– Kitais metais sukaks 50 metų, kaip vadovaujate Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui. Pergyvenote įvairius laikus, santvarkas, patyrėte sunkumų ir pakilimų – ką orkestras išgyvena šiandien?
– 50 metų yra visa istorija, kurią galima ilgai pasakoti... Iš tiesų visko patyriau labai daug: ir pakilimų, ir netekčių, ir išgyvenimų. Kol pavyko suformuoti tokį orkestrą, koks yra dabar, nutekėjo labai daug vandens – ir ne visada švaraus ar pasidabruoto.
Kol pavyko suformuoti tokį orkestrą, koks yra dabar, nutekėjo labai daug vandens – ir ne visada švaraus ar pasidabruoto.
Kai pradėjau vadovauti orkestrui, didžiausia bėda buvo muzikantų trūkumas. Tuo tarpu šiandien vien Vilniuje mes turime tris didelius simfoninius orkestrus, o 1964-aisiais buvo nedaug grojančių žmonių. Tada buvo praėję tik 20 metų po karo, dalis kultūros ir daugelis meno žmonių buvo sunaikinti ar sužlugdyti. Maža to – lietuviai buvo visai neseniai sugrįžę į Vilnių po lenkiškos okupacijos. Trūko pedagogų ir studentų, teko dirbti su atsitiktiniais atvykėliais iš kitų tuometinės Sovietų Sąjungos respublikų. Viską reikėjo pradėti iš naujo – ta sistema, kuri dabar sėkmingai ugdo muzikantus, kūrėsi labai sunkiai.
Į Lietuvą atvažiavo vienas kitas garsus pedagogas iš Maskvos – o kaip žinia, Maskvos muzikinė mokykla yra labai aukšto lygio. Paskui mūsų muzikantai instrumentalistai buvo pradėti siųsti mokytis į Maskvą. Vėliau jie patys tapo puikiais pedagogais.
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje sovietų valdžia nutarė, kad reikia išleisti visus žydų tautybės žmones į Izraelį – man tai kainavo trečdalį orkestro. Ir tai reikėjo išgyventi – juk nenubėgsi į Halės turgų ir nenusipirksi šešis smuikininkus, septynis klarnetininkus ir pan.
Taip praėjo daug metų ir pagaliau dabar mūsų orkestras yra subrendęs, sustiprėjęs, turintis aiškų meninį braižą, savitą grojimo manierą ir atliekamų kūrinių stiliaus pojūtį, kuris žavi daugelį žmonių – tiek mus, tiek užsienio svečius, klausančius ar muzikuojančius kartu su mumis.Svečiai dirigentai ir solistai vertina orkestro garso ir grojimo kokybę.
 |
| Juozas Domarkas |
– Kas jus tiek metų motyvavo likti ištikimam seniausiam Lietuvoje simfoniniam orkestrui – juk turėjote ir kitų karjeros galimybių?
– Po studijų Leningrado konservatorijoje galėjau ten likti ir mano gyvenimo kelias būtų nuvingiavęs kita vaga. Tačiau mano pasirinkimą lėmė kultūros ministro Juozo Banaičio pasiūlymas grįžti į Lietuvą vadovauti tuometiniam Lietuvos filharmonijos simfoniniam orkestrui.
O jeigu nusprendžiau, tai ir nebesiblaškiau – juo labiau, kad kiekviena diena, kiekvieni metai iškeldavo man vis naujų iššūkių. Sprendimo būdų ir ryžto man nestigo, dažnai ir ambicijos sužaisdavo – na, kaip čia dabar, negi nepadarysiu? Padarysiu! Reikėjo palaikyti gerus santykius su valdžios atstovais, ieškoti kompromisų. Gerai sugyvenau su Maskvos kultūrine valdžia – ten su orkestru buvau labai laukiamas ir mėgstamas. Jau tuo laiku buvome labai populiarūs – dažniausiai atvažiuodavome su tam tikra vokaline simfonine muzika: oratorijomis, koncertinio atlikimo mišiomis, ko Maskvoje dėl ideologinių priežasčių buvo nedaug. Muzikinė bendruomenė tiesiog eidavo iš proto!
Populiarumas tiek Maskvoje, tiek Leningrade leido vystyti orkestro veiklą – prasidėjo kelionės po visą Sovietų Sąjungą, vėliau – po vadinamąsias socialistinio bloko šalis. Visa tai vedė į tą tikslą, kurį šiandien esame iš dalies pasiekę – orkestro brandą ir kokybę. Dabar lieka tik tobulinti.
– Taigi šiandien orkestras, jūsų akimis, yra toks, kokį norėtumėte matyti?
– Taip, jis šiandien pateisina Nacionalinio simfoninio orkestro vardą.
– Jūs save atiduodate ne tik orkestrui, bet ir jaunesnėms kartoms – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstote jau penktą dešimtmetį, vadovaujate Dirigavimo katedrai, jūsų mokiniai – tokie kaip Virgilijus Visockis, Modestas Pitrėnas, Dainius Pavilionis – sėkmingai perėmė dirigavimo paslaptis.
Tikiuosi, kad Modestas Pitrėnas artimiausiu metu užims jo talentą ir rangą atitinkančias muzikinio vadovo pareigas Lietuvoje.
– Dar du mokiniai šiemet baigia magistrantūrą – Modestas Barkauskas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) dirigavo G.Donizetti operą „Meilės eliksyras“, o Mantas Jauniškis gegužės 25 d. ten pat diriguos baleto „Čiurlionis“ premjerą.
2003 metais M.Pitrėnas, laimėjęs I premiją ir aukso medalį Grzegorzo Fitelbergo tarptautiniame dirigavimo konkurse, Katovicuose (Lenkijoje), tapo Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro dirigentu, vėliau penkerius metus buvo Kauno miesto simfoninio orkestro vyriausiu dirigentu. Nors dabar M.Pitrėnas dirba ir Latvijos nacionalinės operos muzikos vadovu ir vyriausiuoju dirigentu, mes jo laukiame čia. Tikimės, kad artimiausiu metu jis užims jo talentą ir rangą atitinkančias muzikinio vadovo pareigas.
 |
| Juozas Domarkas |
– Jūsų mokiniai, kalbėdami apie jus, pabrėžia, kad jiems esate ne tik muzikinė kelrodė žvaigždė, bet ir gyvenimo mokytojas.
– Kitaip neišeina – paprastai jau taip būna. Jei yra ryšys tarp mokinio ir mokytojo, daliniesi viskuo.
Aš dažnai sakau savo mokiniams: „Jūs niekur nerasite tokio vadovėlio, kuriame būtų parašyta, kaip reikia dirbti su orkestru, ką turite jam sakyti ir kaip su juo bendrauti.“ Dirigentai mėgsta pakalbėti su orkestru – aš pats darau šią nuodėmę, mėgstu palaidyti juokelių – kartais protingesnių, kartais – mažiau protingų. Jei pavyksta, tai suteikia kūrybiniam bendravimui gyvybės, nes kitu atveju būtų nuolatinė nuobodybė.
Studijų metais man antroji konservatorija buvo filharmonijos salė – atvykęs mokytis į tuometinį Leningradą, kiekvieną rytą kaip į darbą lėkdavau į filharmoniją. Mums, simfoninio dirigavimo specialybės studentams, repeticijų metu buvo leidžiama sėdėti balkone. Aš kasdien stebėdavau daugybės Rusijos ir užsienio dirigentų darbą – galima teigti, kad ten ir išmokau darbo su orkestru paslapčių. Mano mokytojas prof. Ilja Musinas mane išmokė amato, įprasmino to amato turinį, o formos – kaip elgtis prie dviejų šimtų akių – mane išmokė stebėjimas. To meto mano partitūros visos primargintos pastabų. (Šypsosi)
– Dar vienas jūsų nuopelnas – šiuolaikinės lietuviškos muzikos palaikymas. Tai įrodo ir Lietuvos kompozitorių kūrybos dedikacijos specialiai jums, ir per šimtas pirmajam atlikimui jūsų paruoštų ir atliktų lietuvių kompozitorių kūrinių.
Stengiuosi gyventi kasdienį gyvenimą rimtai, ramiai, be nereikalingų išsišokimų – tai privalu kiekvienam išauklėtam žmogui. Aš toks labai stengiuosi būti.
– Nesu kažkoks angelėlis, beprotiškai liepsnojantis meile lietuviškai muzikai. Žinojimas, kur, kam ir dėl ko dirbu, mane įpareigoja ir šiam darbui. Aš tai darau sąžiningai ir neatmestinai, kiek man leidžia mano žinios, supratimas ir gebėjimai. Negaliu skųstis, kad neturiu gražių kontaktų su Lietuvos kompozitoriais – aš tuo didžiuojuosi. Nemylėti jų negaliu.
– Muzikos kritikai ir gerbėjai jus pažįsta kaip labai emocionalų dirigentą – kasdienybėje irgi esate emocionalus?
– Esu žemaitis, o žemaičiai yra santūresni už kitus mirtinguosius. Stengiuosi gyventi kasdienį gyvenimą rimtai, ramiai, be nereikalingų išsišokimų – tai privalu kiekvienam išauklėtam žmogui. Aš toks labai stengiuosi būti.
Tačiau muzika yra emocijų sfera. Kiekvienam žmogui ji skirtingai grabalioja jautriausias stygas. Jeigu muzika mane stipriau pačiumpa, atitinkamai ir reaguoju – nesvarbu, kad gyvenime esu rimtas ir spakainas žemaitis.
– Žemaičiai dar garsėja ir užsispyrimu...
– Tai – mano pagrindinė varomoji jėga. (Nusišypso)
