Tik prasidėjus mudviejų pokalbiui nedidelėje sostinės kavinukėje, J.Sakalauskas sulaukia skambučio. Šypteli. Skambina renginių organizatorė iš Kėdainių, kviečia čia pasirodyti gruodžio pabaigoje. „Tai bent sutapimas, – telefoninei pašnekovei nuostabą išreiškia Jonas. – Kaip tik bendrauju su žurnaliste iš Kėdainių. Perskambinsiu išsyk po interviu.“
Kėdainiai turi kuo didžiuotis
– Jonai, kiek kartų yra tekę koncertuoti Kėdainiuose? – „Rinkos aikštė“ paklausė J.Sakalausko.
– Būtų sudėtinga ir suskaičiuoti visus (šypteli). Bet jeigu pasakyčiau, kad mažiausiai dešimtį kartų – tikrai nesuklysčiau. Čia teko atvykti ir su „El Fuego“ grupe, ir su chorais, ir su solinėmis programomis.
– Koks, jūsų akimis, yra šis miestas?
– Gražus. Išskirtinis. Kitoks. Pradėkime nuo to, kas niekam nėra paslaptis – Kėdainiai turi labai gražų centrą ir senamiestį. Vienintelį tokį. Tas miestas turi specifinę aurą, tokią, kokią pajusti gali tik miestuose su ryškiu istoriniu palikimu. Man Kėdainiai labai patinka, čia visuomet labai miela atvykti.
Paprastai Kėdainius palyginęs su kitais miestais, gali pajusti, kad tai – vieta, kurioje klesti verslas, kurioje žmonės nori ką nors veikti.
– O ar šito miesto gyventojai nori kultūros?
– Labai! Kėdainiai – vienas tų miestų, kuriuose yra geras kultūros vartojimas. O ir publika visąlaik sutinka šiltai. Jeigu taip galima įvardyti, koncertuoti teko kone visose Kėdainių miesto erdvėse – parke, kultūros ir „Vikondos“ pramogų centruose, arenoje, privačiuose vakaruose. Tad Kėdainiai – daugiau ar mažiau matyti ir išmaišyti.
Pirmąjį kartą su „El Fuego“ čia koncertavau prieš aštuonerius–devynerius metus. Vyko miesto šventė. Pamenu kaip šiandien – prieš pasirodymą pasivaikščiojęs senamiesčiu, nuo scenos klausytojams sušukau: „Kėdainiai, esate puikus miestas!“ Aišku, publiką pagiriame visuose miestuose. Bet retas kitas, kuris gali pasigirti tokia fantastiška atmosfera.
Balsą pats atradęs, gavo kirtį nuo V.Juozapaičio
– Jonai, kada supratote, kad norite, o svarbiausia – galite dainuoti?
– Dainuoti popmuziką ir kurti dainas pradėjau šešiolikos. Tiesą pasakius, niekada neplanavau būti dainininku. Grojau gitara ir norėjau kurti muziką (šypteli). Elektrine gitara grojau privačiose pamokose, muzikos mokykloje mokiausi groti klasikine. Stojau į kompoziciją ir choro dirigavimą... Bet gyvenimas labai paprastai viską sudėliojo į savo vietas. Chorinis dirigavimas lėmė, kad pačiam teko dainuoti chore. O kai jame dainuoji, eini į solines pamokas. Atsiranda žmonių, kurie tave skatina tobulėti, tai sau užsibrėži ir pats.
Neišvengiamai prasideda konkursai... Dalyvavau Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazijoje vykusiame Beatričės Grincevičiūtės kamerinio dainavimo konkurse. Žiuri narys, dabartinis seimūnas Vytautas Juozapaitis man pasakė: „Žinai, dainuoti tu nemoki, bet turi balsą. Manau, kad tau reikėtų pamąstyti apie vokalo studijas.“ Nežinau, ar būtent tas dalykas mane paveikė labiausiai, bet jį geriausiai prisimenu kaip vieną iš faktorių.
– Ar jaunam maksimalizmo kupinam žmogui tai nebuvo tarsi „kirtis žemiau juostos“? Galbūt tuo metu manėte, kad dainuojate išties gerai?
– Žanro klasika: vos pradedi daryti kažką, kas tau patinka, atrodo, kad tu labai daug žinai. Ir kai tave objektyviai įvertina prasčiau, pradžioje labai supyksti. Atrodo, netgi pažeista tavo vidinė savigarba. Tada pradedi matyti kitus, save lyginti su jais, įsirašinėti, analizuoti, imi suvokti save adekvačiai ir... viskas labai lengvai atslūgsta. Matai puikiai dainuojančius žmones, pradedi mokytis kursuose, kuriuose dainuoja dabar jau žymūs dainininkai, tokie kaip Merūnas Vitulskis. Suvoki, kad tavo balsas geras, gražus, bet yra daug tokių, kurie dainuoja kur kas geriau, o tu privalai dar daug mokytis.
– Vadinasi, nebuvo taip, jog jau septynerių Jonuką tėvai už rankos vedžiojo po „Dainų daineles“?
– Ne, niekada (juokiasi). Niekas tikrai nepastebėjo mano balso. Jį paauglystėje atradau pats. Bet tai visų pirma buvo mano paties noras dainuoti. Man ėmė labai patikti daryti tai. Be galo malonu tapo dainuoti klasiką. Aš supratau, kad tai man patinka, kad tai mane „atliepia“. Žinoma, paskatinimai, aplodismentai yra labai svarbūs... Bet pats fantastiškiausias jausmas – dainuoti ir būti scenoje. Būti scenoje dainininko amplua.
Duše atlieka ir popsą, ir operos šedevrus
– O kokioje gi neįprasčiausioje vietoje yra tekę uždainuoti?
– Ko gero, esu dainavęs visur – ir viešbučių kambariuose, ir įkaitintoje pirtyje, ir troleibuse. Viešajame transporte darėme akciją – skatinome žmones „nevažinėti zuikiu kultūroje“. Siekėme atkreipti dėmesį į tai, kad menininkai – atlikėjai, autoriai, aktoriai – irgi valgo. Jie nori gyventi, uždirbti. Nebūtina važiuoti „zuikiu“ troleibusu ir nebūtina vaikščioti vien tik į nemokamus renginius. Bandėme perduoti žinutę, kad mokėti už meną nėra blogai.
– Na, ir kokios buvo keleivių reakcijos?
– Įvairios. Šiais laikais žmonių, manau, niekas nebestebina ir nebešokiruoja. Jeigu anksčiau su bendraminčiais būdavome vieninteliai, organizuojantys panašias akcijas, dabar tai – nebe naujovė. Daliai žmonių jos patinka. Daliai žmonių tai vis dar netikėta. Dalis žmonių galvoja: „Netrukdyk, aš susikaupęs.“ Kita vertus, taip ir turi būti. Žmonės reaguoja taip, kaip jie ir turi reaguoti. Visi skirtingi, visi skirtingai ir reaguojame.
Žanro klasika: vos pradedi daryti kažką, kas tau patinka, atrodo, kad tu labai daug žinai. Ir kai tave objektyviai įvertina prasčiau, pradžioje labai supyksti. Atrodo, netgi pažeista tavo vidinė savigarba.
– Kokiu balsu dainuojate per giminės susiėjimus? Operiniu?
– (juokiasi) Operiniu. Aš mielai dainuoju, jeigu kas nors manęs paprašo, jeigu kas nors nori išgirsti, jei tik yra poreikis. Man smagu pasidalyti savo mokėjimais. O juk būna tokių žmonių, kurie nenori to – jiems reikia ramybės, pailsėti ar pabendrauti.
– Ar operos solistas, baritonas Jonas Sakalauskas dainuoja... duše?
– (juokiasi) Taip. Duše ir populiarias estrados dainas, ir operinius kūrinius prasidainuoju, ir balsą bandausi, ir eilėraščius deklamuoju. Tik dabar, kuo toliau, tuo mažiau laiko lieka sau. Einu praustis kartu su vaikais, o jie labai nemėgsta, kai jiems dainuoju. Jie tiesiog nori, kad aš su jais bendraučiau ir kalbėčiausi. Mat, kai dainuoju, susikoncentruoju į tai, ir vaikai labai pyksta, kad į juos kreipiu mažiau dėmesio.
– O kas dvejų Dobilui ir penkerių su puse Vakarei dainuoja lopšines? Jūs ar jūsų žmona, operos solistė Agnė Sabulytė?
– Dažniausiai – mano žmona (šypteli).
Teatro vadovu tapo trisdešimt trejų
– Būdamas vos trisdešimt trejų laimėjote konkursą į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovo pareigas. Kokie buvo tie beveik dveji metai? Kaip nepabūgote tokio iššūkio?
– Įdomūs, sudėtingi ir permainingi. Su pakilimais ir nuopuoliais. Kol esi jaunas, tu mažai ko bijai. Jeigu būčiau žinojęs, kaip čia viskas bus, gal būčiau labiau viską pasvarstęs arba apskritai nekandidatavęs (šypteli). Bet kadangi nežinai visko iki galo, neri stačia galva. Esi pasiruošęs kalnus versti. Esi pasiruošęs, gerąja prasme, išsprogdinti visą pasaulį. Bet taip nebūna.
Esame linkę tikėti, kad egzistuoja stebuklai. Kad yra mesijai, galintys „vesti tautą“ paskui save. Aišku, yra superlyderių, kuriems vadovauti sekasi palyginti geriau nei kitiems. Tikime, kad patiriame stebuklus, arba kad vyksta dalykai, panašūs į stebuklus. Tačiau stebuklų nėra. Yra tik gyvenimas, o jis – labai skirtingas procesas, kuriame pasitaiko kažkokie principai, pasikartojimai. Tad kai kalbama apie žmones, vadovavimą kolektyvui – ateiti ir individų visumą padaryti laimingą, bendrai siekiančią kažkokio tikslo, kurioje kiekvienas daugiau ar mažiau būtų patenkintas savo darbu ir save realizuotų – tai jau yra daug. Tai prilygsta stebuklui, bet nėra stebuklas.
– Kaip manote, kaip jums sekėsi visą šį laiką?
– Čia, ko gero, turėtų pasisakyti kiti. Aš tik galiu papasakoti, kaip jaučiausi. Įvyko didžiulė vidinė mano paties transformacija. 2015-ųjų sausio 1-ąją aš buvau vienas žmogus, dabar, su sava patirtimi, 2017-aisiais – kitas. Tapau adekvatesnis, supratau daugiau žmogiškųjų, psichologinių procesų.
Buvo labai sudėtinga prisipratinti miestą – Klaipėdą, nes mano miestas yra Vilnius. Teko prisipratinti ir muzikinį teatrą, nes kur kas geriau pažinojau operos teatrą. Įprantu tik dabar. Ilgą lauką jaučiausi svetimas tiek uostamiestyje, tiek Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Nesakau, kad manęs nepriėmė. Tačiau konkreti vieta reikalauja laiko prie jos priprasti.
Ant pečių – atsakomybė už pustrečio šimto
– Maestro, kaip jums sekasi suvaldyti Valstybinio muzikinio teatro kolektyvą, susidedantį iš 236 žmonių?
– Na, nereikia valdyti tiek žmonių tiesiogiai. Kiekviena didelė įstaiga, viena vertus, yra didelė įstaiga, o kita vertus, ji yra daug mažų įstaigų vienoje (šypteli). Chorui ar orkestrui nevadovauju. Vadovauju žmonėms, kurie vadovauja pastariesiems. Tokių žmonių teatre – dvylika. Ar dvylikos žmonių kolektyvas yra didelis? Nemanau. Tačiau atsakomybę ant pečių reikia nešti už kiekvieną iš jų. Ką tai reiškia? Sėkmės atveju – pasidžiaugti su visais. Nelaimės atveju – būti ta kraštinė figūra, į kurią visi mėtys pomidorus ir supuvusias bulves (šypteli).
Na, o kodėl reikalingi įmonių vadovai? Visų pirma, be abejo, tam, kad sėkmingai vyktų įmonės veikla. Tačiau dar ir dėl to, kad būtų vienas atsakingas žmogus. Tas, kuris žino, kad sėkmės atveju jam bus gerai, o nesėkmės – visos strėlės lėks tik į jį.
O čia jau nebesvarbu – penkių žmonių ar tūkstančio kolektyvas, darbo visada yra daug. Teatro, kaip ir bet kokios įstaigos ar firmos vadovu būdamas, tu dirbi su žmonėmis, ruoši ataskaitas, atsakinėji į laiškus, skambučius. Strateguoji, palaikai vienokį ar kitokį mikroklimatą įmonės viduje.
Aišku, daug kas teatre nuo tavęs nepriklauso. Tu suruoši programą žmogui, nurodai kryptį, o rezultatą matai tik po metų. Tik tada gali spręsti, kur buvo klaida, o kur – teisingas pasirinkimas.
Darbas tokiose įstaigose yra tarsi sėdėjimas nuostabioje viloje... po kuria yra Antrojo pasaulinio karo bomba. Nedetonuota. Viskas gerai, tu kasi, tu dirbi, reikalai sekasi tai geriau, tai prasčiau. Bet vieną dieną visa tai gali paimti ir susprogti. Gali kilti konfliktas, kuris peraugs į didesnį konfliktą, o šis – į branduolinį, ir tada viskas komplikuosis. Sudėtingiausias dalykas vadovaujant – nežinojimas ir galvojimas, ką padaryti, kad viskas būtų gerai. Kaip apsaugoti įstaigą nuo problemų, kaip apsaugoti kitus ir save, kad įstaiga būtų sveika.
– Kiek kartų šviežiai „iškeptas“ klaipėdietis lankėsi prie Baltijos jūros?
– Ne daugiau kaip penkiasdešimt (šypteli). Nesu tas dažnasis jūros lankytojas. Bet kai geri orai – aš mielai nueinu prie jūros. O kartais – ir kai blogi – mielai pažvelgiu į bangas, kad ir kelias akimirkas. Tai – nerealu.
Įkvėpimo nelaukia – atsiriboja ir kuria
– Kasmet sukuriate muziką bent vienam–dviem spektakliams, esate ją parašęs ir filmui. Tai kas vyksta su tuo mistiškuoju įkvėpimu? Ar laukiate, kol jis „apims“? O galbūt kūryba – kaip darbas: sėdi žmogus, susikaupi, mintis dėlioji ir kuri?
– Man labai patinka Piotro Čaikovskio žodžiai: „Įkvėpimas ateina bedirbant.“ Kiekvienas darbas, lygiai taip pat – ir kūrybinis yra darbas. Jis lygiai taip pat paklūsta. Režimas, ankstyvi rytai, gera sveikata, skrupulingas planavimas – viskas svarbu kūrybai ir jos rezultatams.
Buvo labai sudėtinga prisipratinti miestą – Klaipėdą, nes mano miestas yra Vilnius. Teko prisipratinti ir muzikinį teatrą, nes kur kas geriau pažinojau operos teatrą. Įprantu tik dabar.
Be abejo, geriausias laikas kūrybai yra tada, kai ramu. Kartais užeina kūrybinis įkvėpimas, kada visa šeima sumiega. Kartais (akcentuoja). Tačiau pagrindinis laikas, kaip ir daugumai, manau – nuo aštuntos ryto iki vidudienio. Tai – tobulas laikas. Bet jis turi vieną blogybę – būtent tada yra daug visokio šaršalo, netikėtų veiksnių, skambučių.
Jeigu sugebi atsiriboti ir pasakyti sau: „Stop, dabar aš tris valandas kursiu“, ir jeigu tai vyksta kiekvieną rytą, tai yra įkvėpimas, atnešantis rezultatą. Jeigu ne – tuomet rezultatai ateina sudėtingiau ir belieka tikėtis, kad apims koks nors įkvėpimas atsitiktinai prisėdus prie kūrybos. Tačiau kuo mažiau tu prie jos sėdi ir kuo nepastoviau – tuo įkvėpimo tikimybė mažesnė (šypteli).
– Pastarąjį kartą, kiek daugiau nei prieš mėnesį, su valstybiniu choru „Vilnius“ jums teko koncertuoti Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje – joje vyko Reformacijos 500-osioms metinėms skirtas koncertas. Kokį įspūdį paliko ši erdvė?
– Puiki patirtis ir puiki vieta. Apskritai, miestai, kuriuose yra bent kruopelė evangeliškos kultūros, turi savitą braižą. Nesu liuteronas, bet ši konfesija man patinka. Ji – šiek tiek alternatyvi, evangelikų bendruomenė – labai intelektuali. Jos žmonės kiek kitokie, gerąja šio žodžio prasme. Jokiu būdu nesakau, kad kitų konfesijų atstovai blogi žmonės!... Bet mažesnės bendruomenės visuomet yra glaudesnės.
– Jonai, na ko gi palinkėtumėte kėdainiečiams?
– Mylėti savo miestą – tai pirmas palinkėjimas. O antras – tas, kurį linkiu ir sau. Ir jeigu nors vienas žmogus jį priims ir supras, bus nuostabu (šypteli). Bene didžiausias pokytis, kurį galiu padaryti pasaulyje – aš pats bei mano aplinka. Negaliu būti kitų žmonių teisėjas, galiu teisti tik save. Ir nereikia laukti, kad kažkas už tave ką nors padarys arba tau ką nors duos. Būtina prisiimti atsakomybę, nes blogiausia – kai žmogus galvoja, kad jam kažkas kažką turi duoti, padaryti už jį. Auksinis receptas – pradėk nuo savęs. O tada ir gyvenimas pasikeis.
