Šių metų spalio 5–7 dienomis Vilniuje, kultūros komplekse SODAS 2123, vyko simpoziumas „Walking is still honest*: apie buvimą ir ėjimą kartu“ (pavadinimui pasiskolinta frazė iš pankroko grupės „Against me“ dainos „Walking is still honest“), kuriame dalyvavo daugiau nei trys dešimtys menininkų ir tyrėjų. Simpoziume mano dėmesį patraukė dvi menininkės – Candice Salyers (Misisipė, JAV), atlikusi performansą „viena iš dviejų“ („1 in 2“) ir Marina Menéndez-Pidal (Nyderlandai), pristačiusi projektą „Savo paslaptį mes saugojom pakankamai ilgai“ („We Have Kept Our Secret Long Enough“). Abi menininkės gilinasi į moterų baimę vaikščioti vėlumoje. Man patiko jų darbai, tad nusprendžiau išsamiau paklausinėti apie jų projektus, saugius miestus, baimę keliančias vietas ir tai, ką mes visi galime pakeisti.
– Su kokiais vaikščiojimo vienumoje naktį nutikimais, patirtais pačių arba draugių, susidūrėte prieš imdamosi savo meninių tyrimų?
Candice: Man atrodo, kad tokie nutikimai visuomet tiesiog glūdėjo mano pasąmonėje – buvo užkoduoti mano DNR ar kažin kame, ką man sąmoningai nieko nė nenutuokiant mano kūnas nešiojosi perėmęs iš ilgos moterų šioje žemėje istorijos. Kai suaugau, bendraudama su kitais, galiausiai suvokiau, kad toli gražu ne kiekvienas vaikščiodamas vienumoje visada junta baimę, kad ne visi žmonės nuolat baugščiai gręžiojasi pažiūrėti per petį ar nerimauja dėl kiekvieno žingsnio. Man tai buvo tikras atradimas, mat vaikščioti vienai vėliais vakarais man visados būdavo bauginanti patirtis.
Marina: Geriausia mano vaikystės draugė daug vaikštinėdavo viena, neretai į naktinius pasivaikščiojimus mudvi leisdavomės kartu, tad ir aš naktimis pradėjau išeiti viena pasivaikščioti. Abi buvom dar paauglės (tuo metu gal aštuoniolikos ar devyniolikos). Ji taip elgdavosi, nes kartais negalėdavo užmigti, todėl pirmą, antrą ar trečią valandą nakties tiesiog išeidavo pavaikščioti ir vaikščiodavo į valias.
Iš šios artimos vaikystės draugės išmokau vieno dalyko – keisti eiseną, kai būnu viena, ypač jei pasijuntu nesaugi. Išmokau žingsniuoti tikslingai ir ryžtingai (tarytum aiškiai žinočiau, kur einu, ir niekas ten nueiti man nesukliudys). Ji man patarė žengti tiesia it styga nugara, atrodyti labai rimtai, žvelgti tik į priekį ir nesižvalgyti aplinkui (nei į aplinką, nei į žmones).
Ypač daug vaikštinėti viena pradėjau ėmusi keliauti. Prieš atvykdama į Nyderlandus dažnai persikraustydavau (per dvejus metus daugiau nei dešimt kartų), todėl vaikščioti vienai vėlyvais vakarais ar net dieną man buvo būdas išlaikyti dvasinę pusiausvyrą, sveiką protą. Užuot pasinaudojusi viešuoju transportu, aš mieliau eidavau pėsčiomis (kartais tam skirdavau keturias valandas per dieną!). Kai gyvenau Madride, tokius pasivaikščiojimus buvau ėmusi laikyti „pasiruošimo procedūra“, kurią privalu atlikti prieš eidama į klubą. Apsirengdavau, per ausines pasileisdavau trankią muziką ir traukdavau į lauką. Pasivaikščiojimai man buvo tapę savitu būdu įsijausti į klubinę nuotaiką, o kai jau atsidurdavau klube, trykšdavau energija ir man nereikėdavo nei gėrimų, nei dar ko nors, kad leisčiausi užvaldoma muzikos.
– Ar prisimenate kokią nors vietą, kur vėlyvą vakarą jautėtės itin saugios, ir gal kitą vietą, kurioje jautėtės visiškai priešingai?
Candice: Deja, nesaugi jaučiuosi daugelyje vietų. Vis dėlto puikiai pamenu, kaip vaikščiodama naktį viena pirmą kartą pasijutau saugi – tai buvo Taline, Estijoje. Ši patirtis į atmintį man įstrigo daugeliui metų. Labiausiai nesaugi dažnai pasijuntu Jungtinėse Valstijose (ir ne be pagrindo). Be to, kartais mano jausena dėl saugumo kinta tam tikroje vietoje arba per paskesnes viešnages į tą vietą, o tai, matyt, veikiau atskleidžia skirtingas mano sąmonės nuostatas, o ne realią grėsmę. Pavyzdžiui, pirmą kartą lankydamasi Jerevane, Armėnijoje, vaikščiodama viena vėlyvais vakarais jaučiausi pakankamai saugi, o ir vietinių buvau patikinta, kad man, kaip moteriai, vaikštinėti vienai bus saugu. Vis dėlto, kai Jerevane apsilankiau kitą kartą, ėmiau jaustis tokia nesaugi, kad gerokai ribojau savo klaidžiojimus po miestą vienumoje, netgi dieną. Ir šis jausenos pasikeitimas nebuvo lemtas kokių nors apčiuopiamų įvykių, o tik perteikė mano suvokimo pokyčius.
Marina: Saugiausia vieta, kurioje tiesiogine prasme jaučiuosi galinti eiti pasivaikščioti kada tik užsimanau, yra Eindhoveno rajonas, kuriame gyvenu. Stratumo rajonas yra išties saugus, čia gyvena daugybė šeimų, tvyro ramybė, jame niekada nesu turėjusi jokių nemalonių patirčių. Man jis nepaprastai patinka, nes yra be galo ramus. Vėlyvu metu Stratume nesutiksi daug žmonių, tad visos gatvės atitenka kone man vienai. Galiu traukti, kur noriu, ir jaučiuosi nė kiek nevaržoma. Galiu žingsniuoti važiuojamosios kelio dalies viduriu, eiti atbulomis, krėsti keistenybes ir niekas manęs dėl to nesmerks. Dievinu šią vietą. Tai viena priežasčių, dėl kurių pradėjau fiksuoti įspūdžius apie savo pasivaikščiojimus ir eiti pasivaikščioti dažnai ir bet kuriuo metu (ir ilgam, ir trumpam).
Vieta, kurioje jaučiuosi labai nesaugi, yra Tenderloino rajonas San Fransiske. Esu ten vaikščiojusi viena tiek dienomis, tiek naktimis ir tai buvo tikrai pavojinga. Mačiau, kaip žmonės leidžiasi heroiną gatvėse, kaip gatvėse lyg niekur nieko lytiškai santykiaujama, o kartą kažkoks vyriškis iš manęs vos neatėmė mano kuprinės (paskutiniu momentu sugebėjau ją prisiraukti prie savęs ir baisiausiai supykusi ėmiau rėkti – šitai, matyt, jį atbaidė). Be to, tame rajone tiesiog gatvėse gyvena daugybė benamių, tad kartais ten tampa komplikuota eiti netgi šaligatviu.
Jei visiškai sąžiningai, aš, kaip daug keliavusi ir gyvenusi skirtingose pasaulio vietose (Seule, San Fransiske, San Chosė, Kolorade, Niujorke, Madride ir Eindhovene), galiu pasakyti, kad absoliučiai saugu nėra niekur. Yra daug nepagarbiai besielgiančių žmonių, ne kartą susidūriau su tokiais, kurie priekabiai kviesdavosi mane į savo automobilį, kurie man pavymui šūkaliojo ar švilpavo, kurie prieš mano valią net bandė mane liesti. Manau, jog mums, deja, dar reikia nueiti ilgą kelią ir tikiu, kad tik per švietimą ir natūraliai keičiantis kartoms galima pasiekti, kad vienos ar kitos vietos taptų visiškai saugios vaikščioti visiems.
– Marina, papasakokite mums daugiau apie savo projektą „Savo paslaptį mes saugojom pakankamai ilgai“. Kas kėlė daugiausiai iššūkių jį įgyvendinant? Kurį pasivaikščiojimą išskirtumėte kaip sėkmingiausią, o kuris buvo sunkiausias? Kokios mintys po viso to kyla?
Marina: Darbas kilo iš elementaraus smalsumo, kas būtų vaikščiojant aukštakulniais gatvėmis. Aukštakulnius gavau iš vienos šokėjos, su kuria bendradarbiauju, ir ėmiau ieškoti idėjų, kaip priprasti vaikščioti avint šiais bateliais. Nors dabar šį projektą jau baigiu, ketinu tęsti pasivaikščiojimus avėdama jais ir ateityje.
Įgyvendinant šį sumanymą sunkiausia buvo iš Tilburgo šiais aukštakulniais pareiti namo. Įsivaizduokite: lygiai 12 valandą išeinu iš Tilburgo centrinės stoties ir patraukiu pėstute į Eindhoveną neturėdama telefono! Jokios muzikos, jokios navigacijos, tik žygis vienumoje. Kelis kartus buvau pasiklydusi, turėjau padaryti kelis lankstus (tad iš viso sukoriau apie 40 kilometrų). Namus pasiekiau apie 10.30 ryto. Per visą žygį tiesiog kirbėjo noras atlikti jį iki galo. Tiesiogine šių žodžių prasme visos mintys sukosi tik apie tai. Kaip nueiti iki galo ir viską pabaigti. Tikras užsiknisimas! Ant kojų pirštų prisitryniau tris MILŽINIŠKAS pūsles. Nepaprastai bjaurus jausmas, o grįžus namo kojos drebėjo kaip pašėlusios. Buvau baisiausiai išsekus. Kad atsigaučiau, man prireikė mažiausiai SAVAITĖS. Žiauru. Laimė, per šį žygį nepasitaikė sutikti jokių nemalonių žmonių.
Visai patiko pasivaikščiojimas aukštakulniais per sniegą. Visą kelią tiesiog šypsojausi ir juokiausi. Šį žygį surengiau 2023 m. sausio 19 d. Labai įsimintinas buvo ir 2023 m. kovo 7 d. pasivaikščiojimas. Tąkart užsirašiau: „Jaučiuosi miela, savimi pasitikinti ir seksuali. Žengiu ryžtingai nusiteikusi. Mano aukštakulniai garsiai kaukši ir man tai patinka! Man niekas nesvarbu. Esu aukšta, mano laikysena tiesi.“
Sunkiausias, kaip minėjau, buvo žygis iš Tilburgo į mano namus, bet smarkiai komplikuotų pasitaikė ir daugiau. 2023 m. sausio 10 d. vėlyvas pasivaikščiojimas, trukęs nuo 23.10 iki 00.35, buvo labai nemalonus. Štai ką užsirašiau: „Kažkoks vyriškis sekė mane gal dvidešimt minučių ir mėgino įkalbėti eiti pas jį į namus, su šiuo pasiūlymu buvo priėjęs triskart. Jaučiausi baisiai nejaukiai ir daug sykių jam kartojau, kad paliktų mane ramybėj. Viena pravažiuojančių mašinų man pypsėjo. Vienas žmogėnas šūktelėjo man kažką olandiškai.“ Kitas išties nemalonus pasivaikščiojimas išpuolė 2023 m. liepos 19 d., vaikščiojau nuo 21.48 iki 1.23. Užsirašiau: „Vienas vyras mojo man iš savo automobilio ir kalbino mane olandiškai. Neatsiliepiau. Kitas vyras kažką šaukė man olandiškai pravažiuodamas dviračiu. Dar kitas vyras, ėjęs ta pačia kryptimi kaip ir aš, pradėjo mane sekti ir sekė gal penkias minutes. Kad jis atsiknistų, patraukiau važiuojamosios kelio dalies viduriu. Galiausiai jis nuėjo savais keliais. Dar vienas vyras sustabdė savo automobilį priešais ir paklausė, ar neįsėsčiau į jo mašiną. Pasakiau, kad paliktų mane ramybėj. Tai išgirdęs jis nuvažiavo.“
– Candice, o kaip dėl jūsų performanso „viena iš dviejų“? Kas jį įkvėpė ir ar ilgai truko ieškant būdo šį sumanymą realizuoti? Kokią pagrindinę žinią juo siunčiate? Ir kaip jį priima skirtingos auditorijos?
Candice: Nors vaikščiojimas gali įkvėpti gyvybiškai svarbų laisvės jausmą, daugeliui moterų visame pasaulyje jis taip pat kelia ir baimę. Remiantis Jungtinių Tautų lyčių lygybės ir moterų įgalinimo padalinio atlikto tarpkultūrinio tyrimo duomenimis, „viena iš dviejų moterų jaučiasi nesaugiai vaikščiodama viena tamsiu paros metu.“ Performansu „viena iš dviejų“ siekiu atkreipti dėmesį į šios statistikos atskleidžiamą įtampą ir kartu perkeisti šią patirtį iš baimės į draugystę, tokiu būdu ėjimas čia tampa solidarumo aktu. Performansas pradedamas vienišos moters, klaidžiojančios vienumoje naktį, figūra, sulėtintas jos ėjimas kuria tam tikrą meditacinę atmosferą. Performansui įsibėgėjant žiūrovai pakviečiami prisijungti prie eisenos ir žengti greta vienas kito po du. O tie, kurie nenori eiti, gali toliau stebėti performansą sėdėdami ar stovėdami – taip sukuriama svarbi įvykio liudininkų bendruomenė. Pasitelkiant švelnią meditacinio meninio aktyvizmo jėgą, mūsų kūnai įsitraukia į šią bendrą veiklą, o lėtas judėjimo tempas suteikia mūsų protams laiko apmąstyti ėjimo po du priežastį. Priklausomai nuo esamos aplinkos ir auditorijos, eisena gali vykti tyloje arba jos dalyviams šnekantis. Atliekant performansą Vilniuje mane maloniai nustebino ir pradžiugino tai, kaip žmonės užmezgė ryšį per tą 20 minučių žengdami vienas su kitu ir kalbėdamiesi.
– Ar nemanote, jog tai, kad moterys baiminasi vaikščioti vienos tamsiu paros metu, lemia faktas, kad miestų planuotojai dažniausiai būdavo vyrai? Kokios miestų zonos, jūsų manymu, yra pačios nesaugiausios?
Candice: Koks nuostabus klausimas! Manau, kad tai labai tikėtina dėl patriarchalinių idėjų ir tokioms sistemoms būdingo polinkio žvelgti pro pirštus į žmones ir juos engti. Įsivaizduoju, kad geriau apšviestose vietose yra saugiau, bet galimas daiktas, kad toks įspūdis man susidaro, nes esu taip mokyta, ir tai nebūtinai tinkamai atspindi, kas saugu ir kas nesaugu. Linkstu manyti, kad nesaugiausios vietos yra tos, kuriose žmonės išklibina savo vidinius stabdžius vartodami alkoholį ar kitas substancijas.
Marina: Per vieną pasivaikščiojimų-pokalbių, kuriuos rengiau ankstesniam savo projektui, kalbinau moterį, kuri man pasakė, kad viena naktį pasivaikščioti apskritai neitų. Saugi vaikščiodama viena vakarais ji jautėsi tik per karantiną koronos viruso siautėjimo laikotarpiu (mat niekam nebuvo leidžiama išeiti į lauką). Be to, ji man papasakojo apie vieną knygą (bengalų rašytojos Rokeya Sakhawat Hossain 1905 m. paskeltą utopinį feministinį kūrinį „Sultonės sapnas“), paremtą prielaida, kad vyrai paliekami uždaryti namuose, o moterys reiškiasi visuomeniniame gyvenime – vadovaudamosi naujais įstatymais jos iš naujo sukuria taikią, nesuteptą civilizaciją. Jai ši utopija atrodė nuostabi.
Man patiko draugės mintis. Saugumą lemia kritinė masė žmonių: jis atsiranda, jei kartu yra daugiau nei vienas asmuo ar žmonių grupė.
– Kiek nesaugumo jausmą lemia pati aplinka, o kiek jos gyventojai ar laikini užklydėliai?
Candice: Perspektyva, iš kurios į tai žvelgiate, atskleidžia labai svarbų aspektą. Manau, kad panašiai kaip aplinka daro įtaką tam, kokios galimybės žmonėms yra (ar nėra) prieinamos, taip ji veikia ir tai, kiek saugūs mes esame iš tiesų ar kiek saugūs jaučiamės, tad miestų planuotojai ir projektuotojai galėtų į tai labiau atsižvelgti. Vis dėlto, mano manymu, atsakomybė rūpintis vieni kitais tenka ir vietos gyventojams, ir lankytojams. Turint omenyje tai, kad grėsmės moterims dažnai kyla kam nors mėginant primesti savo galią kitam ar ją paveržti iš kito, visai pagrįsta įtarti, kad net jei nesaugumą ir skatina aplinkos veiksniai, vis dėlto labiau jis yra susijęs su visuomenėje įsitvirtinusiomis nuostatomis ir žmonių elgsenos modeliais.
Marina: Kalbant apie aplinkos faktorių, esminis vaidmuo tenka apšvietimui. Jei vieta nėra apšviesta ir aš nematau, kur einu ir kas už manęs, eidama viena jaučiuosi nesaugi. Vėlgi, ką jau anksčiau pabrėžiau: jei gatvėje yra daugiau nei vienas asmuo (ar žmonių grupė), nesaugumo pojūtis paprastai mažėja.
– Kaip jūsų akimis turėtų atrodyti neseksistinis miestas?
Candice: Išties labai vertinu šį klausimą ir tikrai norėčiau apie tai pasvarstyti – ir pasikalbėti su jumis – kur kas ilgiau ir nuodugniau! Manau, galėtume sukurti planą, koks turėtų būti neseksistinis miestas, ir pateikti jį miestų planuotojams, projektuotojams, politikams, rašytojams, menininkams, aktyvistams…
Vis dėlto viena mintis, kuri beregint ateina į galvą, yra tai, kad svarbiausia ne tiek miesto suplanavimas, išdėstymas, kiek žmonių mentaliteto pokyčiai. Kalbant apie JAV miestus, labai norėčiau, kad juose nebeliktų reklaminių stendų ir apskritai bet kokių reklamų, kuriose eksploatuojamas sudaiktintos moters vaizdinys. Norėčiau, kad miestuose būtų specialios miestiečių savanorių grupės ar reikiamą apmokymą gavusių viešojo sektoriaus darbuotojų grupės, kurios pasklistų vakarais po miestą kaip saugumą užtikrinanti jėga – ne persekiojanti ir baudžianti, o draugiška, lydinti kiekvieną, kuris jaučiasi vienumoje nesaugus, ir vien jau savo buvimu primenanti tiems, kurie galėtų imtis grėsmingų veiksmų prieš moteris, kad kitiems žmonėms rūpi, kas čia darosi, ir kad jie nesitaikstys su šitokiu elgesiu.
Marina: Turėtų būti užtikrinta bendra, bazinė pagarba erdvėms, žmonėms ir gyvūnams. Net jei kas nors yra apsirengęs provokuojamai, nesvarbu – norėčiau gyventi mieste, kuriame bet kuriuo paros metu gerbiami visi, nepriklausomai nuo to, kas jie yra ir iš kur atvyko.
– Kaip paskiri žmonės galėtų prisidėti ir padėti tam, kad viešosios erdvės vėliu metu taptų moterims saugesnės?
Candice: Vėlgi, manau, kad vienas kito supratimas padeda. Daugelis moterų gali trokšti savarankiškumo vaikščioti vėliu metu vienos (aš taip ir darau, nors man tai dažnai baisu), tad neraginčiau visų manyti, kad jei jau moteris vaikšto viena, ją būtina lydėti. Vis dėlto manau, jog geresnis aplinkos suvokimas ir aiškesnis supratimas, kad kai kurie žmonės gali justi ir (arba) patirti realią grėsmę, net jei mes patys tos grėsmės ir nejuntame, gali pakeisti tai, kaip rūpinamės vieni kitais viešosiose erdvėse. Dažniausiai nemanau, kad didinti sąmoningumą yra pakankama, tačiau šiuo atveju laikausi nuomonės, kad tai žingsnis teisinga linkme. Kartais žmonės nė nenutuokia, kad moterys gali jaustis nesaugios viešojoje erdvėje, o kartais į tokias moterų baimes tiesiog numojama ranka. Ne baimę patiriančios moterys daro kažką ne taip ar jaudinasi be reikalo. Dėl šios situacijos kaltinti reikėtų visą tą ligšiolinį smurtą, nukreiptą prieš moteris, kuris ir sukelia tiek individualiai, tiek kolektyviai juntamą baimę dėl mūsų saugumo.
Marina: Apskritai, leiskite visiems (ne tik moterims) būti ir tiesiog nelįskite prie kitų. Duokite vieni kitiems erdvės ir tegul žmonės traukia ten, kur jiems reikia. Jei artinatės prie kito žmogaus vėliu paros metu, galite kelti jam baimę. Tiesiog palikite žmones ramybėje ir gerbkite ribas bei asmeninę einančiojo pro šalį erdvę.
– Ką galėtų padaryti visuomenė, kad sumažintų moterų baimę vaikščioti vienoms vėliu paros metu?
Candice: Be abejo, JAV (o galbūt ir kitose globalaus pasaulio vietose) turi įvykti daugybė visuomeninių pokyčių visais lygmenimis, kad būtų užtikrintas žmonių, ir ypač moterų, saugumas. Reikia, kad JAV įžymybėms ir įtakos turintiems žmonėms kalbėti žeminančiai apie moteris taptų nepriimtina. Kaip jau minėjau, manau, kad turėtume šalinti seksistines reklamas ir visą kitą medžiagą, kurioje moterys akivaizdžiai yra sudaiktinamos ir kuria paprastai būna klote nuklotos daugelis viešųjų erdvių JAV. O svarbiausia – privalome kur kas labiau puoselėti rūpinimosi vieni kitais kultūrą.
Marina: Manau, kad labai svarbu kuo daugiau šviesti žmones, ir ypač jaunimą, apie saugumą ir pagarbą (įvardijant kaip tai pasireiškia) viešosiose vietose. Visiems turėtų būti be galo svarbu eliminuoti baimę, kurią patiria ne tik moterys, bet ir nebinarinės lyties tapatybės žmonės ar netranslyčiai, bet moteriškai atrodantys vyrai.
Reikia aiškiai parodyti žmonėms, kad vaikščioti vėliu paros metu gali visi. Aš tai darau jau seniai ir išties manau, kad vaikštant vėlai vienai galima labai daug ką pastebėti.
– Koks jums pasirodė naktinis Vilnius? Ar bandėte pasivaikščioti po jį sutemus?
Candice: Vilnių pamilau, ir dėl daugelio priežasčių. Tikiuosi, kad galėsiu dar grįžti ir praleisti jame daugiau laiko. O kalbant apie naktinius pasivaikščiojimus – kadangi turiu išankstinę baimę vaikščioti viena sutemus, tai ir po Vilnių vaikščioti nebuvo labai drąsu, tačiau šie nuogąstavimai buvo įveikiami: kelis sykius pasivaikščiojau viena po Vilnių sutemus.
Marina: Gyvenau viename iš senamiesčio viešbučių, tad su kolega jį patyrinėjau – pagrindinę aikštę ir restoranų zoną. Miestas būdavo gyvas, pilnas žmonių net vidurnaktį, be to, man labai patiko vaikštinėti naktimis avint aukštakulnius, net kai lijo lietus. Žmonės buvo malonūs, elgėsi pagarbiai – apskritai, jaučiausi saugi.
Seck, Papa; Emandi, Ramya; Encarnacion Jessamyn; Tabaco, Rea Jean; and Ghida Ismail. Measuring the Shadow Pandemic: Violence Against Women During Covid-19. UN Women, 2021.
