti kitokių menų.
Bruklino lofte su savo 33-ejų sūnumi Sebastianu gyvenantis J.Mekas pasakoja apie tai, kas jį įkvepia kurti meną: „Kažkas viduje stumia tave į priekį. Tai yra tavo pačios esybės, to, kas tu esi, dalis. Galime prisiminti graikus ir mūzas. Jie aiškindavo, kad mūza atkeliauja pas tave gimimo metu arba vėliau, ir tu neturi pasirinkimo. Tai tampa tavo dalimi. Tu tiesiog turi tai daryti“.
„Tiesiog darau tai, ką turiu padaryti“
Jo rankos kiek dreba, po prieš kelis metus padarytos operacijos jis nešioja akinius, tačiau, išskyrus tai, atrodytų, amžiui jis nedaro didelių nuolaidų.
Kaip sako pats menininkas, nebent tai, kad, persikraustęs iš Soho į Brukliną (tai įvyko 2005 metais, kai jis išsiskyrė su savo žmona Hollis Meton) jis tapo labiau „apsėstas“ rašymo ir filmų kūrimo – mat jis dabar nebeskiria tiek laiko ir energijos filmų archyvo veikloje.
„Aš nesijaučiu, kad dirbčiau. Tai įdomu. Kuomet aš augau kaime, mes irgi nesijautėme, kad dirbtume. Mes tiesiog darėme tai, ką reikia padaryti tą dieną. Reikėdavo tam tikrus augalus pasodinti, tam tikras karves pamelžti. Darbo apibrėžimas atsirado atėjus sovietams ir pradėjus organizuoti darbus. Iki tol darbininkų nebuvo. Taigi, aš tęsiu tai, ką dariau augdamas: tiesiog darau tai, ką reikia padaryti“, – pasakojo leidiniui J.Mekas.
„Priverčiu angelus dirbti“
J.Mekas nevyksta atostogauti ir neplanuoja savaitgalių poilsiui, tiesa, jis keliauja, kuomet rengiamos jo parodos. Jis taip pat nepradeda dienos, planuodamas būsimus darbus. Kaip sako pats J.Mekas, jis pabunda neturėdamas jokių tikslų ar rūpesčių. „Aš nesu mąstymo žmogus, aš neplanuoju. Taikliausiai tai galėčiau apibūdinti, kad priverčiu angelus dirbti“, – sako menininkas.
Aš nesu mąstymo žmogus, aš neplanuoju. Taikliausiai tai galėčiau apibūdinti, kad priverčiu angelus dirbti.
Nors J.Mekas prieš kelis metus pradėjo kiek mažiau gerti alkoholį, jis vis dar mėgsta su draugais pagurkšnoti vyno. Išeidamas iš namų jis pasiima duonos ir pipirų – tam atvejui, jeigu išalktų ar norėtų maistu pasidalinti su draugais.
„Aš manau, kad jį smagina jo senėjimas“, – sako jo 82-ejų bičiulis filmų kūrėjas Kenas Jacobsas.
Tiesa, amžius duoda savo ženklus – 2011 metais mirė jo jaunesnis brolis Adolfas, kuriam tuo metu buvo 85-eri. Anapilin iškeliauja kiti jam artimi žmonės. Jeigu J.Mekas ir gedi, to nedaro viešai. Gyvenimas tęsiasi.
„Aš nesu linkęs į savistabą žmogus, – sako J.Mekas. – Kaimo, iš kur aš esu kilęs, žmonės neanalizuoja savęs. Tai daugiau kolektyvinis gyvenimas, buvimas, bendravimas, gyvenimas su draugais, kaimynais. Aš neanalizuoju savęs, nors ir kuriu dienoraščius vaizdo įrašuose ir raštu. Tai egocentriška, tačiau jeigu paskaitytumėte Anaïs Nin ar Henry Millerį, jie yra kur kas labiau susikoncentravę į save, sudėtingesni nei aš. Aš nesu tokio tipo žmogus, taigi, mano dienoraščiai nėra tokie asmeniški“.
Ateina sudėtingesni laikai
Toks ilgas gyvenimas turi ir kai kurių finansinių privalumų – 1949 metais jis į JAV atvyko su trimis dėžėmis knygų ir viena dėže drabužių, ir nuo to laiko dalies jo įgytų daiktų, meno kūrinių vertė smarkiai išaugo.
Jis apmokėjo didžiąją dalį savo sūnaus mokslų, pardavęs penkis Andy Warholo filmo „My Hustler“ plakatus – kiekvienas jų buvo įkainotas 10 000 JAV dolerių. Pastaruosius aštuonerius metus jis gyveno iš pinigų, kuriuos gavo pardavęs „Fluxus“ kolekcijos dalį muziejui Vilniuje.
Tačiau J.Mekas pripažįsta, kad dabar laukia sudėtingesni laikai. Jis žino, kad bus parduota jo pirmojo autobiografinio filmo „Walden“ kopija, iš šių pinigų jam greičiausiai pavyks sumokėti metų nuomos mokestį, tačiau ateitis atrodo kiek komplikuota. Neseniai jis gavo pranešimą, kad jo buto nuoma išaugs 12 proc., ir menininkas mano, kad jam greičiausiai teks išsikraustyti.
Tačiau jis neabejoja, kad problemas įveiks. „Nuo to laiko, kai aš išsilaipinau Niujorke, visuomet sugebėdavau išgyventi. Visuomet kažkaip pavykdavo. Angelai stebi iš viršaus. Jeigu man nepavyks to išspręsti, tai išspręs angelai. Aš tiesiog kiekvieną dieną darau tai, ką darau“, – sako J.Mekas.
„Sąmoningai ar nesąmoningai aš pasirinkau. Mano laikas ribotas, aš pasirinkau meną ir grožį, plačiąja šių žodžių prasme, o ne bjaurumą ir siaubą, kuriame mes gyvename dabar. Jaučiau, kad mano pareiga neišduoti tų praėjusių amžių poetų, mokslininkų, šventųjų, dainininkų, trubadūrų, kurie padarė viską, kad žmonija taptų nuostabesnė. Aš privalau pamažu savo būdu tęsti jų darbą“, – teigia lietuvis menininkas. Jo manymu, būtent atsiskyrimas nuo šių jėgų ir verčia daugelį žmonių pasenti.
Mano laikas ribotas, aš pasirinkau meną ir grožį, plačiąja šių žodžių prasme, o ne bjaurumą ir siaubą, kuriame mes gyvename dabar.
Šiuo metu J.Mekas apsupęs save jaunais žmonėmis ir naujuoju menu. Vieną spalio dieną jis su entuziazmu pasakojo apie tai, kad ką tik matė skaitmeninę parodą, apie kurią dar negalėjo pasakyti – ji gera ar bloga, menas tai ar ne menas, tačiau jis buvo tikras, kad niekada negalės perprasti tos technologijos. Tai nenuliūdino jo, tai pradžiugino jį. „Mes esame daugybės dalykų pradžioje“, – sakė jis.
1974 metų esė „Apie džiaugsmą“ J.Mekas rašo apie vynuogių lėkštę, kuri gali būti jo supratimo apie gyvenimą apibendrinimas.
„Ši lėkštė yra mano Rojus, – rašė jis. – Aš nenoriu nieko daugiau – jokio namo kaime, automobilio, vasarnamio, jokio gyvybės draudimo ar turtų. Ši vynuogių lėkštė yra tai, ko aš noriu. Ši vynuogių lėkštė mane paverčia išties laimingu. Valgyti savo vynuoges ir nieko daugiau nenorėti – tai yra laimė, tai paverčia mane laimingu“.
