Neseniai istorikas Antanas Terleckas apsigynė disertaciją „Kolchozų visuomenės sukūrimas: Lietuvos kaimo sovietizacija 1940–1965 m.“ Savo darbe jis sąmoningai vartoja ne „kolūkio“, bet „kolchozo“ sąvoką, kuria apibendrino pokario žmonių santykį su šia jiems primesta, jokios naudos neduodančia ir iki pat septintojo dešimtmečio vidurio labiau popierine buvusia kolektyvizacijos forma.
Vis dėlto, kolchozų steigimas, anot A.Terlecko, buvo vienas esminių Lietuvos kaimo sovietizacijos ir nepriklausomybės visuomenės suardymo būdų. Teroras, represijos, žudymai ir trėmimai taikyti sąmoningai siekiant perkeisti ir užvaldyti Lietuvos ūkininko tapatybę ir primesti jam naują – kolūkiečio – gyvenseną ir pasaulėžiūrą.
Kaip Lietuvoje vyko kolektyvizacija? Kodėl 1940 m. žmonės gan aktyviai iš sovietų valdžios ėmė jiems siūlomą žemę? Kaip jų požiūris į žemės reformą pasikeitė pokariu? Ar partizaninis karas galėjo tarybų valdžią paskatinti kolchozų steigimą? Kaip pasikeitė gyvenimas kaime po, oficialiais duomenimis, 1951 m. Lietuvoje įgyvendintos kolektyvizacijos? Kuo skyrėsi „kolchozų visuomenė“ nuo „kolūkio visuomenės“ ir ar išties sovietams pavyko tokią sukurti? – apie tai pokalbis su istoriku A.Terlecku.
– Įprastai kolūkių istoriją Lietuvoje siejame su antrosios sovietinės okupacijos laikotarpiu. Tačiau jūs savo darbe chronologine atspirties data laikote 1940 metus. Kodėl?
– Mano tyrimo objektas nebuvo vien kolūkių kūrimas kaip toks. Į šią temą žiūrėjau plačiau, kaip į Lietuvos kaimo sovietizaciją ir buvusios visuomenės ardymą. Tad natūralu buvo pradėti ne nuo antrosios okupacijos, bet nuo 1940 metų, nes kaip tik tada ir prasidėjo visi šie procesai.
Svarbu pabrėžti, kad žmonių reakcijos į sovietus 1940 ir 1944 buvo labai skirtingos. Pokariu lietuviai jau gerai žinojo, ko galima tikėtis iš jų, mat buvo išgyvenę pirmąją teroro bei tremčių bangą, taip pat daugiau mažiau suprato, kokiais principais veikia tas režimas. Galima sakyti, kad tuomet sovietai jau nebeatrodė tokie keisti ir nenuspėjami.
Bandydami susidaryti įspūdį apie tai, kokia buvo Lietuvos visuomenės reakcija į okupaciją pirmosiomis 1940 m. vasaros savaitėmis, istorikai susiduria su problema, mat autentiškų to meto šaltinių – dienoraščių ir laiškų – yra labai mažai. Daugelis šių pasakojimų remiasi išeivių įspūdžiais ir prisiminimais, užfiksuotais vėliau gyvenant daugiau mažiau saugioje aplinkoje. Nuo šio naratyvo stengiausi atsiriboti ir įdėmiau pažvelgti į tai, kaip Lietuvoje elgėsi sovietai ir kaip į jų veiksmus reagavo žmonės.
Per itin trumpą laiką keitėsi labai daug kas, ir žmonės gyveno totaliame pasimetime, nes jokių racionalių paaiškinimų, kas išties vyksta, jie nesulaukė.
Būtina suvokti, kad tuomet per itin trumpą laiką keitėsi labai daug kas, ir žmonės gyveno totaliame pasimetime, nes jokių racionalių paaiškinimų, kas išties vyksta, jie nesulaukė. Net to meto spauda gan greitai ėmė atsilikti nuo įvykių, kurie keitėsi sparčiau, nei žurnalistai spėjo rašyti.
Kalbant gan tiesmukai, pagrindinė spaudos skelbiama žinia buvo tokia: fašistinis Smetonos režimas nuverstas ir nuo šiol žmonės gyvens gerai. Tuo tarpu naujajai valdžiai būtina buvo išlaikyti ramybę, tad žmonės raginti likti savo vietose, daryti, ką darė iki šiol, ir dėl nieko nesijaudinti.
– Kokia buvo žmonių reakcija į tokį raminimą?
– Labai natūrali – iškart masiškai imtos kaupti maisto atsargos ir tiesiog iššluotos parduotuvės. Ko neišpirko lietuviai, tą pabaigė atėję sovietų kareiviai.
Tačiau iš esmės žmonės visiškai nesuprato kas vyksta ir jautėsi pasimetę. Tarkime, kodėl buvo einama balsuoti Liaudies Seimo rinkimuose? Ar žmonės taip greitai įtikėjo sovietų valdžios pažadais? Vargu. Iš to meto dienoraščių akivaizdu, kad net ir inteligentai, visuomenės elitas, nesugebėjo to aiškiai įvardyti ir racionalizuoti. Tad reikia pripažinti, kad tokio vertybinio krūvio, kokį šiems rinkimams esame suteikę dabar, to meto žmonės tikrai neįsivaizdavo.
– Ar tuo metu Lietuvoje buvo žinoma apie kolektyvizaciją, kuri jau dešimtmetį Sovietų Sąjungoje buvo tapusi realybe ir net pareikalavusi milijonų žmonių gyvybių.
– Dalis žmonių tikrai buvo apie tai girdėję, štai kodėl atėję sovietai iškart ėmė juos raminti aiškindami, kad kolchozų kūrimas Lietuvoje tėra gandai. Net į Liaudies Seimą išrinktas žemės ūkio ministras viešai pareiškė, kad gandai apie tai, jog bus steigiami kolūkiai, o iš žmonių bus atimama žemė, yra lygiai taip pat pagrįsti, kaip ir gandai apie tai, kad iš žmonių bus atimami vaikai.
Nepaisant šių neiginių, Lietuvoje labai sparčiai prasideda agrarinės pertvarkos. Žvelgiant iš makro ekonominės perspektyvos, tai buvo visiškai neracionalu, nes ūmai smuko žemės ūkio produktyvumas. Tačiau žvelgiant iš socialinės pusės, sovietai laikėsi principo atimti žemę iš tų, kas turi jos daug, ir duoti tiems, kurie jos neturi arba turi mažai. Pagal bolševikinę logiką būtent šie žmonės turėjo tapti sovietų valdžios atrama.
Iš gyventojų valdžia gavo net 200 tūkst. prašymų skirti jiems žemės – šitoks didžiulis buvo žemės poreikis. Tiesa, žemė paskirta tik maždaug trečdaliui jos prašiusių.
Ši reforma paskelbta su fanfaromis, o jos mastas buvo milžiniškas: nacionalizuota visa Bažnyčios ir vienuolynų bei dvarininkų žemė, o pasiturintiems ūkininkams palikta iki 30 hektarų. Tuomet iš gyventojų valdžia gavo net 200 tūkst. prašymų skirti jiems žemės – šitoks didžiulis buvo žemės poreikis. Tiesa, žemė paskirta tik maždaug trečdaliui jos prašiusių.
– Kaip reikėtų vertinti tuos žmones, kurie iš okupacinės valdžios prašo ir gauna žemės? Juk gavę veltui, jie tampa dėkingi, o tai reiškia ir tam tikrą susisaistymą – emocinį, socialinį, ekonominį.
– Reikia suprasti, kad to meto Lietuvos kaimo visuomenė buvo pakankamai tradicinė. Žemė žmogui vis dar buvo esminė vertybė ir turtas, apie ją svajojo jo tėvai, seneliai ir proseneliai. Tad sovietų žemės reforma išties atliepė žmonių poreikį gauti žemės, bet ar tai būtinai reiškia ir žmonių kolaboravimą – drįsčiau tuo abejoti.
Nors šios reformos mastas ir tempas buvo įspūdingi, tačiau ji buvo labai padrika ir greitai pasimatė jos trūkumai.
Nors šios reformos mastas ir tempas buvo įspūdingi, tačiau ji buvo labai padrika ir greitai pasimatė jos trūkumai. Neužteko bežemiams ar mažažemiams duoti vien žemės ploto, juk jiems buvo būtini ir įrankiai bei padargai jai dirbti, taip pat ir gyvuliai. Kadangi to nebuvo arba smarkiai vėlavo, praėjus pusmečiui daugiau nei 4 tūkst. asmenų šios žemės atsisakė. Beje, panašūs procesai tuo pat metu vyko ir Latvijoje bei Estijoje. Tad apibendrinus galima pasakyti, kad nors trumpalaikėje perspektyvoje ši žemės reforma atrodė gražiai, tačiau ilgalaikėje tai nebuvo taip reikšminga.
– Nepaisant to, kad sovietų valdžia neigė ketinimus Lietuvoje steigti kolūkius, tačiau 1941metais jų atsirado net kelios dešimtys. Kaip tai paaiškintumėte? Juk iš principo žemės davimas mažažemiams ir kolūkių kūrimas – tai kardinaliai priešingi vienas kitam veiksmai.
– Tuo metu susiklostė labai paradoksali situacija: Maskva, matyt, ruošdamasi karui su nacių Vokietija, kolūkių kūrimo Lietuvoje neplanavo, tačiau čia išlindo vietiniai entuziastai, šių dienų terminais kalbant, „naudingi idiotai“, kurie pasijutę reikšmingais, ėmėsi įvairių, kartais su valdžia net nesuderintų, iniciatyvų. Perėmę sovietinę naujakalbę ir perkošę ją per savo mąstymą, šie aktyvistai tam tikra prasme net tapo rakštimi valdžiai.
Štai vienas veikėjas savo atsiminimuose yra paliudijęs tokį įvykį: 1940 m. sovietų išlaisvintas iš kalėjimo, kuriame buvo kalinamas už komunistines idėjas, jis prisistatė saugumo viršininkui Kaune ir paprašė veikimo instrukcijų. Pirma jam paskirta užduotis – eiti į mitingus ir drausminti aktyvistus, kritikuojančius sovietų valdžią dėl neryžtingumo ir radikalesnių sprendimų trūkumo.
Pirma jam paskirta užduotis – eiti į mitingus ir drausminti aktyvistus, kritikuojančius sovietų valdžią dėl neryžtingumo ir radikalesnių sprendimų trūkumo.
Tuometinė valdžia juos įvardijo „fašistiniais provokatoriais“, tačiau išties tai buvo patys mobilizavęsi komunistuojantys aktyvistai, kurie iki galo nebuvo kontroliuojami net ir sovietų. Būtent jie ir ėmėsi pirmųjų kolchozų kūrimo. Vis dėlto iš Maskvos atėjus signalams per daug neįsijausti, vietinė valdžia į tai reagavo pabrėždama, kad masiniam kolektyvizavimui dar neatėjo laikas.
Oficiali istoriografija skelbia, kad tuo metu buvo įsteigta iki 20 kolektyvinių ūkių. Bet tai buvo tik popierinė kolektyvizacija. Daugų daugiausiai, žmonės į vieną tvartą suvarė savo gyvulius, bet apie bendrą darbą negalėjo būti nė kalbos. O tuomet prasidėjo karas ir visos reformos bei komunistinių idealų įgyvendinimai pasibaigė.
– Karui pasibaigus ir į Lietuvą sugrįžus sovietams, dar kurį laiką kolektyvizacija taip pat nebuvo tarp valdžios prioritetų?
– Taip. Pirmaisiais pokario metais valdžia ėmėsi panašios taktikos kaip 1940 metais ir ėmė dalinti žemę. Vis dėlto, dabar situacija ir žmonių požiūris buvo visiškai kitoks. Patyrę terorą, kurio mastus būtų sunku pervertinti, lietuviai jau gerai žinojo, su kuo turi reikalą, ir šia valdžia nebepasitikėjo. Tad kolektyvizacija iš principo yra suvokiama kaip blogybė, kuri anksčiau ar vėliau ištiks visą kraštą. Ir nors valdžia vėl dalina žemę, tačiau dabar niekas jos jau nebenori imti.
Tai nulėmė du esminiai aspektai: sovietai yra siejami su jų vykdomais nusikaltimais, teroru, trėmimais ir iš tokios valdžios žmonės nieko nenori gauti.
Antras aspektas – tai partizanai – alternatyvi valdžia Lietuvos kaime – jie griežtai reikalauja neimti represuotų žmonių žemės, o to nepaisančius galėjo bausti ir mirtimi. Tai partizanams buvo ne tik moralės, bet ir politinis klausimas.
Tokia strategija akivaizdžiai davė rezultatų: prieškario žemės reforma įvyko vos per keletą mėnesių, o pokario reforma užsitęsė iki pat 1947 metų. Būtent tuomet sovietai ėmėsi aktyvių veiksmų ir pradėjo masiškai žmones varyti į kolchozus.
– Kiek tai galėjo nulemti ar paspartinti kova su partizanais? Juk akivaizdu, kad kaimo žmonės visais įmanomais būdais rėmė partizanus, juos valgydino, slėpė, buvo jų ryšininkais. Ar galima sakyti, kad kolektyvizacija – žmonių nuvarymas nuo savo žemės – buvo gan efektyvus būdas nuskurdinti valstiečius?
– Tai išties susiję, tačiau tvirtinti, kad partizanai išprovokavo sovietus kolektyvizacijai, tikrai būtų klaidinga. Reikia turėti galvoje ir tai, kad masinis kolchozų steigimas tuo pat metu vyko ir Latvijoje bei Estijoje, kur partizaninis karas tikrai nebuvo toks stiprus, kaip Lietuvoje. Kita vertus, 1947 ar 1948 m. ir pačių partizanų galia, jėgos jau buvo gerokai silpnesnės nei 1944 ar 1945 m., kuomet jie nevengė net ir atvirų kautynių su sovietais.
Gerokai padidinus mokesčius bei prievoles, kaimo žmonės buvo taip nustekenti, kad ilgainiui patys vos galėjo išsimaitinti.
Nepaisant to, partizaninis pasipriešinimas toli gražu dar nebuvo galutinai užgniaužtas, tad kolektyvizaciją galima traktuoti kaip valdžios siekį pakirsti jų socialinę bazę, visų pirma, gyvybiškai būtiną aprūpinimą maistu. Gerokai padidinus mokesčius bei prievoles, kaimo žmonės buvo taip nustekenti, kad ilgainiui patys vos galėjo išsimaitinti. Tad ir galimybės remti partizanus tampa itin ribotos.
Kita vertus, kolektyvizacija savotiškai ir atrišo partizanams rankas, nes dabar jie turėjo šaltinį, iš kur galėjo patys pasiimti maisto neprašydami gyventojų. Tai buvo kolchozų sandėliai – svetimos valdžios institucija. Apšvarinti juos – buvo normali praktika. Partizanas Antanas Kraujelis iki pat 1965 metų laikėsi kaip tik tokios strategijos: atėjęs į kolchozą jis pasiimdavo maisto, o sargams palikdavo raštelį, kuriame nurodydavo, jog visa tai skirta Lietuvos partizanų reikmėms. Žinoma, šitoks „palengvinimas“ buvo labai sąlygiškas.
– Oficialiai valdžia tvirtino, kad į kolchozus žmonės stojo laisva valia, nors atsiminimuose patys gyventojai dažniau sakydavo, kad buvo „suvaryti“ į kolūkius.
– Trėmimai ir masinis teroras buvo neatsiejama kolektyvizacijos dalis. 1945 m. prasidėję pokario trėmimai, visų pirma, buvo nutaikyti į partizanų šeimas, o 1949 m. – sovietiniais terminais kalbant – „buožes“, tai yra labiau pasiturinčius ūkininkus, kurie neturėjo teisės stoti į kolchozus, mat buvo laikomi „klasiniais priešais“.
Tačiau tai tik formalumas. Realiai buvo tremiamas kultūrinis, socialinis ir ekonominis kaimo elitas tokiu būdu siekiant suardyti pamatinius bendruomenių ryšius. Šitaip buvo ne tik fiziškai atsikratoma dalimi visuomenės, tačiau kartu likusiems žmonėms įvaromas siaubas.
Baimindamiesi tremties, dalis jų griebiasi paskutinio šiaudo ir, vildamiesi tokiu būdu tapti bent iš dalies saugesni, užsirašo į kolchoznikų gretas.
Pastebima, kad po trėmimo operacijų akivaizdžiai išaugdavo kolektyvizacijos tempai, kuriuos lėmė tiek intensyvesni valdžios veiksmai, tiek ir patys gyventojai – baimindamiesi tremties, dalis jų griebiasi paskutinio šiaudo ir, vildamiesi tokiu būdu tapti bent iš dalies saugesni, užsirašo į kolchoznikų gretas.
Svarbu ir tai, kad vykdydama masinius trėmimus, valdžia perima daugybę žemės, gyvulių, ūkio padargų ir trobesių, kurie tampa kolchozų pagrindu. Net sovietų istoriografai pripažino, kad pirmaisiais kolektyvizacijos metais daugiau nei pusę kolchozų turto sudarė ne tai, ką žmonės „įnešė“ į bendrą katilą, bet tai, ką valdžia „išbuožino“. Turint galvoje šiuos aspektus, akivaizdu, kad su laisva žmonių valia tai neturi nieko bendra.
Kita vertus, reikia turėti galvoje ir tai, kad nuo pat 1941 m. žmonės nematė normalaus gyvenimo, tačiau itin dažnai susidurdavo su smurtu ir teroru: Holokaustu ir išniekintais partizanais aikštėse, stribų savivale ir sovietinio saugumo siautėjimu kaimuose. Totalus žmogaus orumo paniekinimas veikė emociškai, o kaimo gyventojai tiesiog buvo išsiilgę ramybės ir įprasto gyvenimo.
– Ar tai reiškia, kad jūsų vadinama „kolchozų visuomenė“ yra radikaliai perkeista ir nebeturi beveik jokių panašumų su tarpukario visuomene?
– Tai tikrai nebėra ta pati nepriklausomos Lietuvos visuomenė. Radikaliausias pokytis čia yra įvykęs dėl sovietų vykdytų represijų, kurių metu kaimo bendruomenės neteko didelės dalies šviesiausių, darbščiausių, aktyviausių, sąmoningiausių savo žmonių. Dėl to buvo nutraukyti socialiniai ryšiai tarp žmonių, o likusiems įvaryta daug baimės ir nepasitikėjimo.
Žvelgiant iš kitos pusės, net ir įsteigus kolchozus, bent keliolika metų, iki pat septinto dešimtmečio vidurio, žmonės gyveno ne iš „bendro gėrio“, bet iš 60 arų posodybinių sklypų, kurie jiems buvo palikti dirbti individualiai.
Tuo tarpu visuomeninis darbas kolchoze buvo masiškai ignoruojamas, nes tai tiesiog buvo svetima ir visiškai neapsimokėjo. Net sovietiniai istoriografai 1964 m. pripažino, kad daugiau nei pusę pajamų žmonės susigeneruoja iš savo ūkelių, tad šia prasme jie bent jau dirbo labai panašiai, kaip ir iki 1940 metų, nors ir gerokai mažesniuose žemės sklypuose. Ir tai patvirtina faktą, kad valstiečiai yra pati konservatyviausia žmonių bendruomenė ir pokyčiai iki jų ateina vėliausiai.
Kolektyvizacijos idėja ir visa tai, kas ją lydėjo, to meto Lietuvos kaimo gyventojams buvo absoliučiai svetima ir nepriimtina.
Štai kodėl kalbėdamas apie laikotarpį iki pat 1965 metų sąmoningai vartoju ne „kolūkių“, bet „kolchozų“ sąvoką. Tuo noriu pabrėžti, kad kolektyvizacijos idėja ir visa tai, kas ją lydėjo, to meto Lietuvos kaimo gyventojams buvo absoliučiai svetima ir nepriimtina. Tad tai yra savotiškas tarpinė būsena, tarp nepriklausomos Lietuvos kaimo bendruomenės ir gerokai vėliau besiformavusios visuomenės, kuriai kolūkis bent iš dalies tapo jų tapatybės dalimi.
– Vis dėlto, 1951 m. valdžia paskelbė, kad su kolektyvizacija Lietuvoje baigta, o daugiau nei 90 proc. ūkių yra tapę bendra nuosavybe. Tad kaip realiai žmonių gyvenimas tuomet pasikeitė?
– Išties pasikeitė labai nedaug, mat iki septintojo dešimtmečio vidurio kolchozai egzistavo vien popieriuje. Nebuvo jokios infrastruktūros, tad jei žmonės ir suvarydavo gyvulius į vieną vietą, tai buvo pas tą, kieno tvartas didžiausias. O neretai – į represuotų ūkininkų pastatus. Ir net jei būdavo įvykdomas šitoks turto „suvisuomeninimas“, tai žiemai gyvulius žmonės pasiimdavo pas save, nes palikti kolchoze reiškė palikti badui ir mirčiai.
Beje, tokia situacija galima rasti aprašomą net ir sovietiniuose atsiminimuose. Štai 1954 metais tapęs kolchozo pirmininku, vėliau Aukščiausiosios Tarybos deputatas, prisiminė, kokį vaizdą išvydo revizuodamas savo tvartus: gyvuliai išbadėję, perkarę, o pašarų sandėliai tušti. Žinote, kokio sprendimo jis ėmėsi? Skerdė arklius ir šėrė kiaulėms. Kadangi toks liudijimas publikuotas sovietinėje spaudoje, vadinasi, tai buvo norma ir šitoks vaizdas nieko nešokiravo.
Apibendrinus galima pasakyti, kad dėl kolektyvizacijos to metu žmonių pasaulis dar labiau susitraukė, o kolchozai iš esmės palikti savieigai. Ir nors popieriuje viskas tartum ir vyko pagal planą, tačiau realiai jokio visuomeninio darbo ir pasidalijimo nebuvo. Tokia situacija išliko iki pat septintojo dešimtmečio vidurio.
Akivaizdžios permainos prasidėjo tik antroje septintojo dešimtmečio pusėje, o ją lydėjo šalies kraštovaizdį pakeitusi melioracija, vienkiemių naikinimas ir žmonių perkėlimas į gyvenvietes. Šias radikalias permainas taip pat lydėjo fermų statyba, urbanizacija, galų gale pradėtas mokėti atlygis už darbą kolūkyje, taip pat įvairios kultūrinės programos – susitikimai su rašytojais, kino demonstravimai, įvairūs renginiai. Visa tai tapo savotišku „gerovės valstybės“ paketu, kuris pasiekė kaimiškas vietoves ir daliai visuomenės padėjo savo gyvenimą sieti su kolūkiais.
Arba štai garbės lentos fenomenas. Dabar mums tai atrodo gan juokingai, bet tuometiniam valstiečiui tai buvo galimybė tapti svarbiu, nuveikti savo gyvenime kažką reikšmingo ir išsiskirti iš anoniminės daugumos. Ir kai už viršytas priemilžio normas pas tave atvažiuoja reporteris su fotografu, o tavo nuotrauka įdedama į garbės lentą ir net atspausdinama rajoniniame laikraštyje – argi tai ne žygdarbis, argi ne didinga?
Šį žmonių psichologijos aspektą sovietai puikiai išnaudojo. Iš dalies per tai, taip pat ir kitus socialinius, ekonominius aspektus, kurie tikrai nebuvo vien neigiami, ir buvo formuojamas kolūkinis identitetas.
– Ar tai reiškia, kad per kitus 25-erius metus iki Nepriklausomybės atkūrimo sovietams vis dėlto pavyko sukurti visuomenę, kuri galiausiai jautė nostalgiją kolūkiams ir dar ne vienus metus dėl jų sugriovimo kaltino Landsbergį?
– Nors vėlyvuoju sovietmečiu Lietuvos žemės ūkis Sovietų Sąjungos kontekste demonstravo labai gerus rezultatus, tačiau tai tikrai nereiškia, kad visi absurdai, stereotipiškai siejami su kolūkiais, išnyko. Nieko panašaus: anekdotai apie netvarką kolūkiuose, pirmininkų girtuoklystes bei nešimą iš tvartų buvo taip paplitę, kad atspindėjo realią situaciją ir žmonių požiūrį į šią kolektyvinę nuosavybę.
Nors vėlyvuoju sovietmečiu Lietuvos žemės ūkis Sovietų Ssąjungos kontekste demonstravo labai gerus rezultatus, tačiau tai tikrai nereiškia, kad visi absurdai, stereotipiškai siejami su kolūkiais, išnyko.
Kita vertus, po 1965 metų visuomeninis sektorius ėmė žmonėms duoti realią naudą ir tai tapo kasdienio jų darbo ir gyvenimo dalimi. O sovietmečiu gimusiai naujai kartai kolūkio patirtis tapo ir jų jaunystės laiku, o tai dažniausiai kelia šiltus prisiminimus. Ir nors ta aplinka neretai buvo absurdiška ir fantasmagoriška, tačiau kitos alternatyvos kaime tiesiog nebuvo.
Taip pat reikia sutikti ir su tuo, kad šalia blogųjų pirmininkų ėmė atsirasti ir gerųjų pavyzdžių, ūkiškai besitvarkančių ir šeimynišką požiūrį turinčių pirmininkų. Tarkime, Alfonsas Giedraitis ar Česlovas Karbauskis. Jų vadovaujamuose kolūkiuose buvo pasiekiami geri rezultatai, darbas organizuotas efektyviai, žmonės galėjo bet iš dalies patirti ekonominę gerovę ar pasitenkinimą pirmininko iniciatyva rengiamose kultūrinėse veiklose.
Sovietų Sąjungai griuvus, o su ja žlugus ir kolūkių sistemai, didžiausiu iššūkiu žmonėms tapo būtinybė staiga imti galvoti savo galva ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimus. Tai buvo didžiausia problema, o ne tiek nostalgija pačiai kolūkinei sistemai.
Sovietų Sąjungai griuvus, o su ja žlugus ir kolūkių sistemai, didžiausiu iššūkiu žmonėms tapo būtinybė staiga imti galvoti savo galva ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimus.
Žvelgiant iš istorinės perspektyvos dekolektyvizacijos nevadinčiau traumine patirtimi, tačiau tenka pripažinti, kad šis pokytis buvo susijęs su radikaliomis ir nelengvomis permainomis, ištikusiomis daugybę kaimo žmonių. Buvusi tvarka, kad ir kokia ji buvo, žlugo, o pokytis atnešė nežinomybę ir neužtikrintumą dėl ateities.
Kolūkio visuomenė jau nieko bendro neturėjo su tarpukariu. Dauguma jų neatsiminė ir to siaubo, kurį pokariu išgyveno jų pirmtakė – kolchozų visuomenė. Tad transformacijos, kurios per penkis dešimtmečius ištiko Lietuvos kaimą, buvo didžiulės ir jau nebeatšaukiamos.
