„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Justas Simniškis. Viešieji asmenys ir jų tiesos: nesijaudinkite, jums viskas bus išaiškinta

Turi savo mėgstamiausią viešą asmenį – politiką, verslininką, artistą ar šiaip nuomonės formuotoją. Be jo kasdienių įrašų socialinėj medijoj pasaulis tau būtų pilkas. Nežinotum, kad aplink tiek problemų ir kad tu dėl jų esi taip giliai pasipiktinęs. Nesuprastum, kad problemos, kurias savom akim matai, išties nėra problemos ir tu tiesiog blogai interpretuoji tai, ką matai. Tik nesijaudink – tau viskas bus išaiškinta.
Justas Simniškis
Justas Simniškis / Asmeninio archyvo nuotr.

Kadaise viskas prasidėjo gana naiviai, nuo kelių perskaitytų feisbuko įrašų. Iš pradžių tai tebuvo įprastas smalsumas, neįpareigojantis paskaitinėjimas, sumišęs su nuostaba, kad šitaip galima reikšti savo mintis. Manei, kad čia vienkartinis dalykas. Daugiau tu prie šito žmogaus įrašų negrįši, tik šį vieną kartą, na, gal dar vieną įrašą perskaitysi po savaitės, ar gal po poros dienų, kad įsitikintum, jog tikrai daugiau jo niekada nebeskaitysi...

Dabar jis tave lydi visur. Be jo nebegali. Pabundi su juo iš ryto. Važiuoji jį skaitydamas į darbą. Kiekvieną laisvą akimirką tikrini, ar jis neparašė ko nors naujo.

Realiam pasaulyje susitikęs su draugais ir bendradarbiais vėl kalbiesi apie jį. Jie linkčios galvom, nes irgi skaito visus jo įrašus. Visi pajusite šiltą bendrystės jausmą, lyg būtumėte iš tos pačios parapijos. Saugūs, tarp savų.

Bet kažkas keisto nutinka, kai sutinki žmones iš oponuojančios pusės, kurie nesutinka su tavo viešu žmogum iš esmės, nelaiko jo autoritetu, neigia jo žodžiuose skambančią tiesą. Pirmiausia tave ištinka lengvas šokas, pereinantis į absoliutų suglumimą: kaip tokius žmones žemė gali nešioti?

Aišku, greit atitoksti, prisimeni, kad tavasis žmogus įspėjo tave, kad bus tų, kurie jums nepritars, ir įdavė argumentų gynybai. Juos ir naudoji gynybai ir puolimui, tačiau greit išsisemi. Priešas tave bando prigaut, dėsto atžarias alegorijas ir kreivas paraleles. Lyg mediniu pagaliuku per karamelinės latės putos paviršių, velia tai, kas buvo gražiausi raštai.

Realiam pasaulyje susitikęs su draugais ir bendradarbiais vėl kalbiesi apie jį. Jie linkčios galvom, nes irgi skaito visus jo įrašus.

Bet priešas nieko nesupranta, jis nepažįsta tavojo viešo asmens kaip tu jį pažįsti. Kaip jam išaiškint, kad kai tavo viešas žmogus prieš kelis mėnesius dalinosi jautriu ir nuoširdžiu įrašu apie savo depresiją, suicidines mintis ir būtinybę nuimti visuomenėje egzistuojančią psichologinių problemų stigmą, jis kalbėjo rimtai, o kai prieš kelias savaites komentaruose susikoliojęs rašė „kam nepatinka, pashol nx, eikit pasikart šlervos“ jis tiesiog juokavo?

Viduje darosi nemalonu. Jauti vis didesnį pasišlykštėjimą oponentui ir dar didesnį įtūžį dėl jo propaguojamo viešojo asmens. Aišku, po jūsų kivirčo niekas nieko niekam neįrodė. Abu likot įsitikinę, kad kita pusė yra beviltiška ir su ja net nėra ko šnekėt. Susinervinęs vėl jungiesi į socialines medijas ir skaitai savo viešo žmogaus įrašus. Kaip jis sklandžiai ir įtikinamai pajuokia ir naikina numanomus oponentų argumentus. Tau lengvėja, gyvenimas šviesėja, nemalonios akistatos šleikštulys pamažu nusiplauna.

Bet kodėl išvis tave turėjo apimt šleikštulys ir tas nemalonus išsidraikymo jausmas lyg tavo savastį kas būtų plakęs virtuvės kombainu? Netikėtai pati visata man pateikė atsakymą.

Gavau pakvietimą į grupės „FC Baseball“ koncertą. Glodinto kišeninio rokelio liūliuojamas hipnotizavausi scenos apšvietimu, kai staiga mane pažadino žodžiai „meilės man per daug“.

Pirma mintis buvo: ar „FC Baseball“ tiesiog bando priešgyniauti Andriaus Mamontovo „nes niekada man meilės nebus per daug“? Jaunasis patinas bando uždominuoti senąjį tiesiogiai užginčydamas jo žodžius?

Mes per daug beviltiškai, paaugliškai įsimylėjom savo viešus asmenis.

Ir staiga man nušvito. Jokios čia trinties su A.Mamontovu nėra. Maestro Baseball liudija absoliučią mūsų laikų tiesą, o mes jo klausom, bet negirdim: mes per daug beviltiškai, paaugliškai įsimylėjom savo viešus asmenis.

Panašiai kaip Džiuljeta savąjį Romeo. Ji irgi neužsičiaupdama visam pasauliui pasakoja apie jį: koks jis šauniausias, koks jis geriausias. Net progos nelaukdama ji visiems iš eilės perpasakos jo mintis ir išgyvenimus.

Kad ir kaip atsargiai, dalykiškai jos draugės jai sakytų, kad jau trečią kartą iš eilės pietaujant rajono picerijoj jos Romeo arba skolinasi nuolaidų kuponus, arba pamiršta piniginę ir dar į staltiesę valosi snarglius, Džiuljetai tai nė motais. Geriausiu atveju ji tiesiog neigs jų metamus kaltinimus. Sakys, kad jos nesupranta jo sudėtingos finansinės situacijos šiuo metu. Blogiausiu – isteriškai puls į kontrataką įsitikinusi, kad jos draugės susimokiusios ir nori juos išskirti.

Likus vienudu su Romeo ji jam guosis, kad draugės netiki jų meile, o jis ją švelniai ramins, sakydamas, kad jos durnos ir nesupranta to ryšio, kurį jie turi.

Daugiau ar mažiau taip ir atrodo bet kokia vieša diskusija, iš esmės tapusi savo pačios butaforija, slepianti tai, kad jau seniai jokios diskusijos ir nebėra.

Daugiau ar mažiau taip ir atrodo bet kokia vieša diskusija, iš esmės tapusi savo pačios butaforija, slepianti tai, kad jau seniai jokios diskusijos ir nebėra. Tėra tik pulkai įsimylėjėlių rėkiančių meilės išpažintis savo žmogui ir prakeiksmus jų meilės priežasties nesuprantantiems. Niuansui ar objektyvumui vietos nebelieka.

Meilė ir jos sukeltas noras priklausyti savajam Romeo yra šiltas jausmas. Jis reiškia saugumą ir teikia savotišką ramybę. Bet kas tuomet, jei imi ilgėtis niuansų? Norėtum išsiblaivyt, pagyt nuo savo Romeo? Pirmas žingsnis būtų pabandyt atidėt jį į šalį. Nors trumpam, pusdieniui ar, jei esi toks stiprus, ir visai dienai.

Bus tai be galo sunku. Beveik fiziškai purtys, kaip norėsis vėl išvyst jo rašytą žodį šviečiančiam ekrane. Tačiau reikia būti stipriam ir kovoti. Kai kas nors įvyks, nelėk skaityti, kaip jis ar ji tą situaciją vertina. Pabandyk pagalvoti pats / pati, ką manai: gerai ar blogai ir šiaip ar išvis reikšminga. Paskaityk jo įrašą tik po kurio laiko, gal visgi imsi matyt, kad pasaulėžiūra, kurią manei esančią sava, tebuvo įpiršta susižavėjimo, įsimylėjimo jausmo.

Išmok kažko naujo, susirask užsiėmimą, kad ir mezgimą ar agurkų rauginimą. Suprask, kad gali egzistuoti ir be savojo Romeo, nes esi daug kompleksiškesnė būtybė, nei tik tas jausmas, kurį jam jauti (o gal jautei, priklauso, kur esi gijimo procese). Viskas tavo jėgoms, mielas bičiuli, nes tu esi nuostabus. Bandyk ir, esu tikras, pats save maloniai nustebinsi. Gal vieną dieną, kai socialinės medijos lomkės praeis, galėsi į savo mėgstamiausią įtakotoją žiūrėt kaip į vieną iš buvusių ir stebėtis – „ką TOKIO anuomet jame matei“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs