– Papasakokite apie spektaklio „Miško tankmėje“ sumanymą – ko žiūrovai gali jame tikėtis?
– Visada baisu ką nors sakyti ir numatyti, mūsų pažadai ir numanymai, ko žiūrovai gali laukti, ne visada duoda teigiamą rezultatą. (Juokiasi) Galbūt projektas ne naujas ir ne mes pirmieji jį padarėme, bet tiesiog smagu ir įdomu pažiūrėti į dviejų skirtingų kultūrų – lietuvių ir prancūzų – bendrystę. Labai gražus ir nekasdieninis derinys. „Miško tankmėje“ vaidins trys aktoriai lietuviai, kurie atliks tėvo, motinos ir sūnaus vaidmenis, o marčią vaidins prancūzė. Ji vaidmenį atliks kalbėdama ir lietuvių, ir prancūzų kalbomis. O vėliau į Prancūziją su spektakliu keliaus lietuvė vaidybos studentė ir ten vaidins marčią iš Lietuvos su kitais trimis prancūzų aktoriais. Tuo tarpu aš lietuviškoje spektaklio versijoje vaidinu motiną.
– Kas jus paskatino dalyvauti šiame projekte?
– Sulaukiau pasiūlymo iš Vytauto Didžiojo universiteto teatro vadovės Godos Piktytės ir režisieriaus Jeano-Cyrilo Vadi'o. Tai gana savanoriškas darbas, nes už repeticijas ir pasirodymus aktoriai honoraro negauna. Man patiko susitikimas ir pokalbis su režisieriumi. Žavėjo tai, kad jis moka kalbėti lietuviškai, nes jeigu būtų reikėję bendrauti tik padedant vertėjui, ko gero, būčiau nesutikusi. Mūsų, teatro žmonių, darbas labai sudėtingas. Jame gausu specifinių, teatrinių terminų ir kitų nenusakomų dalykų, kuriems reikalingas tarpusavio supratimas.
Režisierius prieš keliolika metų dėstė Šiaulių pedagoginiame institute prancūzų kalbą, ten ir vyko jo gilesnė pažintis su Lietuva. Man džiugu, kad jis gerbia ir nori pažinti mūsų šalį bei jos kultūrą, geba kalbėti lietuviškai. Juk lietuvių kalba yra labai sudėtinga! O, pavyzdžiui, aš prancūziškai moku vos kelis žodžius. (Šypsosi)
Perskaičiusi pjesę supratau, kad nors ji ir šiuolaikiška, man patinka. Šiuolaikinės pjesės kalba apie tą esamą, dar nesubrandintą nei mintyse, nei širdyje akimirką. Bet kai pažvelgi po tam tikro laiko, ta buvusi diena tampa visai kitokia, įdomi. Tai nereiškia, jog vaidinant klasikos pjesę, esi atitrūkęs nuo šios dienos. Ne, tu su ja gyveni, jauti šią akimirką ir kūnu, ir širdimi, kaip ir reikalauja aktoriaus profesija. Man patinka, kai yra šioks toks atstumas ir dramaturgas uždeda istorinį šydą. Tai gali trukti ir metus, ir dvejus, bet geriausiai istoriją subrandina ilgas laiko tarpas.
Kita priežastis, kodėl nusprendžiau vaidinti šiame spektaklyje, yra ta, kad šį sezoną nerepetavau jokio naujo vaidmens. Savo laiką skyriau teminiams vakarams, susitikimams su žiūrovais, o ilgesnės kūrybinės pauzės man nesinorėjo.
– Kas jums yra aktorystė: pašaukimas, sunkus darbas ar gyvenimo būdas?
– Manau, kad tai tikrai yra pašaukimas. Tu tam gimsti, o ne atsitiktinai pasirenki. Ir tuomet negali nei guostis, nei skųstis. Nuo vaikystės, galima sakyti, pirmos klasės, ruošiausi aktorystei, lankydama dramos būrelius, dalyvaudama skaitovų konkursuose, sportavau, kad palaikyčiau gerą kūno formą, skaičiau knygas, susijusias su teatru. Draugams organizuodavau dėmesio, atminties, judesio lavinimo žaidimus, kurie, kaip vėliau supratau, buvo aktoriniai žaidimai. Man tai buvo malonumas. Tiesiog aš kasdien gyvenau ir žinojau, jog noriu būti aktorė ir tam reikia ruoštis. Per stojamuosius egzaminus jaučiau – mirk arba gyvenk!
– Kaip, jūsų akimis, laikui bėgant, keičiasi aktoriai?
– Jauni žmonės ir ne tik aktoriai kinta. Jie laisvi, bet dažnai atsitinka taip, kad tą jausmą užgožia materialinis rūpestis. Jaunystėje būdavo, kad pasiskolindavome pinigų ar gyvendavome nuo algos iki algos. Tuo metu nebuvo tiek visko, kiek dabar. Jautėmės ramiau. Iš tiesų, jauniems žmonėms nuoširdžiai palinkėčiau neužsigriebti per daug, nereikia akcentuoti tik norų ir poreikių, juk kartais jie gali būti ir mažesni, ir paprastesni.
– Gimėte Vilniuje, bet jau ilgą laiką gyvenate ir dirbate Kaune. Ar Kauną laikote savo namais, o gal vis dar jaučiate ilgesį ir nostalgiją sostinei?
– Kaune visos mano šaknys, čia gimė dukra, bet kartais Kaunas man atrodo vis dar nepažįstamas. Žinoma, galbūt tai lemia mano darbas, nes daugiausia laiko praleidžiu namie ir teatre. Nuvažiavus į Vilnių, man iškyla daugybė prisiminimų: gatvelės, kuriomis vaikščiota, matyti namai, nutikę įvykiai. Žinoma, Vilnius man taip pat brangus, nes siejasi su mano mama, giminėmis. Kaunas yra „čia ir dabar“, mano dabarties miestas, o sostinėje aš su malonumu pabūnu viešnia – tai mano prisiminimų miestas.
– Esate sakiusi, jog jaučiate alkį vaidybai kine, kur sukūrėte daug įsimintinų vaidmenų.
– Po ilgos pertraukos ir laukimo man teko atlikti kelis vaidmenis kine. Tai buvo Gyčio Lukšo „Duburys“ ir Sauliaus Drungos „Anarchija Žirmūnuose“. Ir abu kartus režisierių kvietimai buvo jų konkretus pasirinkimas manęs kaip aktorės, be kino bandymų. Tai labai paglostė mano širdį – pagalvojau, kad pagaliau sulaukiau tokio amžiaus, kai nereikia eiti į bandymus ir pristatyti savęs kaip prekės, nes tas procesas man kelia ne ypač malonius jausmus. Su šiais dviem darbais truputį numalšinau savo kino troškulį. O kas bus vėliau, pamatysime. Visgi ateina amžius, kai tenka būti mama, teta, o galiausiai ir močiute. (Juokiasi)
– Jeigu jau užsiminėte apie amžių, kokios nuotaikos aplanko, galvojant apie artėjantį jubiliejų?
(Šypsodamasi atsidūsta) Tarp kitko, kaip teko psichologiškai ruoštis keturiasdešimtmečiui, penkiasdešimtmečiui, taip ir dabar ruošiuosi. Žinoma, neminėsiu, kokio jubiliejaus laukiu dabar... (Juokiasi) Bet jau pradėjau po truputį ruoštis. O dėl ko? Kad neišsigąsčiau. Galėčiau tai palyginti su kelione lėktuvu iš Kubos, kur temperatūra, tarkim, 33 laipsniai šilumos, į Maskvą, kur sniegas girgžda po kojomis. Kad nebūtų šoko, reikia ruoštis po truputį. Kiekvienas dešimtmetis turėjo labai daug savito žavesio. Atsiranda didesnis gilumos pojūtis: mažiau blaškaisi, tarsi nori išvengti nereikalingų konfliktų...
– Ar tai, apie ką jūs kalbate, būtų galima pavadinti vidine ramybe?
– Panašiai. Gyvenime atsiranda prošvaistė, vidinės harmonijos pojūtis. Tas jausmas yra labai malonus, o vidinė ramybė pamažu vis artėja ir didėja.
– Tos ramybės ne per daug?
– (Juokiasi) Na, ateina darbas ir, nori nenori, neri ten nuo pirmos dienos ir ta ramybė dingsta. Aš visuomet laukiu susitikimo su žiūrovais ir tame laukime slypi nežinia, kuri kaskart truputį gąsdina.
– Jums, patyrusiai aktorei, vis dar baisu eiti į sceną?
– Visada. Kuo toliau, tuo baisiau. (Juokiasi) Na, žinoma, kai spektaklis jau daug kartų parodytas scenoje, tampa nebe taip baisu. Bet būna tokių pasirodymų, pavyzdžiui, atliekant Hedos Gabler vaidmenį, kai tu kaip aktorius visą atsakomybę neši ant savo pečių – tada tampa neramu. Kartais net atrodo, kad kuo daugiau žinai, kuo daugiau moki, tuo labiau jaudiniesi.
