Lietuvių literatūros ir tautosakos institute trečiadienį ji išklausė visą J.Apučio gimimo aštuoniasdešimtmečiui skirtą konferenciją apie autoriaus nesibaigiančią kelionę namo, jo aistrą radijo aparatams, traukiniams, lėktuvams, apie žvilgsnį į pasaulį iš kumelės perspektyvos, apie pokario „padaiguotus pempiukus“...
– Juozo Apučio kūryboje toks svarbus traukinys ir geležinkelis, kad šie motyvai – ypač nelaimės po traukinio ratais, institute paminėtos bene kas antro konferencijos pranešėjo. Regis, pačiam rašytojui svarbi novelė „Žalias traukinys“ parašyta dar prieš įsikuriant Zervynose, kur šalimais dardėjo traukiniai.
– Taip, „Žalias traukinys“ parašytas dar 1967 metais – autoriui ši novelė kažkuo buvo itin svarbi, jis yra ją ne kartą paminėjęs laiškuose ir dienoraščiuose. Viduklėje, kur Juozas baigė vidurinę mokyklą, juk veikia traukinių stotis. Maža to, Lyduvėnuose, visai netoliese tėviškės, – aukščiausias Lietuvoje geležinkelio tiltas. Gal tai ir yra anie traukiniai, dėl kurių ši novelė buvo viena reikšmingųjų...
– Tuo metu garsiojoje sodyboje Zervynose, kur įsikūrėte nuo 1972-ųjų, traukiniai jau buvo girdėti dundant.
– Taip, puikiausiai girdėdavosi pro trobos langus – ten iki stotelės nėra nė kilometro. Jeigu gerai prisimenu, novelėje „Žalias traukinys“ pasirodė ir arklys, kurį minėjo profesorius Kęstutis Nastopka.
– Pasinaudodamas J.Apučio citata, profesorius konferencijoje klausė, kodėl mes esame įpratę žiūrėti arkliui į dantis, o ne akis. Anot K.Nastopkos, pati kumelė neįvardins žodžiais ir novelės neparašys, todėl tai daro rašytojas. Jis regi pasaulį ir iš sunkvežimio vairuotojo perspektyvos, ir per optiką, kaip atkreipė dėmesį literatūrologė Loreta Mačianskaitė. Kaži kaip J.Aputis rinkdavosi platesnę, išplečiančią žiūros perspektyvą?
– Mes nežinome, kas žiūri į mus pačius. Tarp tų žiūrinčiųjų gali būti ir kumelė Jūra (novelės „Troboj prie upės“ veikėja – red.) Jis buvo jautrus ir pastabus, o be šito turbūt nieko neparašysi...
– Konferencijoje literatūrologė Jūratė Sprindytė daugiausia dėmesio skyrė mažajam romanui „Vargonų balsas skalbykloje“, kuriame pokario baisybes regi trys vienos tėviškės vaikai. Jie yra solidarūs, anot profesorės, lyg trys muškietininkai. Ji kalba apie vaikišką žmogiškumo pradą, kuris nunyksta stagnacijos laikais...
– Panašių situacijų Juozas yra patyręs tikrame gyvenime – miškinių užėjimai ir dezertyravimas buvo tikri įvykiai jo vaikystės Balčių kaime. Teisingai konferencijoje buvo pasakyta, kad tuo metu vaikai nebuvo veikėjai – jie buvo matytojai.
– Anot J.Sprindytės, tuomet vaikai turėdavo slėpti nuo tėvų savo išgyvenimus, o kūryboje turbūt vis tiek prasimuša užslėptos įtampos ženklai. Lieka neišdildomas poveikis pačiam autoriui.
Be abejo. Na, mūsų karta nekalbėdavo su tėvais daug ir atvirai, taip ir negalėjo būti. Juozas daug ką pastebėjo savo vaikystėje ir įsiminė visam laikui.
– Kaip ir Romualdas Granauskas, kitas sovietmečio literatūros branduolio autorius, kuris net senatvėje iš pokario meto sėmėsi ir kūrė vis naujus siužetus.
– Traukė iš to paties stalčiaus. Jiedu yra panašūs, bet skiriasi tuo, kad J.Aputis rašo pakiliau, o R.Granauskas – žemiškiau. Ne aš tai sugalvojau, bet minčiai pritariu. J.Aputis buvo linkęs pakilti ir paskraidyti, brangino Dariaus ir Girėno žygį, o ant sienos kabojo lakūnų senovinis paveikslėlis iš mano tėvų namų. Iš kur tie sparnai? Jis jaunystėje norėjo būti lakūnas, nors savo novelėje „Svajonių lakūno popieriai“ leido pasišaipyti ir iš svajonių, ir lakūnų, ir popierių.
– Prozos kūryba – ko gero dar aukštesnis skrydis. Kaip užsiminė profesorius Algis Kalėda apie J. Apučio prozos galią: „niekaip negalėjau suprasti rakto žmogiškumo jėgai“.
Visa tai, ką jis rašė, buvo tos jėgos patvirtinimas.
– Kantriai ir smalsiai išklausėte visus konferencijos pranešimus – ką pati atradote naujo?
Netikėti Sauliaus Vasiliausko radiniai iš archyvo, įspūdinga buvo K. Nastopkos paskaita apie „Žalią laiko vingį“.
