„Esu gyvenimo saulėlydyje. Bet kol saulė dar neužlindo už horizonto, kol ją dar matau, stengiuosi negalvoti, kiek man metų, ir mylėti tą saulę“, – nusišypso pozityviai į gyvenimą žvelgianti menininkė.
– Kai pakviečiau pasikalbėti, jūs pasikuklinote: „Na, kokia čia šventė...“
– Na, iš tiesų – kokia čia šventė? (juokiasi). Kai buvau 25-erių, man atrodė, kad 40 metų – beveik gyvenimo pabaiga. Kai sulaukiau 40-ies, savo mamai, kuri yra 20 metų vyresnė, sakiau: „Mama, man bus jau 40 metų, o tau – tik 60!“ Nes man atrodė, kad mamos visada turi būti vyresnės ir visai nesvarbu, kiek joms metų. O dabar ir man – tik 60 (šypsosi).
Toks jausmas, kad apie jubiliatą – kaip apie mirusį – tik gerai arba nieko. Taigi man kažkaip susisieja jubiliejai ir mirtis
– Ir tikriausiai neįsivaizdavote, kad, būdama 60-ies, atrodysite taip žavingai, skęsite darbuose ir tik pasas išduos, kokią sukaktį švenčiate?
– Tikriausiai toks mano likimas. Ne veltui pirmas mano sukurtas filmas vadinosi „Toks mano likimas“. O naujausias filmas, kurį netrukus žadu pristatyti žiūrovams, vadinasi „Vakar bus rytoj“ (juokiasi).
– Vieni jubiliejus švenčia kaip neišvengiamybę, kiti mieliau tuo laiku pabėga nuo visų sveikintojų. Kuriems labiau prijaučiate?
– Šiaip aš nešvenčiu gimtadienių, bet kadangi gimiau kovo 8 dieną, dažnai esu priversta vienaip ar kitaip švęsti. Dažniausiai tai virsta bendra moteriška švente, kai visos būname apdovanotos gėlėmis – taip gimtadienis paskendo tulpėse ir aš niekada nesistengiau jo sureikšminti.
O jubiliejus man sunku minėti tiek savo, tiek kitų. Artėjant šiam, žmonės man nedrąsiai bandė užsiminti: „Čia artėja tokia sukaktis.“ O juk nereikia bijoti pasakyti aiškiai: „Moteriške, tau jau 60 metų!“ (juokiasi). Per jubiliejų visi stengiasi pasakyti gražių žodžių, o vos tik jis praeina – gali žerti visas šiukšles į akis. Toks jausmas, kad apie jubiliatą – kaip apie mirusį – tik gerai arba nieko. Taigi man kažkaip susisieja jubiliejai ir mirtis (šypsosi).
Gyvenime aš turėjau vieną jubiliejų – labai įdomų 50-metį be gėlių puokščių, kai mano studentai man padovanojo gyvą paršelį. Tada kaip tik buvau baigusi filmuoti filmą „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“, kuriame paršelis Cezaris miršta – todėl aš gavau dovanų Cezarį 2. Tas jubiliejus buvo labai žavus, nes paršelis man suteikė tiek rūpesčių, kad net pamiršau, jog aš jau nugyvenau pusę amžiaus. Tuo metu savo daugiabučio sandėliuke putra šėriau paršelį, bijodama, kad kaimynai nepamatytų ir nepagalvotų, kad „Puipos nusprendė paršą auginti rūsyje“.
 |
| Janina Lapinskaitė |
– Visgi jubiliejai dažnai yra proga susimąstyti apie savo gyvenimą.
– Man atrodo, kad aš iki 60 metų tiek „atmąsčiau“, kad dabar reikėtų mažiau mąstyti ir tiesiog gyventi šia diena. Sulaukusi tokio amžiaus, suprantu, kad galvoti apie ateitį man jau nebereikia – šiandiena yra gražiausia mano gyvenimo diena.
Negaliu pykti ant likimo ir netampau Dievo už ūsų. Tik noriu, kad man dar gyventi likęs laikas leistų tikėti, kad aš gyvenu – ne egzistuoju.
– Ir iš tiesų turite kuo šiandien džiaugtis – tiek darniu šeimyniniu gyvenimu, tiek sėkminga profesine veikla ir pasiekimais.
– Taip, aš jau profesorė. O anksčiau įsivaizdavau, kad profesorius – kaip iš Michailo Bulgakovo „Šuns širdies“ – senas senas žmogeliukas su akinukais. Iš pradžių susimąsčiau, ar manyje nemato to seno žmogučio su akinukais, o paskui supratau, kad ir tokias pareigas galima užimti šiame gyvenimo kelyje.
Niekada negalvojau, kad būnant tokio amžiaus man trūks dienoje valandų darbams – tikrai įsivaizdavau, kad aš tik megsiu, jeigu dar matysiu ką nors – paskaitysiu. O dabar aš tikrai neturiu laiko. Todėl negaliu pykti ant likimo ir netampau Dievo už ūsų. Tik noriu, kad man dar gyventi likęs laikas leistų tikėti, kad aš gyvenu – ne egzistuoju.
– Ne kartą esate sakiusi, kad gyvenime svarbiausia yra šeima, o tik po to – darbas ir kitos veiklos. Šie prioritetai niekada gyvenime nesusvyravo?
– Profesijoje, darbe tave visada gali pakeisti – nėra nepakeičiamų žmonių. O jei esi mama – tavęs niekada niekas nepakeis. Metams bėgant, vis daugėja minčių apie tai, ko nepadarei savo vaikams, kiek dėmesio jiems neskyrei, pradedi matyti savo klaidas – todėl geriau jų nedaryti.
Aš manau, kad tarp vyro ir moters nėra lygybės. Moteris visada turi išlikti moterimi – tiek emocijomis, tiek privilegijomis, tiek pareigomis. Jei mums skirta išnešioti kūdikius, tai juos ir užauginkime – nežaiskime su gamta.
– Esate kino režisierė. Ar pradėjusi sąmoningo žmogaus gyvenimą, bandėte kurti savo gyvenimo scenarijų ir režisuoti savo gyvenimo kelią?
– Juokingiausia, kad septyniolikos įstojusi į režisūros specialybę nelabai suvokiau, kas tai yra. Tą tik vėliau supratau (juokiasi).
Man patinka džiazas – tiek kine, tiek gyvenime. Nors kartais pagalvoju, kad tų džiazo instrumentų mano gyvenime nėra: tas pats vyras tiek metų, ta pati profesija...
Dokumentiką režisuoti irgi labai sunku – gali galvoti, ką norėtum parodyti, bet kartais viskas pradeda byrėti. Tikriausiai mano profesija ir gyvenimas yra toks, kurio nesurežisuosi. Aš ir studentams sakau, kad negalima kūryboje būti labai kategoriškiems ir bet kokia kaina siekti tik konkrečiai užsibrėžto tikslo – tada aplinkybės ima tave laužyti ir atima visas jėgas.
Man patinka džiazas – tiek kine, tiek gyvenime. Nors kartais pagalvoju, kad tų džiazo instrumentų mano gyvenime nėra: tas pats vyras tiek metų, ta pati profesija... (juokiasi). Na, instrumentų nedaug, bet melodijų daug.
– O juk šiais laikais taip populiaru teigti, kad būtina turėti užsibrėžtą tikslą ir ryžtingai jo siekti.
– Taip, seniau mes turėjome turėti kūrybinių idėjų, o dabar reikia verslo plano. Aš esu senosios kartos žmogus – vis dar svajoju, o verslo plano neturiu.
– Kokią įtaką jums padarė dažnai sudėtingo likimo jūsų dokumentinių filmų herojai?
– Mes dažnai įsivaizduojame, kad esame stiprūs, o tokie žmonės kaip mano filmų herojai yra silpnesni. Tačiau pradėjusi su jais dirbti, supratau, kad gyvenimo mėtytos aktų pozuotojos, keistuolis Venecijus, pensionato gyventojai („Iš skruzdėlių gyvenimo“), mažieji elfai („Iš elfų gyvenimo“) ir kiti iš tiesų yra stipresni. Todėl kai gyvenimas imdavo slysti iš po kojų, susirasdavau naujų herojų ar grįždavau pas senus, kad suvokčiau, jog gyvenimas yra gražus ir mes dažnai paskęstame smulkmenose. Mano herojai man būdavo atgaiva.
– Pradėjote režisuoti jau sulaukusi brandos ir turėdama gyvenimo išminties.
– Iš tiesų mano toks likimas – matyt, mane kažkas prilaikė, kad tų temų, apie kurias noriu kalbėti, neišblaškyčiau savo nesuvokimu, nežinojimu. Todėl šiandien aš džiaugiuosi, kad ramiai auginau vaikus ir dirbau ideologinėje televizijoje, kurioje galva buvo visiškai laisva – nereikėdavo jos sukti. O vėliau atėjo metas, kuris negailestingai atėmė laiką. Ir jis tęsiasi iki šiol.
Kartais kolegos sako, kad man sekasi. Neva aš kaip kiškis į kopūstus: išmeta iš televizijos, pradedu kurti filmus, dirbti pedagoginį darbą. Viskas nėra taip gerai – yra ir nepritekliaus, ir skausmų, ir neišsipildžiusių svajonių. Tai – sunkioji mano gyvenimo dalis. Tačiau jei gyvenimas turi svarstykles ir tiek geroji, tiek blogoji mano gyvenimo dalys yra lygios, aš stengiuosi padėti gerajai daliai ir pirštu nusverti svarstykles jos naudai.
 |
| Janina Lapinskaitė |
– Regis, jūs nebijote mesti sau iššūkių. Galime prisiminti kad ir pernai pristatytą filmą „Miegančių drugelių tvirtovė“, kuriame atlikote pagrindinį vaidmenį.
– Su šiuo filmu į lietuvių kinematografiją sugrąžinau brandžią, ne kenčiančią, bet gyvenančią moterį. Po filmo sulaukiau labai daug laiškų ir pamąstymų – tokiame amžiuje moteris dažnai pradeda draskyti nepilnavertiškumo kompleksas, kad neva viskas praėję, niekas nebedžiugina. Pasirodo, aš šiuo filmu savo amžiaus moterims padėjau atsakyti į tam tikrus klausimus ir savotiškai padėjau joms išspręsti problemas.
O kokia pompa buvo padaryta iki filmo apie tą mano apsinuoginimą! Žmonėms galbūt atrodė, kad mano amžiaus moteris kaip varlė nusiims odą (juokiasi). Tačiau aš klausimą, kas yra moters grožis, išsprendžiau jau kurdama filmą „Venera su katinu“ apie pagyvenusias pozuotojas. Stebėdama savo Nadią ir Teresę, supratau, kad jei žmoguje yra harmonija tarp sielos ir kūno, viskas atrodo žaviai ir harmoningai.
– Kokią temą jūs plėtosite naujausiame savo filme „Vakar bus šiandien“, kuris netrukus bus parodytas žiūrovams?
Esu saulėlydyje, bet saulėtame, o ne pilkame vakare, ne apniukusiame danguje. Kol saulė dar neužlindo už to horizonto, kol ją dar matau, stengiuosi negalvoti, kiek man metų.
– Šis filmas yra apie senatvę, į kurią mes visi keliaujame. Mano prodiuserė Uljana Kim tikėjosi, kad ši tema turėtų lemti liūdną filmą, tiesiog vilko staugimą. Tačiau jį pamačiusi pasakė, kad seniai nematė tokio šviesaus ir optimistiško filmo.
Noriu kalbėti apie laiką – senatvė yra tik tam tikras tavo gyvenimo laiko tarpas. Kiekvienas, net ir jaunas, žmogus turi suprasti, kad akimirka praeina ir tampa praeitimi. Todėl vietoj verslo planų kūrimo, geriau įvertinkime akimirkas, kurias dabar negailestingai žudome.
Aš ne kartą sakiau, kad jaučiuosi gyvenanti saulėlydyje. Bet ir jaunystėje man patikdavo langai į vakarų saulę. Vakaro saulė – saulėta, šilta ir švelni, ji tave ramina, priešingai nuo ryto saulės, kuri yra agresyvi. Taip, esu saulėlydyje, bet saulėtame, o ne pilkame vakare, ne apniukusiame danguje. Kol saulė dar neužlindo už to horizonto, kol ją dar matau, stengiuosi negalvoti, kiek man metų.
Prisiminkite, kaip unikaliai leidžiasi saulė – ilgai reikia laukti, kol ji paliečia horizontą, o tada jau kažkokiu nesuprantu būdu ji labai greitai dingsta. Žinau, kad ateis ir man, ir visiems toks laikas. Todėl reikia tą saulę mylėti, kol ji dar nepasislėpė už horizonto.
