Nors į Lietuvos teatro istorijos kraitę Elena Savukynaitė yra įdėjusi neabejotinai didelį indėlį, tačiau kuklumo nestokojanti žymi teatralė ir jubiliejiniame vakare save ir savo kūrybinius pasiekimus kukliai pristatė mėgstamų rašytojų Omaro Chajamo ketureiliu: „Aš atvirom akim pasauly gyvenau. Jo paslaptis, mįsles spėliojau, gvildenau, septynias dešimtis galvojau. Ir supratau: žinau, kad nieko nežinau...“ bei Rabindranato Tagorės eilėmis: „Aš pamirštu, aš nuolat pamirštu, kad skrydžiui neturiu sparnų, kad kelio nežinau ir kad sparnuoto žirgo neturiu...“.
Vakaro dalyviai su įdomumu pasižiūrėjo jubiliatės gyvenimo ir kūrybos akimirkas nuotraukose, kurias demonstravo Varėnos viešosios bibliotekos direktorius Eitaras Krupovičius, o pakomentavo pati E. Savukynaitė.
Aš atvirom akim pasauly gyvenau. Jo paslaptis, mįsles spėliojau, gvildenau, septynias dešimtis galvojau. Ir supratau: žinau, kad nieko nežinau...
Varėniškiai Eleną Savukynaitę pažįsta kaip Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio komisijos narę. Tačiau yra didelis jos indėlis ir į šio festivalio atsiradimą Varėnoje bei jo sėkmingą gyvavimą. Su Dalia Tamulevičiūte ji buvo ne tik studijų draugės, bet ir bendražygės. Abiems teko mokytis toje pačioje Varėnos vidurinėje mokykloje, studijuoti viename kurse Lietuvos konservatorijoje ir bendrauti visą gyvenimą.
Neveltui praėjusiais metais Dalios Tamulevičiūtės festivalio uždarymo renginyje už pagalbą organizuojant festivalį E. Savukynaitė buvo apdovanota ženklu „Dalios žvaigždė“.
Jubiliejinį vakarą nuoširdumu dar labiau papuošė ir sušildė jame dalyvavę, eilėmis ir dainomis sveikinę bei prisiminimais pasidalinę jos artimiausieji žmonės – sūnus Henrikas Savickis, dukra Kristina Savickytė-Damanskienė, anūkė Gabija Damanskytė.
Dideliam džiaugsmui, kaip sakė pati Elena, vaikai pasirinko tėvų, menininkų, kelią – sūnus Henrikas yra Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius, dukra Kristina – aktorė ir renginių vedėja. E. Savukynaitė džiaugėsi jubiliejiniame vakare sulaukusi ją pasveikinusių beveik visų artimųjų – ne tik vaikų, bet ir anūkų, kurių ji pasididžiuodama sakė turinti aštuonis.
Dukra Kristina pasidžiaugė iš mamos paveldėjusi gražų balsą ir aktorinį meistriškumą, jai labai malonu, kur benuvažiuotų, sutikti mamos studentų. Sūnus Henrikas taip pat prisiminė vaikystę, pilną mamos lopšinių ir dainų, kurios tarsi „numezgė“ vaikams kelią į kūrybą ir meną.
Poetų Justino Marcinkevičiaus bei Marinos Cvetajevos eilėmis jubiliatę pasveikinusi ir prisiminimais apie studijų laikus pasidalinusi jos studijų metų draugė aktorė Dalia Jankauskaitė sakė, kad jau ir studijuojant matėsi, jog Elena yra paženklinta, apdovanota talentu, „buvo ir liko kurso „perliuku“.
Eleną Savukynaitę pasveikinęs Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta pažymėjo, jog negalima nesižavėti šios moters vidine inteligencija, atvirumu, geranoriškumu, be abejo, ir profesiniais pasiekimais. Rajono vadovas dėkojo E. Savukynaitei ir už indėlį į Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio, kuris sėkmingai vyksta jau šeštus metus, organizavimą. Meras padovanojo žymiai kraštietei gėlių ir keramikės iš Maksimonių Rūtos Indrašiūtės sukurtą ąsotį bei palinkėjo, kad jis visada būtų kupinas gerumo, meilės, energijos, noro gyventi ir kurti.
Eleną Savukynaitę pasveikino ir Seimo narys Vidas Mikalauskas. D. Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio komisijos pirmininkas Algimantas Pociūnas dėkojo jubiliatei už profesionalų požiūrį bei kūrybišką darbą komisijoje, daug gražių žodžių apie Elenos nuoširdumą, gebėjimą duoti ir dalintis, rūpintis ir mylėti išsakė komisijos narės Regina Svirskienė ir Joana Grigaitienė.
Žymią kraštietę, kuriai likimas lėmė gyventi bei dirbti Vilniuje, Kaune, ir Klaipėdoje, o dabar nemažai laiko praleisti savo jaukioje sodyboje Senojoje Varėnoje, sveikino mokyklos laikų draugai, bičiuliai, jos kūrybos gerbėjai.
Išties kuklumo nestokojanti Elena Savukynaitė įvardijama kaip Lietuvos teatrinės kultūros puoselėtoja ir ugdytoja, kuriai teko dirbti ir aktore, ir režisiere, ir dėstytoja. Lietuvos Valstybinėje konservatorijoje įgijusi dramos aktorės kvalifikaciją, ji penkerius metus dirbo Kauno teatre dramos ir pantomimos aktore, buvo viena ryškiausių trupės aktorių. Teatralai žino ir aukštai vertino bei vertina milžinišką E. Savukynaitės darbą propaguojant ir įdiegiant dramos spektakliuose pantomimos elementus. Vėliau ji tapo Valstybinės konservatorijos dėstytoja Vilniuje. Dėstė scenos judesį ir fechtuotę.
Nuo 1974 m. buvo Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų dėstytoja. Dėstė vaidybą ir režisūrą įvairių specialybių studentams: būsimiems aktoriams, būsimiems mokytojams, liaudies teatrų režisieriams, dzūkų tarmę būsimiems etnologams. Per tuos metus statė studentiškus spektaklis Mokomajame teatre. E. Savukynaitė dirbo liaudies operoje – pastatė Miliokerio operetę „Vargšas studentas ir Openbacho operą „Hofmano pasakos“, vadovavo dviem režisierių laidoms, kartu su režisieriumi Povilu Gaidžiu parengė kelias teatro aktorių laidas. Vaidino ir kine. Kino mėgėjai tikriausia prisimena Lietuvos kino studijoje režisieriaus A. Aramino sukurtą filmą „Kai aš mažas buvau“, kuriame E. Savukynaitė sukūrė Tinos personažą.
Mokslinėje metodinėje veikloje E. Savukynaitė dalyvavo nuo 1976 m. Skaitė pranešimus katedroje, sudarinėjo scenos judesio ir šokio programas studentams. Nuo 1986 m. skaitė metodinius pranešimus mokslinėse konferencijose.
1995 m. už aktyvią pedagoginę, kūrybinę, mokslinę veiklą E. Savukynaitei suteiktas pedagoginis docento vardas.
Jubiliatė sakė, kad už visa tai, kas jos gyvenime nutiko ir ko ji pasiekė, esanti dėkinga ir savo šviesaus atminimo tėveliams, kurie ją „sugalvojo šitaip didelę, taip mažą...“, šviesaus atminimo vyrui, aktoriui Edgarui Savickiui, su kuriuo likimas lėmė pragyventi keturiasdešimt metų, savo vaikams, anūkams, draugams, kolegoms, taip pat ir varėniškiams, nes ji čia visada laukiama.
Pašmaikštavusi, kad gyvenime ją nuolat lydėdavo visokie nutikimai, į kuriuos ji lyg netyčia įsipainiodavusi, ir dabar mintyse dar sukasi daug gražių idėjų, kurias labai norėtų įgyvendinti. Viena iš jų – knyga apie teatrą ir jo žmones, su kuriais mokėsi, dirbo, bendravo arba buvo jų dėstytoja.
Kad gerbiamai Elenai Savukynaitei nepritrūktų laiko tiems norams išsipildyti, visi vakaro dalyviai jai sudainavo „Ilgiausių metų... “.
